Idealus kandidatas į šalies vadovus turėtų būti nepartinis, tačiau… su partija. Ne dešinysis, bet ir ne kairysis.
Kaip žmonės renkasi prezidentą? Vienas populiariausių aiškinimų – net ir šalies vadovo rinkimuose reikėtų būsimas balsuojančių asmenų simpatijas vertinti pagal palankumą partijoms. Dažnai kalbama: štai palaikantys Darbo partiją (DP) balsuos už Artūrą Paulauską, o „Tvarkos ir teisingumo“ (TT) šalininkai rinktųsi R. Paksą, tačiau jam nedalyvaujant prisijungs prie socialdemokratų ar DP rėmėjų grupių. Vis dėlto taip dėliojant iškyla esminis klausimas – kaip nepartinė Dalia Grybauskaitė, kurią atvirai remia tik tradiciškai Lietuvoje ne tokie populiarūs dešinieji, sugeba taip atsiplėšti? Partinių simpatijų perkėlimas vertinant kandidatus negali to paaiškinti.
Kitas kraštutinumas – teiginys, kad žmonėms partiniai ryšiai nerūpi, jie renkasi asmenybes. Dažnai šis aiškinimas taikomas ir Seimo rinkimams, tačiau gerokai labiau jis tinka, kai kalbame apie prezidentą. Juk būtent šiuo atveju Lietuvos gyventojai renkasi ne iš partijų, o iš asmenų, kurie savo priklausomybę ar palankumą tam tikroms politinėms jėgoms gali ir slėpti.
Pavyzdžiui, taip elgiasi D. Grybauskaitė, kuri aiškiai yra dešiniųjų rinkėjų pirmasis pasirinkimas, tačiau didelių simpatijų šioms partijoms atvirai nerodo ir neakcentuoja esanti jų remiama kandidatė. Vis dėlto, jeigu asmenybių veiksnys yra lemiamas, kodėl tada liberalai kritikuoti, kad nekėlė savo atstovo (o ne kurio nors konkretaus politiko)? Kodėl kalbama apie tai, kad Zigmantui Balčyčiui gali padėti jo partijos populiarumas?
Partijų pagalba
Kad ir kaip norėtume politinę realybę supaprastinti, net ir prezidento rinkimuose į partijas reikia atsižvelgti, tačiau jų nepervertinti. Nors prezidentė išlaiko nepartinės įvaizdį, be dešiniųjų, ypač konservatorių paramos, ji apie pergalę pirmajame ture negalėtų galvoti. Seniai žinoma, kad Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų rinkėjai itin ištikimi. Apklausose nuolat matome, kad ši partija išlaiko maždaug apie 80 proc. prieš tai rinkimuose už ją balsavusių rinkėjų. Jie tikrai nesiremia tik asmenybėmis – tokią ištikimybę lemia partinės identifikacijos, vertybės ir interesai. Tokia rinkėjų grupė itin praverstų bet kuriam kandidatui. Kad ir kokia ryški būtų jo charizma, dauguma konservatorių šalininkų balsuos už tai, ką palaikys jų remiama politinė jėga.
Kita vertus, kalbant apie DP, TT ir iš dalies Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP), partinis prieraišumas simpatijas kandidatams į prezidentus paaiškintų mažai. Net ir Seimo rinkimuose šios politinės jėgos nesugeba išlaikyti stabilių rinkėjų. Pavyzdžiui, vos 32,6 proc. prisipažinusių, kad už DP balsavo 2004 m., vėl šią partiją rinkosi 2008 m. Seimo rinkimuose (tai parodė 2008 m. po rinkimų vykdyta apklausa, kurią užsakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, atliko „Baltijos tyrimai“).
Todėl nieko stebėtina, jei A. Paulauskas gautų gerokai mažiau balsų nei jo partija – tokio dalyko kaip stabilus DP elektoratas tiesiog nėra. Dalis tų, kurie balsavo už šią politinę jėgą (ar balsuotų pagal dabartines apklausas), į rinkimus neis. Kiti atiduos balsą už A. Paulauską, o bus ir tokių, kurie parems D. Grybauskaitę.
Turbūt geriausias partijos ir asmenybės veiksnių sąveikos pavyzdys – socialdemokratai ir jų kandidatas Z. Balčytis. Nors pagal įvairias apklausas LSDP palaikytų apie ketvirtadalį balsą turinčių asmenų, paties socialdemokratų kandidato populiarumas gerokai mažesnis. Kita vertus, būtent dėl to, kad priklauso šiuo metu populiariausiai partijai, mažai visuomenėje žinomas Z. Balčytis užima antrą (neskaitant R. Pakso) vietą reitinguose ir turi visus šansus patekti į antrąjį prezidento rinkimų turą. Tad partija gelbsti, tik kaip daug padės ji Z. Balčyčiui, sužinosime suskaičiavus rinkimų biuletenius.
