Lietuva įrodė: stadionuose ir arenose netrūko triumfo akimirkų
Barselona, Miunchenas, Stokholmas – tai didžiųjų Nepriklausomos Lietuvos sporto pergalių miestai. Tačiau, be laimėjimų, didžiausias kartėlis išlieka šalies futbolo vargai, kuriems galo nelabai matyti.
65,12 metro. Solidus, bet toli gražu ne pats įspūdingiausias disko metiko rezultatas. Lietuvos sporto istorijai šie skaičiai – įsimintini. Ir auksiniai. Tiek savo diską 1992 m. Barselonos olimpiadoje nuskraidino Romas Ubartas ir tapo pirmuoju Nepriklausomos Lietuvos olimpiniu čempionu.
Iki 2004 m. juokauta, kad olimpiniame krepšinio turnyre vyksta kova tik dėl sidabro, nes auksas rezervuotas JAV, o bronza – Lietuvai… Šis pajuokavimas net dar labiau tinka šalies disko metimo mokyklai. Atkūrę nepriklausomybę iškovojome tris olimpinius aukso medalius (ir bronzą). Gerokai daugiau išteklių turintys vokiečiai – du, estai – vieną aukso medalį.
Viskas prasidėjo nuo R. Ubarto. Galingo stoto žemaitis subrendo ir pirmas rimtas pergales iškovojo dar SSRS laikais. Jis buvo tipinis tuo metu veikusios sporto internatų (šiuo atveju – Panevėžio) sistemos produktas. 1986 m. sportininkas tapo Europos čempionu, o 1988-aisiais Seule – olimpiniu vicečempionu.
Didžioji pergalė R. Ubarto laukė vos atkūrus nepriklausomybę. Laimėjimas Barselonoje paklojo dar tvirtesnius diskininkų dinastijos pamatus, nes jau po kelerių metų iš šio sportininko (tuo metu diskvalifikuoto už dopingo vartojimą – IQ past.) šešėlio su galinga jėga ėmė veržtis Virgilijus Alekna.
Sporto pasaulyje vienas svarbiausių motyvacijos šaltinių yra turėti idealą, pavyzdį, dievą, mėginti jį vytis, o paskui ir aplenkti. V. Alekna ne kartą pabrėžė visada siekęs lygiuotis į R. Ubartą.
Kitaip tariant, svarbiausias pirmtako palikimas net ne Barselonos auksas. Tai visiems laikams į Lietuvos sporto metraštį įrašytas laimėjimas. Daug reikšmingesnis pirmojo olimpinio čempiono palikimas – tradicija. Stiprių, plačiapečių, ilgarankių vyrų Lietuvoje netrūko ir iki R. Ubarto, bet jis disko metimą iškėlė į naujas aukštumas. Vėliau atėjo V. Alekna, dabar į sceną veržiasi Andrius Gudžius, kiti jauni disko metikai, ir tai leidžia tikėtis, kad 1992 m. įžiebta ugnis degs labai ryškiai, o Lietuvos trispalvė dar ne kartą plevėsuos olimpiniuose stadionuose.
Krepšinio šlovės metai
Tai, ko nepavyko Arvydui Saboniui ir kompanijai, padarė vėlesnė karta. Kad ir kaip būtų paradoksalu, geriausias visų laikų Lietuvos krepšininkas neiškovojo pačių didžiausių pergalių nei su Kauno „Žalgiriu“, nei su šalies rinktine.
„Žalgiriui“ aukso spalva sužibo 1998–1999 m. sezonas. Nuoseklus penkerių metų darbas bei žiupsnelis sėkmės (prasidėjęs NBA lokautas leido pakviesti Tyusą Edney, Anthony Bowie ir Jiří Zídeką) leido kauniečiams susikurti istorinę progą ir šie jos, skirtingai nei pirmtakai, iš rankų nebepaleido.
„Žalgiris“ buvo nepaprastas čempionas. Jis ir širdžių čempionas, nes uraganiškas kauniečių puolimas sužavėjo visą krepšinio Europą. Labai apmaudu, kad po tokio magiško sezono atėjo sunkios pagirios. Jos tęsiasi iki šiol, nes Kauno klubas jau kelis sezonus balansuoja ties bankroto riba.
