Tyrimai rodo, kad energetinį saugumą labiausiai sumažina ne techniniai pajėgumai ar infrastruktūra, o vidaus politinės ir socialinės diversijos
Vasario 19 d. prezidentė Dalia Grybauskaitė Pietų Korėjoje ryžtingai sudaužė butelį šampano į suskystintųjų dujų laivo (tiksliau, plaukiojančios talpyklos su dujinimo įrenginiu) bortą. Taip laivas oficialiai pakrikštytas „Independence“ („Nepriklausomybė“). Šis simbolinis veiksmas turėjo žymėti energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos dujų pradžią.
Tiesa, „Independence“ Lietuvoje dar teks palaukti – visa suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalo infrastruktūra turi būti užbaigta šių metų pabaigoje, o pirmosios dujos Lietuvą gali pasiekti, matyt, tik 2015 m. pradžioje. „Dabar orientuojamės į pagrindinę datą – gruodžio 3 d. statybos turi būti baigtos. Daug kas priklauso nuo oro, rangovams reikia derintis darbus. Statyboje taip yra – sužinojai, kad pastatei, tada, kai jau pastatei“, – kalbėjo „Klaipėdos naftos“ generalinis direktorius Rokas Masiulis. Vis dėlto šis projektas bus pirmas, kuris realiai turėtų padidinti Lietuvos energetinio saugumo lygį. SGD terminalas Klaipėdoje leis Lietuvai įsivežti gamtinių dujų iš įvairių tiekėjų. Per metus jo pajėgumas siektų 2–3 mlrd. kub. m. Toks kiekis galėtų patenkinti šalies poreikį.
Pagaliau saugūs?
Nuoseklios SGD terminalo plėtros nesustabdė net 2012 m. politinės valdžios kaita. Tai retas atvejis, nes strateginiams energetikos projektams didžiausia grėsmė visada kildavo pačioje šalyje susidūrus skirtingiems politiniams interesams ir vizijoms. Tačiau 2012-aisiais į valdžią atėję socialdemokratai suprato, kad SGD terminalas yra svarbiausia korta, siekiant išpešti nuolaidų iš „Gazprom“ ir įvykdyti pažadą tautai sumažinti dujų bei šildymo kainas. Kartu su įgyvendintu ES trečiuoju energetikos paketu terminalas leis turėti realią alternatyvą rusiškoms dujoms.
„Lietuvos dujas“ išskaidyti į dvi įmones, kurios užsiims išteklių skirstymu ir magistralinių dujotiekių valdymu, turi būti užbaigta iki 2014 m. spalio 31 d. Tad nuo 2015 m. realiai turėsime alternatyvą šios žaliavos importo srityje. Tai labai gera žinia dabartinės įtampos fone, kai Rusija agresyvėja ir grasina užsukti dujas ne tik Ukrainai, bet galbūt ir ES šalims.
Kaip tyrimuose nurodo Energetinio saugumo tyrimų centras, bendras Lietuvos energetinio saugumo lygis 2012 m. siekė tik 51,2 proc. Techniniai, ekonominiai, socialiniai ir politiniai kriterijai nulėmė, kad net palyginti su Latvija ir Estija iki šiol buvome pažeidžiamiausi. Vertinant pagal tą pačią metodiką, Latvijos energetinio saugumo lygis 2012 m. siekė 61,5 proc., Estijos – 66,2 proc. Tokie skirtumai susidarė visų pirma dėl skirtingos energijos išteklių struktūros – Lietuva gerokai labiau priklausoma nuo dujų importo ir vartojimo.
Kai politinė valdžia neturi aiškios pozicijos energetikos politikos klausimais, šią darbotvarkę nustato kiti veikėjai.
Pradėjus veikti SGD terminalui, užbaigus tiesti elektros tinklus į Švediją ir Lenkiją Lietuvos energetinio saugumo lygis turėtų smarkiai šoktelėti. Tai ne tik leis išvengti „Gazprom“ grasinimų, turėti alternatyvą, bet ir realiai sumažinti dujų kainas, o su jomis ir atpiginti elektros energiją bei šilumos gamybą. Turėdami geresnes galimybes dalyvauti Šiaurės šalių ir Baltijos elektros energijos rinkose, tikėtina, elektros energiją importuosime pigiau. Tiesa, tai reiškia, kad ir toliau būsime priklausomi šioje srityje. Kaip teigiama Lietuvos energetikos instituto ataskaitoje, 2013 m. šalies elektros rinkoje nė viena dujomis ar biokuru kūrenama šiluminė ar kogeneracinė elektrinė nebuvo konkurencinga, nes iš Rusijos ar Estijos importuojamos elektros energija buvo pigesnė ir kaina neviršijo 22 centų už 1 kWh.