Specifika užsienyje ir Lietuvoje
Tiek politologijos teorija, tiek praktiniai pavyzdžiai tiesioginių prezidento rinkimų demokratinėms valstybėms pataria vengti. Vis dėlto realiame pasaulyje matoma atvirkščia tendencija – jų tik daugėja. Pavyzdžiui, 2012 m. atitinkamą konstitucinę pataisą priėmė Čekijos Respublika, nors paskutinis netiesiogiai rinktas jos prezidentas Václavas Klausas ir vadino tokią reformą „lemtinga klaida“. Lietuvoje tiesioginių prezidento rinkimų institucija veikia gerokai ilgiau – pirmaisiais nepriklausomybės metais ji atsirado kaip reformavusios Lietuvos komunistų partijos ir Sąjūdžio kompromisas.
Yra keletas priežasčių, kodėl politologai skeptiški dėl tiesiogiai renkamo prezidento. Visų pirma, kalbant apie rinkėjų elgesį, pastebimas vienas svarbus aspektas – šalies vadovo rinkimai gerokai mažiau prognozuojami. Balsuojant už partijas suveikia ideologijos, partinio prieraišumo, politinės programos veiksniai. Jau minėta, kad iš dalies jie veikia ir prezidento rinkimuose, tačiau toli gražu ne visada. Kai renkamas vienas asmuo į vieną postą, programos ir kandidatų skirtumai dažnai susiveda tiesiog į asmenybių charizmą, o politinės reklamos įtaka išauga.
2002 m. rinkimai Lietuvoje – geriausias pavyzdys. Iki antrojo turo atrodė, kad viskas labai aišku. Tuometis prezidentas Valdas Adamkus pirmajame ture nuo R. Pakso atsiplėšė daugiau nei 15 proc. Tačiau antrajame viskas apsivertė aukštyn kojomis ir laimėjo tuomečių liberaldemokratų atstovas. Tuomet „juodosiomis technologijomis“ įvardyta, agresyvi ir visą Lietuvą apėmusi R. Pakso rinkimų kampanija daug prisidėjo prie netikėto rezultato.
Tokių staigmenų prezidento rinkimuose kyla ne tik dėl asmenybės charakteristikų ir politinės reklamos poveikio. Daug lemia ir dviejų turų rinkimų sistema. Pirmajame, kaip ir vienmandatėse apygardose per Seimo rinkimus, žmonės paprastai renkasi nuoširdžiai: kadangi kandidatų daug, o tai, kuris iš jų pateks toliau, žinoti sunku, tad balsuojama už artimiausią. Štai antrajame ture prasideda strateginiai žaidimai – čia jau balsuojama ne tik už, bet ir prieš. Todėl, jeigu kandidatas Nilas Tylenis pirmajame ture gavo 40 proc., tačiau nuo jo smarkiai atsilikęs oponentas Česlovas Kopūstas mobilizuoja visus N. Tylenio priešininkus, pastarasis pergalės nematys.
Kita vertus, dviejų turų rinkimai gali pakišti koją ant laurų užmigusiam lyderiui jau ir pirmame etape. Įsivaizduodami, kad rinkimų baigtis ir taip nulemta, o lyderis tikrai bent jau pateks į antrą etapą, didelė dalis rinkėjų gali ir neateiti. Juk jų balsas faktiškai nieko nelemia. Ar bent jau taip įsivaizduojama.
Dėl tokio mąstymo smarkiai nukentėjo 2004 m. Slovakijos prezidento rinkimuose favoritu laikytas konservatorius Eduardas Kukanas. Dalis centro dešinės rinkėjų tiesiog neatėjo į rinkimus ir E. Kukanas nukrito net į trečią vietą, nes gavo vos 22,1 proc. balsų, o į antrąjį turą per plauką pateko Ivanas Gašparovičius (22,3 proc.). Gana netikėtai slovakai antrame etape rinkosi iš dviejų radikalių politikų, kurių buvusios partijos 1994–1998 m. Slovakiją atvedė vos ne iki autoritarizmo ribos. Galiausiai laimėjo I. Gašparovičius, nors pirmajame ture Vladimiras Mečiaras ir surinko 32,7 proc. balsų.
Tad kaip elgtis prezidento rinkimuose laimėti norinčiam kandidatui? Lietuvos kontekste paprastai geriausiai sekasi nepartiniams (V. Adamkus) arba save sugebantiems pateikti kaip „antisisteminius“ (R. Paksas). Tačiau, jeigu į politinių jėgų paramą numosi ranka, o dauguma jų palaikys tavo oponentą, net ir būdamas reitingų viršūnėje rizikuoji pralaimėti „mažumų koalicijai“. Tenka spręsti dilemą: jeigu prašysi partijų paramos, gali nusigręžti jų nekenčiantys rinkėjai, o tokių Lietuvoje apstu. Tad rinkimus norintis laimėti kandidatas turėtų atsižvelgti į abu aspektus – stengtis išlaikyti tiek partijų paramą, tiek nepartinį arba „nesisteminį“ įvaizdį.