Nauja Lietuvos krepšinio karta žibėjo ne tik „Žalgiryje“. Jono Kazlausko treniruojama rinktinė Sidnėjaus olimpiadoje smagiai užlipo ant pakylos, bet didžiausia pergalė laukė dar po trejų metų. Būtent 2003 m. galutinai susiformavo tradicija, kai Lietuvos krepšinio rinktinę į čempionatus lydi gausi ir triukšminga aistruolių armija.
„Žalgiris“ buvo nepaprastas čempionas. Jis ir širdžių čempionas, nes uraganiškas kauniečių puolimas sužavėjo visą krepšinio Europą.
2001-aisiais ji vos nesužlugo dar dorai neprasidėjusi. Tada rinktinė ir aistruoliai tiesiog prasilenkė ore. Kai fiasko Europos čempionate patyrusi komanda artėjo prie Vilniaus, keli sirgalių pilni lėktuvai leidosi Turkijoje… Po dvejų metų toks nesusipratimas pasikartoti nebegalėjo. Priežastis gana proziška – tuomet ir sirgaliai, ir patys krepšininkai buvo gerokai atsargesni. Didžiąją dalį į priekį vedė noras reabilituotis po 2001-ųjų nesėkmės, bet buvo ir ambicingų naujokų, kaip Arvydas Macijauskas, kurie norėjo lipti į didžiąją sceną.
Beje, būtent A. Macijauskas išgelbėjo nuo potencialios katastrofos. Jei ne beprotiškas „kalašnikovo“ tritaškis iš aikštės kampo nuo lentos, lietuviai čempionatą būtų pradėję nuo pralaimėjimo Latvijai, o tolesnė turnyro eiga būtų buvusi labai miglota.
Tritaškis įkrito… paskui pradėjo byrėti ir kitos kortos. Lietuviškas uraganas ypač įsisiautėjo Stokholmo „Globe“ arenoje. Aikštėje šėlo Šarūno Jasikevičiaus genialiai diriguojama kariauna, o tribūnose – žaliųjų aistruolių armija.
Tai buvo nauja, jau Nepriklausomos Lietuvos, rinktinė. Didžioji dauguma pirmus judesius krepšinio aikštėje išmoko dar sovietų epochoje, bet kaip krepšininkai ir asmenybės brendo Lietuvos ir Europos klubuose, JAV universitetuose.
Išėjo iš krašto
Be reikšmingų pergalių, būta ir skaudžių nusivylimų. Neabejotinai pats didžiausias – Lietuvos futbolas.
Pirmiausia, būtina prisiminti, kad krepšinis ir futbolas šalyje turėjo beveik vienodas tradicijas. Buvo ir savų futbolo žvaigždžių: Arminas Narbekovas, Valdas Ivanauskas, Viačeslavas Sukristovas, o Vilniaus „Žalgirio“ stadiono tribūnos bent triskart garsiau ūždavo nei Kauno sporto halė.
Apmaudu, bet visas šis įdirbis buvo išmestas į šiukšlių dėžę. Šalies futbolą jau pirmais nepriklausomybės metais apraizgė nusikalstamos grupuotės ir neaiškios kilmės pinigais disponuojantys verslininkai, o visą piramidę logiškai užbaigė garsųjį majonezo verslą plėtojantis pirmasis Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas Vytautas Dirmeikis.
Šalies rinktinė kartais nudžiugindavo lygiosiomis su ispanais, italais ir vokiečiais, bet kertinės futbolo bėdos išliko, daugeliu atvejų net tapo ryškesnės. Šioje nuopuolio istorijoje esminės net ne kurioziškos ir niekaip normaliai nepradedamos nacionalinio stadiono statybos. Daug svarbiau, kad LFF viršūnes vis dar užima tie patys daugelį metų šalies futbolą „vystantys“ funkcionieriai, kurių pomėgis priglausti sportui skiriamus biudžeto ir tarptautinių organizacijų pinigus jau du dešimtmečius yra vieša paslaptis.
