Žinomai dainininkei Elenai Grumbinienei iki septyniasdešimtojo gimtadienio lemtis pagailėjo vos poros savaičių – gražią sukaktį kartu su dukra ketinusi minėti moteris beveik tą pačią dieną atgulė amžinojo poilsio.
Elena Grumbinienė panevėžiečių prisiminimuose išliko ryškia, talentinga asmenybe, kurios kūryba žavėjo žmones nuoširdumu, suteikė pakylėjimo jausmo.
Padėkos žodžiai mamai
Per kelis mėnesius įveikta sunkios ligos balandžio 11-ąją mirusi dainininkė Elena Grumbinienė buvo laidojama vėliau – laukta iš Kanados atvažiuosiančios dukros. Panevėžį dukra pasiekė kaip tik per 70-ąjį mamos gimtadienį ir po poros dienų savo brangiausią žmogų lydėjo į Šilaičių kapines.
Monrealyje jau daugiau kaip dvidešimt metų gyvenanti šviesaus atminimo E. Grumbinienės dukra Ramunė Ramanauskaitė-Sakalauskienė, šį sekmadienį – Motinos dieną – pasimeldusi prie šviežiai supilto mamos kapo, kitą dieną paliks gimtinę – šį kartą ilgam.
„Atėjusi prie kapo mintyse padėkosiu mamai už viską, ką jinai man davė: gyvybę, pasaulio pažinimą, meilę menui, smalsumą, norą kurti, degti. Dėkosiu už tai, kad taip sunkiai, tačiau taip gražiai mane augino“, – pasakoja R. Ramanauskaitė-Sakalauskienė.
Pastarosiomis dienomis moters atmintyje ypač ryškiai ir aiškiai atgyja kartu su mama praleistas laikas, kurio, regis, nebuvo tiek, kiek norėjosi.
„Dažnai aš ją prisimenu ne tik kaip mamą, bet ir kaip dainininkę – ji buvo kitokia nei kitų mamos, ypatinga“, – sako Kanadoje ne vieną E. Grumbinienės koncertą organizavusi dukra.
Koncertui besiruošiančiai dainininkei buvo svarbu viskas: ji tiesiog tryško idėjomis, kaip išpuošti salę, kaip sutikti svečius, kokį repertuarą pasirinkti, kokiais pyragais per vakaronę svečius vaišinti.
„Pasirengimas koncertams atimdavo daug jėgų, ir nors abi vienodai pavargdavome, aš virsdavau iš kojų, ji visa švytinti buvo pasirengusi žengti į sceną. Jeigu būdavo pora mėnesius be koncertų, mama tapdavo nerami, nerasdavo sau vietos. Scena buvo jos gyvenimas“, – pasakoja Ramunė.
Dainininkei pagerbti
Krištolinis E. Grumbinienės balsas puikiai pažįstamas ir panevėžiečiams. Dainininkė daug metų dainavo Panevėžio operetės teatre, giedojo Kristaus Karaliaus katedroje, pasirodydavo renginiuose, koncertuodavo.
Jaunystėje jos kūrybinis kelias kartu su garsiuoju dainų ir šokių ansambliu „Lietuva“ vingiavo per daugelį Europos ir pasaulio šalių. Vėliau daug važinėta ir su ansambliu „Ekranas“, kitais kolektyvais.
Gegužės 10 dieną Monrealyje, lietuvių „Aušros vartų“ parapijos namuose, bus minimas dainininkės E. Grumbinienės atminimas. Renginį organizuoja ne jos dukra, o užjūryje gyvenantys moters talento gerbėjai. Panevėžietė, ne vieną kartą viešėjusi Kanadoje pas dukrą, yra surengusi daug pasirodymų, koncertų.
„Žinau, kad salę papuoš mamos portretas, skambės jos įdainuoti įrašai, koncertuos pakviesta pianistė, solistės, žmonės žada pasidalinti prisiminimais apie ypatingos meninės prigimties moterį, mano mamą“, – sako R. Ramanauskaitė-Sakalauskienė.
Ji prisimena, kad iki praėjusių metų pabaigos jokių žinių apie ligas, nusiskundimų dėl sveikatos iš mamos negirdėdavusi. Abi moterys nuolat bendraudavo telefonu, internetu.
Jos buvo pradėjusios planuoti, kad artėjant 70 gimtadieniui E. Grumbinienė skris pas dukrą į Kanadą, ten švęs gimtadienį, surengs koncertą. Ir būtinai paviešės ilgiau, nes labai pasiilgo savo vienintelės anūkės Dovilės, devynmetės Ramunės dukros.
