Daliai Rusijos politinio elito šios šalies puolimas Ukrainoje buvo toks pat netikėtas, kaip ir Vakarams
Jei prezidentas Vladimiras Putinas būtų veikęs pagal iš anksto parengtą planą, sunku būtų buvę paaiškinti, kodėl Rusijos pajėgų įvedimą į Ukrainą įteisinęs Federacijos Tarybos posėdis kovo 1 d. surengtas ypač paskubomis ir nedaug reikėjo, kad sprendimui priimti nepritrūktų kvorumo.
Net buvo pradėti rinkti raštiški atvykti nespėjančių Federacijos Tarybos narių įgaliojimai, leidžiantys už juos balsuoti kolegoms. Galiausiai sprendimas priimtas balsavus vos daugiau kaip pusei, 90 iš 168, šio Rusijos valdžios organo atstovų.
Kad V. Putino planas sukurtas paskubomis, turėtų patvirtinti ir šis greitai pamirštas epizodas. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis vasario 27 d. laikraštyje „The Times“ atskleidė, kad revoliucijos Kijeve lūžio tašku tapo V. Putino atsisakymas ginti prezidentą Viktorą Janukovyčių bei jo režimą ir Rusijos pajėgų įvedimas į Ukrainą, kai šios šalies vadovas dar turėjo visus valdžios įgaliojimus.
Taigi, kas įvyko, kad V. Putinas persigalvojo ir kovo 1-ąją staiga ėmėsi to, kam nesiryžo vasario 20-ąją ar 21-ąją? Juo labiau, kad įvedusi pajėgas V. Janukovyčiaus prašymu dar iki revoliucijos pergalės Rusija, ko gero, būtų užsitikrinusi bent jau kone visos Rytų ir Pietryčių Ukrainos kontrolę. Vėlesniu sprendimu karine jėga perimtas tik Krymo valdymas, o Ukrainos rytai bandyti destabilizuoti desperatiškomis provokacijomis.
Tai pirmiausia naudinga paties Krymo elitui, kuris gautų savarankiškumą ir nuo Kijevo, ir nuo Maskvos, bet tuo pačiu ir finansavimą, kurį galėtų naudoti savo nuožiūra.
Atsakymą siūlo Maskvos Helsinkio grupės ekspertas Andrejus Jurovas. Kovo 1 d., iš karto po Federacijos Tarybos sprendimo, šis Pilietinės visuomenės plėtros ir žmogaus teisių tarybos prie Rusijos prezidento narys viešai pareiškė, kad minėtas sprendimas priimtas remiantis melagingais teiginiais apie Kryme neva žudomus rusus. Kiek anksčiau Federacijos Tarybos pirmininkė Valentina Matvijenko pareiškė, kad „Kryme yra aukų, taip pat Rusijos piliečių“.
Žinomas Rusijos ekspertas, radijo stoties „Echo Moskvy“ vyriausiasis redaktorius Aleksejus Venediktovas, kuris, beje, naudojasi unikalia privilegija reguliariai bendrauti su aukščiausiais Kremliaus valdininkais ir net pačiu V. Putinu, teigia tą patį: „Kažkas raportavo apie aukas.“ Be to, šis ekspertas paaiškino kiek plačiau: „Ir Ukrainoje, ir Rusijoje yra „vanagų“, kurie stengiasi pradėti nedidelį pergalingą karą, net ne karą, o priimti sprendimą dėl Krymo pervedimo į Padniestrės statusą. Tai pirmiausia naudinga paties Krymo elitui, kuris gautų savarankiškumą ir nuo Kijevo, ir nuo Maskvos, bet tuo pačiu ir finansavimą, kurį galėtų naudoti savo nuožiūra.“
Varžėsi dvi stovyklos
A. Jurovo ir A. Venediktovo teiginiai galėtų paaiškinti bei Federacijos Tarybos sušaukimo skubą ir V. Putino elgesio nenuoseklumą. Tačiau, kas tuomet yra tie „vanagai“, kurie galbūt įveikė „balandžius“ ir lėmė agresijos pradžią?
Rusijos leidinys „Komersant vlast“ atliko išsamų tyrimą, kas ir kaip šalyje priėmė sprendimus per visą Ukrainos krizę. Yra kelios išvados: visus svarbiausius sprendimus galiausiai priimdavo asmeniškai V. Putinas, tačiau juos formuodavo skirtingos žinybos, beje, esą ne itin koordinavusios savo veiksmus.
