Eurazijos sąjungos laidotuvės

Agresyvus Rusijos prezidento Vladimiro Putino elgesys išgąsdino ir artimiausius jo sąjungininkus

Tarptautinė Rusijos izoliacija dėl agresijos Kryme tapo didesnė, negu iš pirmo žvilgsnio buvo galima tikėtis. Kremlius nesulaukė net artimiausių sąjungininkų Baltarusijos ir Kazachstano paramos. Atvirkščiai – abiejų šalių lyderiai nuo pat Rusijos agresijos Kryme pradžios, nors ir atvirai nepasmerkė V. Putino veiksmų, aiškiai pasisakė už Ukrainos teritorinį vientisumą ir nekėlė jokių klausimų dėl naujosios šios šalies valdžios legitimumo.

Nenuostabu, kad išvydę tokią agresiją pasaulio analitikai ėmė svarstyti, ar Rusija dar apskritai turi sąjungininkų ir, jei taip, kas jie. Todėl minėti Kremliui neparodytos paramos signalai ne tik neliko specialistų nepastebėti, bet ir tapo svarbiais ženklais vertinant net Eurazijos sąjungos likimą.

Tiesa, padėtis tikrai nevienareikšmiška. Štai Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka ne tik neparėmė V. Putino, bet ir viešai pareiškė, kad „jokie kremliai“ jam spaudimo nedaro ir negali daryti. Maža to, Baltarusijos valdžios ruporas agentūra „Belpan“ paskelbė savo korespondento Maskvoje komentarą „Ar nori rusai karo?“, kuris nuo pradžios iki galo skirtas ne tik V. Putino agresijos kritikai, bet jame svarstomi ir padariniai, kurių kainą neišvengiamai skaudžiai esą pajus Maskva.

Kita vertus, A. Lukašenka pats paprašė Rusijos dislokuoti Baltarusijoje papildomus naikintuvus kaip atsaką JAV sprendimui daugiau karinių lėktuvų pasiųsti į Lietuvą ir Lenkiją. Be to, galima prisiminti, kad A. Lukašenka iki šiol nėra pripažinęs ir Abchazijos bei Pietų Osetijos nepriklausomybės, nors Kremlius labai stengėsi tai pasiekti. Tačiau toks „nepaklusnumas“ nesutrukdė Minskui toliau bendradarbiauti su Rusija, nors ir nuolat laviruojant tarp Maskvos ir Briuselio.

Galima paminėti ir tai, kad, pavyzdžiui, Armėnijos sprendimui ir pastangoms prisijungti prie Muitų sąjungos įvykiai Ukrainoje ir Rusijos agresyvumas vargu ar turės kokios nors reikšmės.

Ukraina jau „prarasta“

Ir vis dėlto, kai pagrindinis Baltarusijos valdžios ruporas, remdamasis neįvardytais ekspertais, skelbia, kad po Rusijos ir Ukrainos priešpriešos griuvėsiais bus galutinai palaidota Nepriklausomų valstybių sandrauga, ir teigia, kad šie procesai jau negrįžtami, įsiklausyti verta.

Juo labiau kad nepriklausomi net pačios Rusijos analitikai taip pat teigia, kad V. Putino pradėta agresija prieš Ukrainą didžiausią grėsmę kelia ne kam kitam, o svarbiausiu Maskvos projektu laikytai Eurazijos sąjungai.

Pačiai Rusijai iš pat pradžių turėjo būti akivaizdu, kad atplėšusi Krymą ji iš esmės „praras Ukrainą“. Ir dabar jau kalbama ne vien apie Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartis su ES, kurių nepasirašymas Vilniuje 2013 m. lapkritį tapo revoliucijos prieš prezidentą Viktorą Janukovyčių pradžia ar bent jau pretekstu.

Visuomenės vienijimasis prieš ag­resiją, nors Kremlius deda daug pastangų destabilizuoti padėtį ir Rytų Ukrainoje, iš esmės reiškia konsolidaciją prieš Rusiją ir jos kuriamas sąjungas, net saugumo paieškas „priešingoje barikadų pusėje“. Todėl ir Ukrainos Aukščiausiojoje Radoje registruoti pasiūlymai skubiai atsisakyti 2010 m. paskelbto neutralumo statuso ir pakeisti visus reikiamus įstatymus taip, kad Ukraina galėtų pradėti integracijos į NATO procesą, negalėjo būti staig­mena Maskvai. Taip pat akivaizdu, kad iki tol Kijevas buvo suinteresuotas tik bendradarbiavimu su NATO, o ne naryste organizacijoje. Juo labiau kad nacionalinis sutarimas šiuo klausimu nepatyrus Rusijos veiksmų apskritai atrodė neįsivaizduojamas.