Tačiau lapkričio pabaigoje dukrai motina paskambino iš ligoninės, sakė atsigulusi, nes labai blogai jautėsi, svaigo galva. Įtarus patirtą insultą, moteris po gydymo, geriau pasijutusi, buvo paleista namo.
Tačiau netrukus pokalbiai vėl tapo neramūs. „Nežinau, kas su manimi darosi, jaučiuosi tarsi nuolat sukama centrifugoje“, – skundėsi dukrai mama ir netrukus vėl pateko į ligoninę. Atlikus tyrimus buvo išaiškinta, jog smegenyse susiformavęs navikinis židinys.
Išgirdusi šią žinią dukra skubiai parskrido į Lietuvą.
Norėjo greičiau namo
Šių metų vasarį E. Grumbinienė buvo operuota Kaune. Buvo nustatyta, jog navikas piktybinis, po operacijos ligonė jautėsi geriau – skausmai nekamavo, tik svaigo galva.
R. Ramanauskaitė-Sakalauskienė, gavusi atostogų, visą mėnesį praleido Lietuvoje kartu su mama, slaugė ją, džiaugėsi, kad nėra komplikacijų. Tačiau teko grįžti – laukė darbas, šeima.
Atidavusi paskutinę pagarbą mylimai motinai Elenai Grumbinienei (kairėje), Ramunė Ramanauskaitė-Sakalauskienė netrukus išskris į Kanadą, kur jos namai ir šeima.
E. Grumbinienė vėl pateko į ligoninę spindulinei terapijai, o po jos – į sanatoriją Druskininkuose.
„Jaučiausi ramesnė. Sanatorija gera, mamai nieko netrūksta, ji prižiūrėta, gydoma. Dažnai pasikalbėdavome telefonu. Tačiau vieną dieną sulaukiau ypač neramaus skambučio, tarsi ką nujausdama ji šaukė, kad nori kuo greičiau namo, prašė imtis ko tik noriu, kad ji būtų kuo skubiau parvežta į Panevėžį. Draugai, išgirdę tokį patį reikalavimą, jau buvo pažadėję, kad savaitgalį atvažiuos ir parveš namo. Tačiau savaitgalio moteris nesulaukė – kaip paskui pasakojo slaugytoja, penktadienį pradėjo dusti, atidarė langą, palesino duonos trupiniais paukštelius, prisiminė savo šviesaus atminimo mamą ir mirė. Netrukus ši žinia pasiekė ir mane“, – pasakoja dainininkės dukra.
Nuo savo dukrelės Ramunė bandė slėpti skaudžią žinią, juk močiutė ir anūkė buvo ypač artimos, labai mylėjo viena kitą, buvo tikros draugės.
Tačiau kai mergaitė mamos paklausė, kodėl ji tapo tokia liūdna, nutarė nebeslėpti – pasakė. Akimirksniu Dovilė apsipylė ašaromis ir raudodama nubėgo takeliu – vaikaitei žinia buvo didelis smūgis.
Nelengvi išbandymai
R. Ramanauskaitė-Sakalauskienė prisiminimų apie savo mamą laikotarpius tarsi skirsto į du etapus – iki ir po brolio mirties.
Vienuolika metų už Ramunę jaunesnis brolis vos devyniolikos sulaukęs neaiškiomis aplinkybėmis tragiškai žuvo Čekoslovakijoje. Išvažiavęs padirbėti įkrito ar buvo įstumtas į lifto šachtą. Tikslių žūties aplinkybių niekas taip ir neatskleidė.
„Po šios tragedijos mama labai pasikeitė. Jai buvo didžiulis smūgis, manau, kad per tuos po brolio žūties praėjusius trylika metų ji taip ir neatsigavo. Jos gyvenimas po mano brolio mirties tapo kitoks“ – pasakoja moteris.
Apdovanojusi E. Grumbinienę nepaprasto grožio ir skambumo balsu, kitais meniniais gabumais lemtis rožėmis kelio jai nenuklojo – išbandymų būta ne vieno. Panevėžyje gimusi Elena bažnyčioje giedojo nuo vaikystės – tai jai buvo labai svarbi ir reikšminga gyvenimo dalis.
Net dėl to, kad gieda bažnyčioje, nepatekusi į tuometę Lietuvos konservatoriją (dabar Muzikos ir teatro akademija), giedojimo neatsisakė. Merginos dainavimo gebėjimų konservatorijoje niekas net netikrino, iš karto grąžino dokumentus, sakydami, kad tokie žmonės čia netinka.
