Lietuva klupdama braunasi energetinės nepriklausomybės link
Kauno technologijos universiteto profesorius energetikas Jonas Gylys taikliai apibūdino Lietuvos padėtį: „Vyksta politiniai ir geopolitiniai žaidimai tiek šalyje, tiek kaimynystėje. Todėl mes kaip musė meduje klimpstame vienoje vietoje ir niekur nejudame. Tiesiog yra daug suinteresuotų grupių, kurioms rūpi jų pačių reikalai, ir joms nusispjauti į Lietuvą. Suinteresuotos grupės šalyje nėra visiškai savarankiškos, jos kažkaip susijusios su ta aplinka, kuri yra aplink Lietuvą.“ Tai 2013 m. rudenį jis pasakė portalui delfi.lt. Šie žodžiai puikiai atspindi visą daugiau kaip 20 metų kelią, kuriuo šalis žengė energetinės nepriklausomybės link.
Sudužusios viltys
Tiesa, žvelgiant iš dabarties pozicijų, viskas prasidėjo gana viltingai. Dabar daug kas net linkęs teigti, kad pavyzdys, kuriuo keliu reikėjo eiti energetinės nepriklausomybės link, buvo Būtingės terminalas. Jo idėja subrendo pačioje Lietuvos nepriklausomybės pradžioje – 1993 m.
1995-aisiais šis objektas pradėtas statyti, o 1999 m., nors ir pavėluotai, vis dėlto jau pradėtas krauti pirmasis tanklaivis. Tačiau dabar dažniausiai jau tarsi pamirštama, kad Būtingės terminalas pirmiausia planuotas kaip naftos eksporto, o ne importo infrastruktūros objektas. Nors projekto autoriai tikriausiai dar nebuvo pamiršę Rusijos ekonominės blokados ir turėjo galvoje importo svarbą, eksporto idėjos dominavimas greičiausiai lėmė, kad Rusijos bandymų sužlugdyti šį projektą nebuvo.
Pačios Lietuvos bėdos jau tada išlindo visu gražumu. Projektas iki statybų pabaigos pabrango kone dvigubai, jį nuolat lydėjo neskaidrumo šešėlis ir mažino (taip pat įvairių interesų grupių pastangomis) pasitikėjimą šia „amžiaus statyba“. Iš esmės jau tada paaiškėjo, kad, be interesų grupių peštynių, įtarimų korupcija ir paprasčiausiu prastu projekto įgyvendinimu, Lietuva pati nepajėgi įvykdyti net strateginių valstybės uždavinių.
Tada prasidėjo laikotarpis, kurį būtų galima pavadinti „mūsų problemas už mus išspręs užsienio partneriai“. Vieni svarbiausių šio meto įvykių – ir „Mažeikių naftos“ privatizavimas, atvedęs į Lietuvą JAV bendrovę „Williams“, ir šilumos ūkio problemas turėjusios išspręsti gerai žinomos prancūzų „Dalkios“ įsitvirtinimas, ir „Lietuvos dujų“ pardavimas Vokietijos energetikos milžinei „E.ON Ruhrgas“ bei Rusijos dujų monopolininkui „Gazprom“, ir net trečiasis „Mažeikių naftos“ akcijų pardavimas, kai „Jukos“ savo dalį perleido Lenkijos koncernui „PKN Orlen“.
Apie visus šiuos sprendimus būtų galima pasakyti tą patį – visi jie tapo puikiais pavyzdžiais, kaip galima daugiau ar mažiau sugadinti gerą idėją.
„Energetikai reikia rimtų strateginių sprendimų, neleidžiančių energetikos kortos naudoti politinių partijų trumpalaikiams tikslams, o juo labiau grupuočių, kartais nusikalstamų, poreikiams tenkinti“, – 2011 m. Lietuvos energetikos sektoriaus ligas diagnozavo žinomas šios srities ekspertas Saulius Kutas.
Jei žvelgtume į visą daugiau kaip 20 metų energetikos istoriją, S. Kuto mintys, ko gero, nekeltų abejonių dėl jų tikslumo. Tačiau pažvelkime atskirai. Ar tikrai nebuvo rimtas strateginis sprendimas parduoti „Mažeikių naftą“ amerikiečių bendrovei? Ar tokiu nereikėtų laikyti griūvančio šilumos ūkio gelbėjimo, pasitelkiant pasaulyje žinomą bendrovę „Dalkia“?
