Geriausias būdas nuspėti ateitį – ją sukurti
Netrukus prisijungsime prie euro zonos, o Klaipėdoje pradės veikti suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalas. Šie du įvykiai, kad ir kokie svarbūs būtų, patys savaime sėkmingos ateities šaliai negarantuoja. Tačiau susikaupus ir įdėjus darbo galima sukurti tokią valstybę, kokios ateityje linkėtume sau. Galbūt tada vėl suskaičiuotume tris milijonus, o vieną iš jų – Vilniuje.
Euro nauda
Latviai eurus piniginėse nešiojasi jau penktą mėnesį ir prisipažįsta prie jų dar nepripratę. 1 euras prilygsta 0,7 lato, tad etiketėse braliukai mato didesnius skaičius, o jų piniginės sunkesnės nei anksčiau. Lietuvoje bus kitaip – 1 euras atsieina 3,45 lito. Kaimynų patirtis rodo, kad skųstis ir mums greičiausiai nebus dėl ko, o europiečiais save vadins net tie, kurie anksčiau to nedarė.
Kainos tiek latais, tiek eurais nurodomos pusmetį prieš euro įvedimą ir pusmetį po to. Tokia tvarka galios ir Lietuvoje. Latvijos smulkiųjų prekybininkų atstovas Henrikas Danusėvičas svarstė, kad tam pakaktų trijų mėnesių prieš pakeičiant valiutą ir tiek pat tai padarius. Panašios nuomonės laikėsi ir Bauskėje gyvenantis Ansis Bogustovas: „Dviguba kainodara gali trikdyti. Kartais kyla klausimas, kodėl aš vis dar matau kainas latais, jeigu jų jau nebeturiu.“
Kita vertus, senąja valiuta nurodomos kainos prie didesnių skaičių etiketėse besipratinantiems latviams turi ir naudos. „Iš pradžių man pasirodė, kad Velykų atostogos atsiėjo kur kas daugiau, nei tikėjausi. Taip nutiko todėl, kad anksčiau išlaidas skaičiuodavau latais, o dabar tai teko daryti eurais. Aišku, tai buvo daugiau emocijos, o ne realus kainų augimas. Sumą pavertęs į latus supratau, kad ne viskas taip blogai. Net ir praėjus keturiems mėnesiams nuo euro įvedimo mintyse vis dar skaičiuojame latais. Taip yra dėl susiformavusio vertės supratimo, kurį pakeisti daugeliui nelengva“, – dėstė A. Bogustovas.
Milijonas vilniečių nėra toks nerealus dalykas, kaip kartais gali atrodyti. Jei ne emigracija, jis ir dabar būtų.
Keturis vaikus auginantis pašnekovas atkreipė dėmesį, kad vieno euro moneta, kuri yra didesnė ir sunkesnė nei vieno lato, jiems atrodo vertingesnė. Vyras juokavo, jog dėl šios priežasties atžaloms gali skirti mažiau kišenpinigių.
Vyresnioji Latvijos gyventojų karta save ima laikyti labiau europiečiais nei anksčiau. „Mano močiutė gali palyginti savo pensiją, pavyzdžiui, su Belgijos ar Liuksemburgo gyventojo, ir matyti, kiek dar reikia pagerinti situaciją Latvijoje“, – sakė A. Bogustovas. Į kitas euro zonos šalis keliaujantiems latviams paprasčiau palyginti kainas, jie gali matyti, kur kokią prekę įsigyti pigiau.
Tiesa, kad būtų įvestas euras, nepritarė maždaug pusė Latvijos gyventojų. Jie baiminosi, kad kainos kils, o nacionalinis identitetas bus prarastas. Tačiau taip nenutiko – didelio kainų šuolio nebuvo ir paaiškėjo, kad žmogaus tapatybė nepriklauso nuo valiutos jo kišenėje. „Pagaliau daugelis suprato, kad prisijungimas prie euro zonos reiškia ir griežtesnį reguliavimą. Man kaip piliečiui malonu žinoti, jog vyriausybė kontroliuojama griežčiau, kad yra dar kažkas, kas prižiūri vyrukus, kuriais žmonės ne visuomet pasitiki“, – sakė pašnekovas.
