Inovacijų konferencijoje „TEDxVilnius“ pranešimą apie mokslo svarbą skaičiusio brito Michaelo Brookso teigimu, didžiausią proveržį dažnai lemia iš pirmo žvilgsnio sunkiai įtikimi dalykai. Apie mokslo anomalijas ir netradicinio mąstymo svarbą jis papasakojo IQ ekonomikos redaktoriui Andriui Matuliauskui.
Parašėte knygą apie anomalijas šiuolaikiniame moksle „13 protu nesuvokiamų dalykų“. Kaip kilo idėja jos imtis? Kodėl apskritai verta apie tai kalbėti kaip apie ką nors daugiau negu keistą nesusipratimą mokslo srityje?
– Pažiūrėkite, kas nulemia didžiausią postūmį, didžiausią progresą mokslo srityje? Tai dalykai, kurių iš pradžių nesuprantame. Šiandien mokslas gali atsakyti į daugybę klausimų, paaiškinti daug dalykų. Tačiau kartais net mokslo srityje susiduriame su situacijomis, kurios mus išmuša iš vėžių ir priverčia suglumti bei ištarti: „Ką? To tikrai nesitikėjau.“ Kaip rodo istorija, būtent tokiomis akimirkomis aptinkama šis tas naujo, kas sutrikdo įprastai lėtą mokslo pažangą. Tokie dalykai tampa tikru mokslo proveržiu.
XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje suformuluota kvantinės fizikos teorija teigė dalykus, kuriuos tuo metu buvo sunku suvokti. Niekas negalėjo suprasti, kodėl energija sklido nevientisai, o vienintelis paaiškinimas – o jei energijos srautas būtų padalytas į atskiras atkarpas, atskirus blokus. Šie vėliau pavadinti kvantais. Kvantinės fizikos teoriją suformulavusiam mokslininkui Maxui Planckui ji iš pradžių neatrodė įtikinama, bet tai buvo vienintelis būdas paaiškinti atominių dalelių lygyje vykstančius procesus. Taip kvantinės fizikos teorija sukėlė mokslo revoliuciją.
Įdomiausi iki galo neperprasti dalykai, kuriuos dar nežinome, į kurią lentyną reikėtų padėti.
Lygiai ta pati istorija pasikartojo su reliatyvumo teorija, kai eksperimentuojant gautas rezultatas pasirodė visiškai nelogiškas. Prireikė dešimtmečio, kad jis būtų tinkamai paaiškintas, ir tai pagaliau pavyko padaryti Albertui Einsteinui.
Yra ir žemiškesnių pavyzdžių. Tarkime, kai pasaulio žemėlapyje žiūrime į skirtingus žemynus, akivaizdu, kad Afriką ir Pietų Ameriką galima prijungti vieną prie kito tarytum tos pačios dėlionės detales. Ilgai žmonės manė, kad tai tik sutapimas, o idėja, jog šie skirtingi žemynai kažkada buvo vientisas plotas, atrodė absurdiškai. Bet praėjusio amžiaus pradžioje Alfredas Wegeneris šią keistenybę pabandė paaiškinti tektoninių plokščių judėjimu. Ir jis buvo teisus.
Didieji mokslo proveržiai visada susiję su tokiais iš pirmo žvilgsnio neįprastais ir sunkiai paaiškinamais dalykais. Geras mokslas niekada neatmeta keistai atrodančios idėjos. O savo knygoje stengiausi apžvelgti šių dienų mokslo anomalijas, kokių dalykų neišeina paaiškinti šiandien, bet galbūt esame labai arti teisingo atsakymo, kuris gali iš esmės pakeisti netolimą vienos ar kitos srities ateitį.
Vienas tokių nepaaiškintų dalykų, apie kurį rašote knygoje, yra vadinamoji šaltojo skilimo reakcija. Tokio proceso galimybė ne kartą paneigta, bet į tai kai kurie mokslininkai toliau gilinasi. Kodėl?
– Prieš kelis dešimtmečius per vieną eksperimentą buvo gauti rezultatai, kuriems paaiškinti nepakako dabartinių fizikos žinių. Vienintelis būdas tai padaryti yra šį procesą laikyti tam tikro tipo branduoline reakcija. Bet, remiantis dabartiniais fizikos dėsniais, branduolinė reakcija esant tokiems mažiems šilumos pokyčiams neįmanoma.
Vis dėlto, kuo labiau tuo domiesi, tuo akivaizdžiau, kad ši idėja verta detalesnės analizės. Juk mes taip gerai neišmanome visų fizikos dėsnių, šioje srityje dar daug apibendrinimų ir spėjimų. Galbūt įmerkus poladžio katodą į sunkųjį vandenį atomų branduoliai iš tiesų skyla ir taip sukeliama nedidelė branduolinė reakcija. Tai reikia tinkamai ištirti, o ne tiesiog atmesti kaip prasimanymą, nes to šiuo metu niekaip negalime paaiškinti. Nedidelė grupė žmonių dirba šioje srityje. Apmaudu, kad kai kurie jų buvo visiškai izoliuoti mokslo srityje, nes nusprendė gilintis į šį dalyką. Juk pasitvirtinus nauda gali būti milžiniška.
Ar tai reiškia, kad tikite šaltuoju skilimu?
– Įvairiais atžvilgiais esu skeptiškas. Bet turime eksperimento rezultatą, kurio iki šiol tinkamai niekas nesugebėjo paaiškinti, tad vien dėl to nereikėtų sustoti. Aišku, kai kas sako, kad bandymo duomenys klastojami nuo pat pradžių, bet tai netiesa. Šaltasis skilimas šiandien virtęs netikusio mokslo sinonimu, bet eksperimentuojant gauti rezultatai buvo tikri, tik jie netinkamai pristatyti visuomenei.
