Po finansų krizės išpopuliarėjo bankų ir kitų finansų institucijų atsparumo testai. Pagal specialias formules imituojami scenarijai, kaip bankai galėtų susidoroti su staiga pasikeitusia ekonomikos situacija, netikėtai užklupusia investuotojų ar indėlininkų panika ir panašiai. Daugeliu atvejų tai leidžia iš anksto užčiuopti silpnąsias vietas ir sustiprinti vieną ar kitą elementą. Žinoma, reali padėtis gali sugriauti daugelį scenarijų, tačiau tai geriau, nei visiškai neįtarti, koks vėjo gūsis gali paskatinti bankų griūtį.
Deja, tokių atsparumo testų neatliekame kituose svarbiuose saugumo sektoriuose. Galbūt mūsų kariškiai ir NATO partneriai planuoja, kaip atremti galimas karines invazijas į Baltijos šalis. Tam ir skirti Aljanso gynybos planai bei pagal juos sukurtų scenarijų vykdymas karinėse pratybose. Tačiau ir be karo veiksmų galima pridaryti daug žalos. Kaip parodė Krymo okupacijos ir aneksijos pavyzdys, užtenka tariamos žmonių valios, ir jau turime pretekstą imtis veiksmų siekdami juos saugoti nuo smurto ar priimti į Rusijos Federacijos sudėtį.
Pačioje Rusijoje su nemažu entuziazmu sutikti Vladimiro Putino siekiai ginti „tėvynainius“ kitose šalyse ir atkurti imperines valstybės ambicijas. Vienpusiškas informacijos srautas, kai Rusijoje buvo uždaryti net tie keli likę Kremliui oponuojantys šaltiniai, padarė šalies visuomenę bemaž nekritišką. Rusijoje net 63 proc. apklaustųjų mano, kad oficialūs valdžios informaciniai kanalai objektyviai nušviečia padėtį Ukrainoje ir Kryme, tačiau tuo pat metu 70 proc. pripažįsta nesuprantą ten vykstančių procesų. 62 proc. mano, kad Ukrainoje nėra teisėtos valdžios ir šalyje vyrauja anarchija. 43 proc. išties įsitikinę, kad rusams kaimynėje kyla susidorojimo grėsmė ir tik Rusijos karinės pajėgos užtikrintų žmonių saugumą. Kitaip tariant, didžioji visuomenė remia V. Putino veiksmus ir visiškai palaiko argumentus, kodėl reikėjo aneksuoti Krymą. Maža to, ji pritartų ir tolesniems karo veiksmams prieš kitą šalį, jei to reikėtų „rusakalbių teisėms apginti“. 65 proc. mano, kad Krymas ir Rytų Ukraina yra iš esmės rusiškos žemės ir Rusija turi visą teisę ginti tenykščius gyventojus.
Net mes, politikos apžvalgininkai, dažniausiai sukamės tame pačiame ekspertų ir nuomonės formuotojų rate.
Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida veikia ne tik savus žmones, bet ir kaimynėse gyvenančius, ypač rusakalbius. Štai Latvijoje 34 proc. apklaustųjų taip pat manė, kad buvo pagrindas įvesti Rusijos kariuomenę į Krymą. Nenuostabu, kad tarp rusakalbių apklaustųjų tokios nuomonės laikėsi 66 proc., tačiau net ir iš etninių latvių tam pritarė 17 proc. Ką būtų pasiryžę palaikyti šie rusai ir latviai, jei Rusija imtų skleisti propagandą, kad pačioje Latvijoje ar Estijoje reikia karinėmis priemonėmis ginti rusakalbių gyventojų teises?
Stebėdami visuomenės nuomonę kitose šalyse, deja, mes patys labai mažai ką žinome apie Lietuvos gyventojų nuostatas. Kiek jų formuodami savo nuomonę remiasi rusiškais informacijos šaltiniais? Tik iš atskirų asmenų viešų teiginių galėtume numanyti, kad yra tikrai nemaža dalis, kurie dėl ekonominės gerovės būtų linkę nematyti Rusijos agresijos Ukrainoje. Tačiau kokia dalis visuomenės pateisintų aktyvų rusiškų pasų dalijimą Lietuvoje? Ar daug mūsų pensininkų būtų linkę parduoti pilietybę, tarkime, už didesnę rusišką pensiją? Kurios grupės ir kam būtų pasiryžusios, jei tektų tiesiogiai patirti staigų energijos išteklių kainų šuolį?
Visų šių atsakymų neturime, nes tingime užsiimti savo politinio ir informacinio atsparumo testais. Net mes, politikos apžvalgininkai, dažniausiai sukamės tame pačiame ekspertų ir nuomonės formuotojų rate. Todėl galiausiai nustembame, kai nacionalinio transliuotojo eteryje išgirstame tūlo verslininko svarstymus, esą „teisingai Rusija pasielgė, kad sutvarkė Krymą“. Lygiai taip pat mums gali atrodyti keista, kad dalis paprastų žmonių bijo tiesioginio karo su Rusija ir skuba pildytis druskos atsargas. Jei įtampa didės, ar jie norės likti Lietuvoje, gal tai paskatins juos emigruoti? Jie parems nuosaikius ar radikalius politikus? Kaip reaguotų į siūlymus rengti referendumus dėl Lietuvos užsienio ar saugumo politikos krypčių pakeitimo?
Puiku, kad bent jau didėjančių grėsmių fone politikai pradeda suprasti, jog reikia didinti gynybos išlaidas. Tačiau tai gali būti beprasmiška, jei visuomenė nepajėgs adekvačiai įvertinti grėsmių, atskirti objektyvios informacijos nuo propagandos. Tokie politinio ir informacinio atsparumo testai turėtų tapti lygiai taip pat privalomi kaip ir finansų sektoriuje. Vienaip ar kitaip, vienus žlugusius bankus dar galima pakeisti kitais. Okupuotą visuomenės sąmonę pakeisti švaria gali būti per vėlu.