Tyrimas atskleidė, kad prezidento administracijoje Ukrainos klausimais tiesiogiai užsiėmė V. Putino patarėjas ekonomikos klausimais Sergejus Glazjevas ir padėjėjas Vladislavas Surkovas, vyriausybėje – vicepremjerai Igoris Šuvalovas ir Dmitrijus Rogozinas.
Jei, „Komersant vlast“ tyrimas atspindi realybę, išvada – akivaizdi: tiek prezidento administracijoje, tiek vyriausybėje Ukrainos klausimais vienu metu užsiėmė dviejų priešingų stovyklų atstovai. S. Glazjevą ir D. Rogoziną tikrai galima vadinti „vanagais“, o V. Surkovą ir I. Šuvalovą – „balandžiais“.
Nuo revoliucijos Kijeve pradžios būtent V. Surkovo ir I. Šuvalovo „minkštoji galia“, atrodo, buvo tapusi dominuojančia prieš S. Glazjevo ir D. Rogozino „kietąją galią“. Rusija aktyviai veikė užkulisiuose, tačiau nesiėmė jokių agresyvių veiksmų. Maža to, pavyzdžiui, garsusis 15 mlrd. JAV dolerių paskolos suteikimo V. Janukovyčiaus režimui palaikyti projektas pačioje Rusijoje įvardijamas kaip I. Šuvalovo kūrinys.
Būtent „vanagų“ ideologija jau senokai darė labai didelę įtaką V. Putino sprendimams, o pastaruoju metu net tapo dominuojančia.
Nors S. Glazjevas Ukrainos fronte atrodė net aktyvesnis, būtent V. Surkovo įtaka galima paaiškinti Vakaruose ypač netikėtu laikytą V. Putino sprendimą tarpininkauti lemiamoms deryboms Kijeve vasario 20 ir 21 d. pasiųsti ne kurį nors valdžios atstovą, o Rusijos žmogaus teisių ombudsmeną Vladimirą Lukiną, kurio įgaliojimai, beje, tuo metu oficialiai buvo jau pasibaigę.
Net jei V. Putinas bent jau tuo metu iniciatyvą buvo atidavęs „minkštosios galios“ šalininkams, atsigręžus atgal galima pamatyti, kad „kietosios galios“ propaguotojai ne tik nesėdėjo rankų sudėję, bet ir pradėjo įgyvendinti savo planus, nelaukdami įvykių kulminacijos.
V. Putino ir Rusijos žiniasklaidos retoriką apie valdžią užgrobti norinčius „fašistus“ iš oficialių valdžios atstovų pirmas pradėjo naudoti būtent S. Glazjevas. Jis pirmas prabilo apie Vakarų neva rengiamus „smogikus“, kurie turi padėti užgrobti valdžią Ukrainoje, ir viešai aiškino, kad jie ruošiami net JAV ambasadoje Kijeve.
D. Rogozino ir S. Glazjevo operacija Kryme
Tačiau vien žodžiais „kietosios galios“ šalininkai tikrai neapsiribojo. Asmeniniu D. Rogozino patikėtiniu ir atstovu partijoje „Rodina“ laikomas Rusijos Valstybės Dūmos deputatas Aleksejus Žuravliovas dar vasario pradžioje Kryme įkūrė Slavų antifašistinį frontą. Pagrindiniu partneriu tapo ne kas kitas, o vėliau po perversmo Kryme valdžią užgrobęs regiono „Rusų vienybės“ partijos lyderis Sergejus Aksionovas.
Beje, A. Žuravliovas iš karto pareiškė, kad pradėtos kurti kovinės grupės, kurios „duos atkirtį fašistų smogikams“. Jis taip pat pranešė apie Rusijos parlamente sukurtą grupę, kuri imsis peržiūrėti dar 1954 m. tuomečio SSRS lyderio Nikotos Chruščiovo sprendimą perduoti Krymą Ukrainai.
Galiausiai jau po revoliucijos Kijeve pergalės, vasario 25 d., S. Žuravliovas viešai paskelbė visuotinę „antifašistinio rezervo“ mobilizaciją Sevastopoliui ir kitiems Krymo miestams ginti. Esą iškilo grėsmė, kad valdžią čia gali užgrobti „Maidano banditai“. Tą pačią dieną S. Žuravliovas išskrido į Krymą.