„Tada mama pradėjo mokytis profesinėje mokykloje, išmoko austi ir kurį laiką dirbo prie juostų audimo. Tačiau įvyko taip, kad po šalį važinėję garsaus ansamblio „Lietuva“ atstovai ieškojo gerų, skambių balsų, kai jie atvyko į Panevėžį, mama nuėjo į perklausą – buvo iš karto priimta ir ilgiems metams susiejo savo gyvenimą su ansambliu „Lietuva“, – prisimena dukra.
Tuo metu dainininkė įstojo ir į Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos vokalinio dainavimo skyrių, jį baigė.
Su „Lietuva“ apkeliavusi daugybę šalių, baigusi mokslus ir jau augindama dukrą, Elena grįžo į Panevėžį.
Posmai gyvenimui
Dukra sako, kad jos mama buvo apdovanota ne tik dainininkės talentu, – E. Grumbinienė puikiai piešė, tapė, kūrė eilėraščius. „Aš mokėjau ne vieną jos posmą, tačiau po mirties atradau didžiulį pluoštą man nežinomų, įvairiems gyvenimo periodams skirtų eilėraščių, nemažai jų buvo parašyta žuvusiam sūnui“, – pasakoja Ramunė.
E. Grumbinienė rašė ne tik eiles. Ji parašė ir rašomąja mašinėle perspausdino mokomąją knygą apie vokalą, į ją sudėjo visus pamokymus, kaip reikia valdyti balsą. Pati turėjusi daug talentingų, garsių mokytojų, norėjo savo patirtį perduoti kitiems.
Panevėžyje J. Švedo pedagoginėje mokykloje dirbusi vokalo dėstytoja, ji žinojo, kas jauniems dainininkams svarbu, ką jie turėtų žinoti.
Dukra norėtų šiuos patarimus išleisti kaip atskirą knygą.
Ramunė prisimena, kad mama ne tik tapė – ji mėgo kurti įvairius meninius darbelius iš netikėčiausių medžiagų, pavyzdžiui, iš džiovintų klevo lapo suko įspūdingus rožių žiedus.
Atvykusi pas dukrą į Kanadą, daug tokių rožių pridarė, salę prieš koncertus jais puošė. Visiems ta kūryba labai patiko – juk Kanada, kaip žinote, klevų šalis.
Savarankiški žingsniai
E. Grumbinienės dukra Ramunė į Kanadą išvyko būdama 21 metų. Tuomet mergina buvo aktyvi esperantininkų būrelio narė – buvo laikas, kai esperanto kalba buvo labai populiari, šis judėjimas buvo labai aktyvus. Dalyvaudami veikloje esperantininkai galėjo palaikyti ryšius su įvairių pasaulio šalių kolegomis. E. Grumbinienė vienu metu vadovavo Panevėžio esperantininkų chorui, važinėjo su koncertais po įvairias šalis.
Kanadoje, Monrealyje, kaip tik vyko esperantininkų jaunimo kongresas, į jį atsirado galimybė nuvykti ir panevėžiečiams. Su draugu, už kurio vėliau ištekėjo, į Monrealį išvyko ir Ramunė. Kanadoje ji ilgai mokėsi – pirmiausia dvejus metus anglų kalbos, paskui Dž. Kenedžio sekretorių ir buhalterių mokykloje, o paskui universitete, medicinos ir socialinių paslaugų vadybos fakultete.
Šeima gyvena Monrealyje, kiek toliau nuo didžiojo miesto šurmulio, ant švento Lauryno upės kranto. Vyras dirba savo kompanijoje, Ramunė – vaikų ligoninės administratorė.
Panevėžietė tikina, jog nebuvo sunku pritapti tolimoje ir, regis, visai svetimoje šalyje. Laisvai penkiomis kalbomis – lietuvių, rusų, anglų, prancūzų, esperanto – kalbanti moteris sako, kad
kartais net nejaučia, kaip iš vienos kalbos pereina prie kitos.
Kvebeko provincijoje, kur jie gyvena, prancūzų kalba yra pagrindinė, todėl dažniau ir vartojama. Esperanto kalba kiek pasitraukusi į šalį, tačiau, jeigu reikėtų, ir ją prisimintų.
Namuose šeima kalba lietuviškai, devynerių metų dukra skaito ir rašo lietuviškai, moka prancūzų ir anglų kalbas.
Laisvalaikiu R. Ramanauskaitė-Sakalauskienė štai jau penkiolika metų, ne siekdama didelių aukštumų, o dėl savęs, lanko baleto studiją. Ji aktyviai dalyvauja parapijos veikloje, vadovauja parapijos komitetui, rūpinasi kultūriniu Monrealio lietuvių gyvenimu.
Dainininkės dukrai nesvetima ir muzika. Su mama koncertuose, bažnyčiose jos ne kartą duetu dainuodavo. Ypač joms abiems patiko giesmė „Pia Jėzus“.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