Anot Energetinio saugumo tyrimų centro vadovo prof. Juozo Augučio, šiuo metu nelabai daug ženklų, kad į energetinius scenarijus galėtume įtraukti naują atominę elektrinę: „Labiausiai šiuo metu tikėtinas mišrus scenarijus, kai plėtojama ir biokuro sritis, ir toliau remiamasi dujomis kūrenamomis elektrinėmis ypač jei sumažės dujų kaina, tačiau nemaža dalimi liksime priklausomi ir nuo elektros energijos importo.“ Vis dėlto, pasak jo, šiuo metu vis labiau suprantama, kad importas nėra panacėja, nesvarbu, jis būtų iš Rytų ar iš Vakarų.
Didžiausia grėsmė
Didėjančio elektros importo tendencijos ir energetinio saugumo scenarijai rodo, kad mūsų džiaugsmas dėl gerėjančios padėties gali būti trumpalaikis. 2015–2017 m. pasiekus aukščiausią tašką jau nuo 2018-ųjų energetinio saugumo lygis imtų smukti, o 2025 m. šis krytis gali būti itin ryškus ir realiai vėl būtume nublokšti į dabartinę padėtį. Nuosmukį labiausiai paskatintų būtinybė vieną po kitos uždaryti dabartines elektrines. Iš esmės atmetę Visagino atominės elektrinės idėją jokio realaus plano B iki šiol neturime. Bet kokiems rimtiems projektams, nesvarbu, tai būtų atominė energetika ar kitos alternatyvos, reikia laiko ir didelių investicijų. Dar labiau reikia aiškaus politinio sprendimo ir gebėti užsitikrinti visuomenės paramą. Kaip tik šis deficitas šiuo metu ir kelia didžiausią grėsmę mūsų ilgalaikiam energetiniam saugumui.
Lietuvos energetinio saugumo ataskaitoje siūloma formuojant tam tikrą energetikos politiką (pavyzdžiui, skalūnų gavybos, Visagino atominės elektrinės ar kitus projektus) visų pirma gyventojams pateikti atitinkamai sukonstruotą ir pozityvią informaciją.
Čia būtų galima ilgai ginčytis, ar tai nėra dar vienas, šiuo atveju valdžios propagandos, metodas. Ir tektų sutikti, kad taip. Tačiau informacinėje erdvėje tuštumos būti negali – neinformuosi tu, tai padarys kas nors kitas. Ir greičiausiai pateiks nelabai patinkančią informaciją. Lietuvos energetinio saugumo ataskaitos autoriai teigia, kad „energetikos rizika yra konstruojama, todėl tampa valstybės gyventojų valdymo sudėtine dalimi, bet taip pat gali tapti opozicinių politinių grupių ar užsienio šalių priemone vienai ar kitai gyventojų nuostatai formuoti. Šis rizikos manipuliavimas ypač ryškus kalbant apie Visagino atominės elektrinės referendumą“.
Net neprasidėjusi sustabdyta skalūnų dujų žvalgyba Lietuvoje dar akivaizdžiau iliustruoja šią tiesą: kai politinė valdžia neturi aiškios pozicijos energetikos politikos klausimais, šią darbotvarkę nustato kiti veikėjai. Tai yra valdžios apsileidimo informuojant visuomenę rezultatas: tyrimai rodo, jog net 68,7 proc. apklaustųjų nesutinka su teiginiu, kad informacija apie energetikos problemas yra išsami, o 47,6 proc. visiškai netiki politikų galimybėmis efektyviai ir kompetentingai išspręsti kilusias energetikos problemas (2013 m. atlikta „Vilmorus“ apklausa Energetinio saugumo tyrimo centro užsakymu).
„Dabartinė Vyriausybė nepadarė nieko, kas pablogintų pasitikėjimą valdžios galimybėmis tinkamai spręsti energetikos problemas, matėme strateginių projektų tęstinumą. Tačiau tai, kad tempiamas laikas dėl Visagino atominės elektrinės projekto, iki šiol nėra aiškios energetikos strategijos, neprideda ir pasitikėjimo visuomenėje“, – mano J. Augutis.