S. Glazjevas vasario 25-ąją kartu su formaliu „Izborsko“ klubo (apie jį – kiek vėliau) vadovu Aleksandru Prochanovu ir pagrindiniais dar vieno valdžios perversmo Sevastopolyje veikėjais – meru pasiskelbusiu Aleksejumi Čalu ir valdžios pastatų „apsaugą“ mieste organizuoti pradėjusiu garsiu rusų baikeriu, pravarde Chirurgas, – pasirašė manifestą „Mes visi – „Berkut“.
Naktį į vasario 27-ąją ginkluoti asmenys užgrobė Krymo parlamentą ir vyriausybę. Po kelių valandų būtent S. Aksionovas pasirodė užimtame parlamente ir ėmė kviesti tautos atstovus į posėdį – jame prižiūrint ginkluotiems smogikams Krymo parlamentas nušalino buvusią V. Janukovyčiaus statytinių vyriausybę, o patį S. Aksionovą paskyrė naujuoju premjeru.
Kaip teigia padėtį Simferopolyje tuo metu iš arti stebėjęs ir S. Aksionovo atėjimą į valdžią tyręs žurnalo „Times“ žurnalistas Simonas Shusteris, dar neseniai net pačiame Kryme jokia įtakinga jėga nelaikytas S. Aksionovas skelbiamas premjeru jau kontroliavo kelių tūkstančių smogikų „armiją“ ir galėjo būti vadinamas „karo vadu“. Nepriklausomi stebėtojai pačiame Kryme teigia, kad bent jau parlamento ir vyriausybės pastatus užėmė būtent vadinamieji savigynos būriai, o perrengti Rusijos kariuomenės kariai jiems į pagalbą atėjo vėliau.
Tokios S. Aksionovo atėjimo į valdžią detalės bent jau iš dalies gali patvirtinti anksčiau išdėstytas A. Venediktovo įžvalgas apie Rusijos „vanagus“ ir paties Krymo elito interesus.
Dar vienas sutapimas: A. Venediktovas kalba apie bendrą šių dviejų grupių interesą – Krymo „padniestrizavimą“. Todėl verta priminti, kad S. Aksionovo tėvas paskutiniojo XX a. dešimtmečio pradžioje buvo Rusų bendrijos Moldovoje lyderis ir aktyvus Padniestrės separatizmo kurstytojas, asmeniškai dalyvavęs visuose įvykiuose. Tuomet jaunas Rusijos politikas D. Rogozinas labiausiai garsėjo parama Rusų bendrijoms visose buvusios SSRS respublikose, o 1993 m. net įkūrė Rusų bendrijų kongresą, kurio tikslas – vienyti rusus ir jų kovą visoje buvusios SSRS teritorijoje.
„Vanagų“ įsitvirtinimas
V. Surkovas, įvairių šaltinių Rusijoje duomenimis, po revoliucijos pergalės Kijeve buvo iš esmės nušalintas nuo Ukrainos reikalų. Galima manyti, kad tai įvyko po to, kai V. Janukovyčiui prireikė bėgti iš Ukrainos, o jo susitarimas su opozicija neteko prasmės. Mat „taikdario vaidmens“ trumpam ėmęsis V. Putinas galbūt iš tiesų pasijuto apgautas Vakarų, kurie esą žadėjo būti pasiekto taikos susitarimo garantu, bet per daug nesistengė, kad jis būtų įgyvendintas. Tuo metu Kijeve visą valdžią perėmė revoliucijos šalininkai.
Rimta revoliucijos laimėtojų klaida tapę sprendimai dėl dvikalbystės įstatymo atšaukimo ir „Berkut“ dalinių išformavimo tikriausiai padėjo „vanagams“ įtikinti V. Putiną, kad toliau žaisti V. Surkovo ir I. Šuvalovo „minkštosios galios“ žaidimus nebėra galimybių, nes esą „radikalai fašistai“ bando perimti valdžią ir „antirusišką politiką“ įtvirtinti visoje Ukrainoje.
Galėtų kilti klausimas, ar kas nors iš viso gali taip manipuliuoti V. Putino sprendimais Rusijoje? Tačiau toks klausimas iš esmės klaidingas. Minėtieji „vanagai“ seniai įsitvirtinę V. Putino aplinkoje, nors iki šiol visiškai neišstumti ir „sąlyginiai liberalai“. Be to, būtent „vanagų“ ideologija jau senokai darė labai didelę įtaką Rusijos prezidento sprendimams, o pastaruoju metu net tapo dominuojančia.