Kai kalbėjau su pirmą kartą šį bandymą atlikusiu Martinu Fleischmannu, jis pasakojo, kad vos gavęs rezultatus universitetas, kuriame dirbo, iš karto paskelbė išsprendęs visas pasaulio aprūpinimo neribota energija problemas. O mokslininkai viso labo aptiko anomaliją ir ją norėjo ramiai tyrinėti toliau. Sulaukta milžiniško žiniasklaidos dėmesio, bet apie kokį nors galutinį sprendimą kalbėti buvo beprasmiška, tad greitai atėjo nusivylimas, sulaukta skeptiškos žmonių reakcijos ir su tuo dirbę mokslininkai buvo pasmerkti.
Iš to, ką papasakojote, galima daryti išvadą, kad moksle mažai kas pasikeitė nuo viduramžių, kai už astronominius atradimus Galilėjus užsitraukė Katalikų bažnyčios nemalonę. Ar tokia analogija pagrįsta šių dienų pasaulyje?
– Taip, tikrai. Visada pavojinga būti radikaliu mokslininku ir teigti atradus šį tą, kas visiškai prieštarauja ligšioliniams įsitikinimams. Mokslo filosofas Thomas Kuhnas apie tai kalbėjo kaip apie paradigmos sulaužymą. Paradigma ar įsitikinimai yra tarsi aptverta teritorija, kurioje gyvenama, o viskas kitapus tvoros dažniausiai ignoruojama.
Ilgainiui susikaupia pakankamai įrodymų, kurių neišeina toliau ignoruoti ir vis daugiau blaiviai mąstančių žmonių tuo patiki. Kol kritinė masė tuo patikės, kaip rodo Galilėjaus ir Koperniko pavyzdžiai, gali praeiti ir ištisas šimtmetis. Šiandien pažiūrėjus į tai, ką teigė minėti mokslininkai, į jų tuo metu surinktus įrodymus, atrodo, kad kitaip ir negalėjo būti. Bet gana ilgai didelė dalis žmonių tuo nenorėjo tikėti.
Mokslo dėsniai, kuriuos pavyko atrasti ir perprasti, iš dalies yra nuobodūs. Tai kaip faktai, kuriuos galime susisteminti ir sudėlioti į atitinkamas lentynas. O įdomiausi yra iki galo neperprasti dalykai, kuriuos dar nežinome, į kurią lentyną reikėtų padėti.
Koks yra jums keisčiausias dalykas, kurį atradote ieškodamas pavyzdžių savo knygai?
– Knygoje yra skyrius apie laisvą valią ir eksperimentus neurologijos srityje. Juos atliekant bandyta iš anksto įspėti, ką pasirinks žmonės. Demonstruota, kaip tiriamieji priima tam tikrus sprendimus jų aiškiai dar nesuvokdami, nors po to visada teigė, kad jų pasirinkimas buvo sąmoningas.
Pavyzdžiui, tam tikri eksperimentinės neurologijos metodai rodo, kad sprendimą, kurį mygtuką rinktis, kai iš tiesų reikia nuspausti konkretų, žmonės priima gerokai anksčiau, negu tai suvokia. Paklausti, kada mano apsisprendę, jie visada sako, kad tai įvyko kelios akimirkos prieš nuspaudžiant mygtuką. Vis dėlto elektromagnetiniai smegenų skeneriai parodo, kurį mygtuką pasirinks žmogus, likus 7 sekundėms iki rankos judesio.
Tai verčia susimąstyti, kas iš tiesų priima sprendimus, – mes kaip asmenybės ar mūsų smegenys? Minėti eksperimentai patvirtina, kad nėra nieko daugiau ar giliau už smegenis, nėra jokios mūsų asmenybės, nėra jokio aš. Mes esame biologinės mašinos, kurias valdo sudėtingas biologinis kompiuteris, jis sukuria sąmonės iliuziją, savęs suvokimo iliuziją. Tai neabejotinai naudinga ir pasaulį padedanti įprasminti iliuzija, be kurios tiesiog negalėtume egzistuoti. Tačiau tai, kaip mes iš tiesų pasirenkame ir kaip galvojame, kad pasirenkame, skiriasi, o laisvoji valia yra suvokimo iliuzija. Man šis faktas atrodė iš tiesų šokiruojantis.
Neuropsichologijos pradininkas Benjaminas Libetas atradęs šį dalyką taip stipriai buvo tuo nusivylęs, kad kartojo šį eksperimentą daugybę kartų tikėdamasis paneigti pirminius rezultatus. Likusį savo gyvenimą bandė paneigti šias išvadas. Deja, rezultatai visada buvo tie patys.
Todėl kartais mokslas gyvenimą sujaukia, net tavo paties darbas gali tapti tau nepriimtinas. Bet tik nuolat suabejodami, o ne viskam iš anksto pritardami, galime surasti dalykų ir reiškinių esmę.
M. Brooksas
Sasekso universitete (Jungtinė Karalystė) yra įgijęs kvantinės fizikos mokslų daktaro laipsnį.
Buvęs mokslo žurnalo „New Science“ redaktorius, dabar – žurnalo konsultantas.
Rengia straipsnius tokiems leidiniams kaip „The Guardian“, „The Independent“, „The Observer“, „Playboy“.
2010 m. įsteigė Mokslo partiją, su kuria dalyvavo rinkimuose į Jungtinės Karalystės parlamentą.
Išleido knygą apie mokslo anomalijas „13 protu nesuvokiamų dalykų“, kuri praėjusiais metais išversta į lietuvių kalbą.