Didės Kinijos įtaka?

Grėsmę Eurazijos sąjungos ateičiai agresija Kryme kelia ne vien dėl pačios Ukrainos, kuri ir iki revoliucijos nerodė didelio noro tapti šio darinio nare, pozicijos. Kaip teigia žinomas Vidurio Azijos ekspertas Arkadijus Dubnovas, Kremliaus interesų atžvilgiu galbūt net pavojingiau, kad intervencija Kryme jau padarė nepataisomą žalą Rusijos įvaizdžiui, taip pat interesams regione.

A. Dubnovas argumentuoja, kad Kremliaus agresija pakenkė net Rusijos santykiams su Kazachstanu, ką ir kalbėti apie Tadžikistaną, Uzbekistaną, Kirgizstaną. Žinant, kad Kazachstane maždaug ketvirtadalį gyventojų sudaro rusai, o Rusijos nacionalistai ne kartą net viešai reiškė teritorines pretenzijas, kad Kremliui reiktų prisijungti šiaurines Kazachstano teritorijas, nesunku numanyti, kad agresija Ukrainoje Astaną verčia susirūpinti ir savo saugumu.

Lygiai taip pat dėl Uzbekistano, Kirgizstano ir Tadžikistano. Anksčiau buvo teigiama, kad Kirgizstanas galbūt jau šiemet prisijungs prie Muitų sąjungos, tačiau dabar vis garsiau girdėti, jog procesas gali užtrukti. O pačiame Kirgizstane stiprėja prisijungti prie Muitų sąjungos nesutinkantys balsai.

A. Lukašenka iki šiol nėra pripažinęs ir Abchazijos bei Pietų Osetijos nepriklausomybės, nors Kremlius labai stengėsi tai pasiekti.

Vidurio Azijos respublikos jau senokai yra dviejų konkuruojančių jėgų – Rusijos ir Kinijos – varžytuvių vieta. Iki šiol Maskva laikyta tarsi atsvara Pekino įtakai – būtent taip vertinti ir įvairūs su Kremliumi susiję integracijos projektai. Manyti, kad dabar viskas akimirksniu pasikeis, – nerealu. Tačiau tai, kad didėjant supratimui apie Rusijos keliamą grėsmę regione augs Kinijos, o ne Kremliaus įtaka, taip pat neabejotina.

Iš anksto buvo galima prognozuoti ir tai, kad Rusijos agresiją prieš Ukrainą pasmerks Kinija. Mat ši valstybė tradiciškai ir nuosekliai pasisako prieš bet kokį separatizmą. Tačiau Kryme Rusijos ir Kinijos interesai gali susikirsti tiesiogiai.

Jei Maskva vis dėlto ryšis aneksuoti Krymą, tikėtina, kad ji imsis ir didelių investicijų regione. Be to, tokiu atveju Kremlius kažin ar norės, kad milijardus čia paliktų kinai. O juk tiek Krymo valdžia, tiek dabar jau nušalintasis Ukrainos prezidentas V. Janukovyčius jau pasirašė memorandumus, kuriais numatyta, kad kinai dviem etapais Kryme investuos net 10 mlrd. dolerių.

Maža to, tai – ne vien paprastos investicijos, kurias Kinija galėtų paprasčiausiai nukreipti kitur. Krymui jau buvo numatyta vieta milžiniškame Pekino sumanytame geopolitiniame ekonominiame projekte „Šilko kelio ekonominė juosta“, apie kurį žurnalas IQ rašė praėjusiame numeryje.

Todėl nesunku atspėti, kad Kinija nebus patenkinta, jei šiuos planus Rusija sužlugdys. Tikėtis kokių nors agresyvių Pekino veiksmų dėl to, žinoma, neverta, tačiau nuoskaudų ši valstybė taip pat nepamiršta. Todėl visai gali būti, kad dar daugiau dėmesio kinai pradės skirti Vidurio Azijai, kur, kaip minėta, Rusija kuria savo Eurazijos sąjungos planus.