Ar net Lietuvos dujų privatizavimo modelis, kai investuotojais pasirinkta viena gerai žinoma ES įmonė ir tuometis vienintelis dujų tiekėjas, nebuvo strategiškai teisingas? Galų gale, ar sėkmės vainikuotos pastangos, kad „Mažeikių naftą“ galiausiai perimtų ne tai pusvelčiui padaryti norėjusios Vladimiro Putino režimo ramsčiais laikomos bendrovės, o strateginės Lietuvos partnerės (tuomet tuo tikrai buvo tikima) Lenkijos koncernas „PKN Orlen“, nebuvo puiki strateginė idėja?
Kaip tuomet nutiko, kad visos šios istorijos dabar laikomos mažų mažiausiai „kontroversiškomis“, o dažnai apibūdinamos ir daug aštresniais žodžiais? Ar visos šios potencialiai net Lietuvos politikų „strateginio mąstymo“ išraiška galėjusios tapti istorijos nuo pradžių sumanytos geras idėjas naudojant tik kaip širmą S. Kuto minėtiems politinių partijų trumpalaikiams tikslams ir grupuočių poreikiams tenkinti? O gal politinių partijų trumpalaikiai tikslai ir grupuočių interesai galiausiai pasirodė stipresni už strategiškai mąstančius idėjų autorius?
Tačiau rezultatas – tas pats. Net geriausios idėjos dabar iš esmės sukompromituotos. Ir taip nutiko ne vien todėl, kad, ko gero, visais atvejais paaiškėjo, jog visos sutartys, vienaip ar kitaip, naudingos užsienio partneriams. Maža to, šitaip pakenkta pačios Lietuvos interesams.
Visus šiuos projektus lydėjęs neskaidrumo šleifas leidžia įtarti, kad strateginio mąstymo kiekvienu atveju iš tiesų netrūko, tik jis buvo daug labiau nukreiptas konkretiems kažkieno interesams, o ne visos Lietuvos uždaviniams įgyvendinti.
Viską vainikavo Ignalinos atominės elektrinės (AE) uždarymas, kai šalis tarsi pabudo suvokusi, jog lieka itin pažeidžiama ir priklausoma nuo Rusijos. Surengtas net referendumas dėl AE darbo pratęsimo, skambėjo audringi tarpusavio kaltinimai nuo neva blogai su ES dėl stojimo sutarties susiderėjusių derybininkų iki tuometės Vyriausybės, kuri neva nedrįso griežtai pareikšti, kad Lietuva nesilaikys toje sutartyje prisiimtų įsipareigojimų ir AE neuždarys.
Koks vaizdas veidrodyje?
Patekus į tokią padėtį ir atsigręžus atgal konstatuota, kad Lietuva per 20 metų iš esmės nepadarė nieko, kad šalies energetinė nepriklausomybė būtų įtvirtinta. Tačiau įsiklausykime, ką kaltina net tie, kurie pripažįsta, kad visa tai, kas išvardyta, – bene didžiausia nesėkmė nuo nepriklausomybės atkūrimo.
Dažniausiai kaltė verčiama Rusijai, ypač „Gazprom“. Ne mažiau priekaištų skamba ir Lenkijai, kuri esą ilgai žlugdė energetinių jungčių projektus. Ir šiuose kaltinimuose tikrai yra bent dalis tiesos. Ir grupuotės, apie kurias neišvengiamai kalbama aiškinant energetikos politikos nesėkmes, neabejotinai buvo veikiamos Rusijos. Ir Lenkija galbūt ne visuomet buvo tokia strateginė partnerė, kokią mes būtume norėję matyti.
Atsigręžkime į veidrodį. Ar tikrai jis energetikos klausimais nerodo mūsų pačių ydų? Ar (bent jau iki to laiko, kol pajudėjo suskystintųjų dujų terminalo statyba ir pradėtos tiesti elektros jungtys su Švedija) galėjome įvardyti bent vieną partiją ir bent vieną politiką, kurie nuosekliai grūmėsi būtent už Lietuvos, o ne kieno nors kito asmeninius interesus energetikoje?
Galų gale, kaip atsitinka, kad iš esmės letargo miego apimta Lietuvos pilietinė visuomenė (tiksliau – konkrečios jos dalys) staiga pabunda, kai kas nors parodo galimą suinteresuotumą žlugdyti vieną ar kitą energetikos projektą? Vaizdas veidrodyje iš tiesų nelabai malonus.