Saugūs (ne)ilgam
Saugumo pojūtį bent kurį laiką turėtų padidinti ir įgyvendinami svarbūs energetikos projektai: SGD terminalas ir elektros jungtys su Lenkija bei Švedija.
Klaipėdos uoste statomas SGD terminalas dujas iš jas atplukdysiančių dujovežių galės priimti jau 2015-ųjų pradžioje. Terminalo pajėgumas sieks iki 3 mlrd. kubinių metrų dujų per metus. Tokio kiekio užtektų Lietuvos poreikiams patenkinti. 2015 m. pabaigoje turėtų būti baigtos elektros jungtys su Lenkija ir Švedija.
Šiuos du projektus įgyvendinusi Lietuva turės alternatyvą iš Rusijos tiekiamai energijai, galės jos gauti mažesnėmis kainomis ir atpiginti šilumos gamybą. Tačiau iš esmės palaidojus Visagino atominės elektrinės statybos idėją vis tiek bus smarkiai priklausoma nuo importo.
Energetinio saugumo tyrimų centras metinėje apžvalgoje „Lietuvos energetinis saugumas“ nurodė, kad pernai šalies energetinio saugumo koeficientas buvo 0,62 (skalėje nuo 0 iki 1). Pradėjus veikti terminalui ir jungtims 2017 m. jis pasiektų aukščiausią lygį – 0,83. Tiek pastangų saugumui išlaikyti nepakaks – iki 2025 m. pamažu uždarę senuosius Lietuvos elektrinės blokus atsidursime ten pat, kur esame dabar.
Akivaizdu, kad norint išlaikyti energetinio saugumo lygį, kuris bus pasiektas po kelerių metų, reikia ne tik investicijų, bet ir politinės valios. Optimizmo gali suteikti nebent faktas, kad SGD terminalo plėtros nesustabdė net Seimo rinkimai ir valdžios kaita. Mat visi suprato, kad tai yra vienintelis būdas, galintis pagelbėti derybose su „Gazprom“ ir sumažinti dujų bei šildymo kainas.
Milijonas? Milijonas!
Būtent didelės šildymo kainos (ir maži atlyginimai) yra dažniausias Lietuvą keiksnojančių emigrantų argumentas. Tiesa, kaip rodo Statistikos departamento duomenys, bent jau į Vilnių tiek 2012 m., tiek 2013 m. atsikraustė keliais tūkstančiais daugiau gyventojų, nei jį paliko. Nekilnojamojo turto agentūros „Inreal“ kartu su „Nordea Bank Lietuva“ parengtoje ataskaitoje pabrėžiama, kad 25–35 metų gyventojų skaičius sostinėje šiuo metu siekia 94 tūkst. Tai yra daugiau nei Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje kartu sudėjus.
Visgi, oficiali statistika rodo, kad 2013 m. Vilniuje buvo mažiau gyventojų nei 1991-aisiais. Tuomet jų skaičius atitinkamai siekė 526,4 tūkst. ir 595,1 tūkst. Visuomenės geografijos ir demografijos instituto direktorius prof. dr. Donatas Burneika tokius duomenis vadino nepatikimais. Anot jo, priskaičiavę tuos žmones, kurie gyvena sostinėje ar jos priemiesčiuose, bet čia nedeklaravo savo gyvenamosios vietos, gautume 600–700 tūkst. gyventojų.
Vadinasi, prieš kelerius metus Vilniaus savivaldybės išsakyta mintis, kad 2030 m. miesto ir jo metropolinės zonos gyventojų skaičius pasieks milijoną, gali ir išsipildyti. „Milijonas nėra toks nerealus dalykas, kaip kartais gali atrodyti. Jei ne emigracija, jis ir dabar būtų“, – svarstė D. Burneika.
Milijoninį Vilnių gali užauginti tik imigracija. Ne tik iš gretimų valstybių Rytuose, bet ir iš kitų šalies vietų. Jos mastas priklausys nuo to, ar Vilnius bus pateiktas kaip patrauklesnė alternatyva užsieniui. „Teoriškai potencialas yra“, – kalbėjo D. Burneika. Tiesa, milijoniniai miestai gali tapti ne tokie patrauklūs gyventi, tačiau neabejotinai yra konkurencingesni, sulaukia investicijų. O Vilniui tai būtų gera žinia.