Dar 2012 m. rugsėjį įkurtas minėtas „Izborsko“ klubas. Iš karto pasklido gandai, kad tai padarė Kremlius. Tiesa, daug kas tuo netikėjo, nes esą jo dalyviai tokie, kad valdžią remiančiu klubu šio sambūrio padaryti nepavyks. Tai gerai žinomi nacionalistai (arba „rusiškieji konservatoriai“) – filosofas ir politologas Aleksandras Duginas, ekonomistas Michailas Deliaginas, 1999 m. žygiu į Prištinos oro uostą išgarsėjęs atsargos generolas pulkininkas Leonidas Ivašovas, rašytojas ir publicistas, jau minėtas nacionalistinio žurnalo „Zavtra“ redaktorius A. Prochanovas ir kiti panašūs veikėjai.
Netrukus paaiškėjo, kad „Izborsko“ narys yra ir S. Glazjevas, kurį nuo to laiko galima laikyti ir klubo iniciatoriumi bei gandų, kad jį įkūrė Kremlius patvirtinimu, skleidėju. O D. Rogozinas, nors ir nėra formalus narys, laikomas artimu tiek sambūrio skleidžiamoms idėjoms, tiek asmeniškai daugeliui jo narių.
Detaliau išanalizavus „Izborsko“ veiklą, ryšius, skelbiamą ideologiją ir valstybės raidos scenarijus, dabar jau galima kelti gana pagrįstą prielaidą, kad būtent šis klubas iš esmės suformulavo tą V. Putino „konservatyviąją ideologiją“, kuri nuskambėjo per visą pasaulį po Rusijos prezidento metinio pranešimo Federaliniame susirinkime 2013-ųjų gruodį.
Šių metų vasario viduryje „Izborsko“ klubas paskelbė manifestą „Išgelbėti Ukrainą!“.
Atidžiai skaitant šį dokumentą galima ne tik išvysti visą dabartinę Rusijos valdžios retoriką, bet ir veiksmų planą, kuris beveik papunkčiui įgyvendinamas. Aiškiausiai „Izborsko“ klubo manifesto idėjas viešai pakartojo vienas artimiausių V. Putinui žmonių – buvęs aukštas KGB karininkas, o dabar vienas įtakingiausių Rusijos žmonių, taip pat Lietuvoje išgarsėjęs „Rusijos geležinkelių“ vadovas Vladimiras Jakuninas.
„Financial Times“ jis teigė: „Mes esame milžiniško geopolitinio žaidimo, kurio tikslas – sunaikinti Rusiją kaip geopolitinę JAV ir pasaulinės finansinės oligarchijos oponentę, liudininkais.“ Esą būtent tuo tikslu surengtas smurtinis perversmas Ukrainoje, o Rusijos prezidento sprendimas kreiptis į parlamentą, kad būtų suteikta teisė panaudoti ginkluotąsias pajėgas Ukrainoje, buvo visiškai teisingas, nes toks šaltas dušas galbūt prablaivins Vakarų lyderius.
Pora iškalbingų detalių
D. Rogozino, S. Glazjevo, A. Dugino ir kitų „Izborsko“ klube ar aplink jį susibūrusių veikėjų įtaką ir vaidmenį Ukrainos konflikte iliustruoja dar keletas iškalbingų detalių.
Pavyzdžiui, apie Rusijos specialiųjų tarnybų įrašytą ir internete išplatintą garsųjį JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojos Victorios Nuland ir JAV ambasadoriaus Kijeve Geoffrey Pyatto pokalbį telefonu pasaulis nieko nežinojo, kol jį savo „Twitter“ paskyroje išreklamavo D. Rogozino padėjėjas Dmitrijus Loskutovas.
O V. Putino visam pasauliui ištrimituotą žinią, kad valdžią Ukrainoje esą užgrobę „smogikai“ buvo rengiami Lietuvoje ir Lenkijoje, pirmas viešai paskelbė ne pats Rusijos prezidentas. Tai padarė ilgametis A. Dugino gerbėjas, „Izborsko“ klubo ideologiją nuolat skleidžiantis ir net V. Putiną dėl minėtos „konservatizmo“ ideologijos viešai šlovinęs politologas Nikolajus Mironovas. Todėl galima daryti prielaidą, kad agresija reiškia būtent šios grupuotės pergalę Rusijoje.
