Lietuvoje kurtas vokiečių režisieriaus Ricko Ostermanno filmas „Vilko vaikai“ – vienas retų bandymų žadinti neseną praeitį, kai nuo bado ir smurto iš buvusių Rytprūsių į mūsų šalį bėgo tūkstančiai vaikų. Vilko vaikais pavadintų žmonių istorijos ir po pusės amžiaus primena negyjančias žaizdas. Apie tai su Vokiško kino dienų festivalio svečiu kalbėjosi IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.
Šio pirmojo ilgametražio filmo temą jums pasufleravo šeimos istorija. Ar jūsų motina irgi buvo viena iš vilko vaikų?
– Ne, mama nebuvo vilko vaikas, tačiau imtis šios temos mane paskatino jos praeitis. Mama kartu su šeima Antrojo pasaulinio karo pabaigoje turėjo palikti namus Rytprūsiuose ir bėgti nuo artėjančių sovietų. Tai pastūmėjo mane vis labiau mąstyti apie šeimos istoriją, gilintis, kas apskritai tuo metu vyko Rytprūsių regione. Tada atradau ir vilko vaikų temą – ji mane sukrėtė. Rinkdamas medžiagą filmui bendravau su kai kuriais vilko vaikais, perskaičiau keletą knygų tiek apie juos, tiek apskritai apie vaikų gyvenimą karo metais. Tada sėdau ir parašiau scenarijų šiam filmui.
Lietuvoje bene žinomiausias kūrinys šia tema – rašytojo Alvydo Šlepiko knyga „Mano vardas Marytė“. Jos pabaigoje autorius rašo apie vieną moterį, kuri iš pradžių papasakojo savo istoriją, tačiau vėliau atsisakė dar kartą pasikalbėti – ji nebenorėjo liesti skaudžios temos. Ar jums taip pat teko susidurti su nenoru grįžti prie praeities?
– Iš pradžių Vokietijoje susisiekiau su Vilko vaikų draugija ir paprašiau tų žmonių kontaktų. Gavęs juos parašiau daug laiškų – prašiau pasikalbėti šia tema, bet atsakymų sulaukiau mažai. Teko sutikti vieną moterį, kuri pasakė: „Gerai, tau papasakosiu savo istoriją pirmą ir paskutinį kartą. Noriu ją palikti užmarštyje.“ Manau, tie žmonės vaikystėje patyrė tiek daug žiaurumų, skausmo, kad tikrai nenori visko vėl iškelti į paviršių. Iki šiol pasakodami tas istorijas žmonės daug verkia.
Kaip manote, kodėl tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje apie šį istorijos puslapį kalbama palyginti labai mažai?
– Galiu atsakyti tik dėl vokiečių. Apie Antrąjį pasaulinį karą ir dešimtmetį po jo kalbama labai daug. Manau, kad žmonės tos temos yra persisotinę. Jie mano, ak, dar vienas filmas apie karą. Tačiau pernai Vokietijoje rodytas Lietuvoje filmuotas televizijos miniserialas „Mūsų motinos, mūsų tėvai“ (vok. „Unsere Mütter, unsere Väter“, pasakojantis apie 1941 m. Berlyną, – IQ past.). Jis buvo populiarus, žmonės vėl pradėjo galvoti apie šį laikotarpį, tik jau kitais aspektais. Manau, kad kalbėti apie vilko vaikus šiandien svarbu, nes tai irgi Vokietijos istorijos dalis.
Kaip rinkotės pagrindinių vaidmenų atlikėjus vaikus? Ar jie suprato, apie kokį siaubingą istorijos etapą pasakoja jūsų filmas?
– Aktorių atranka truko labai ilgai. Rengti vaikų atranką pradėjome likus dvejiems metams iki filmavimo pradžios. Su abiem vaikais, kurie vaidino pagrindinius herojus Hansą ir Christel, kalbėjausi kaip su suaugusiais: aiškinau jiems, apie ką šis filmas, ką turėjo iškentėti jų vaidinami vaikai. Tačiau mažesniems aktoriams visko to nepasakojau, nes tai pernelyg žiauru.
Esate minėjęs, kad juostai kurti buvo sudėtinga surinkti pinigų, nes joje vokiečiai vaizduojami kaip Antrojo pasaulinio karo aukos, o ne nusikaltėliai. Nejau iš tiesų sulaukėte atsakymų, kad apie vilko vaikų tragediją pasakojantis filmas negali būti remiamas?
– Dar prieš sukurdamas „Vilko vaikus“ pirmiausia nufilmavau trumpametražį filmą „Still“ ta pačia tema, kuris tapo lyg „Vilko vaikų“ eskizu. Kai baigėme jį kurti, viena kartu dirbusi moteris paprašė nerašyti jos pavardės titruose šalia kitų filmavimo komandos narių. Ji paaiškino nenorinti būti minima tokiame kontekste, kur vokiečiai Antrojo pasaulinio karo metais vaizduojami kaip aukos. Tai stebino, bet toks požiūris nėra retas. Puikiai suvokiu, kad būtent vokiečiai sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, kuris tapo siaubingų įvykių priežastimi. Tačiau vaikai juk nežino, ką padarė tėvai, ar šie buvo kareiviai.
Man aiškino, kad tokio filmo kurti apskritai negalima. Bet tai darbas apie vaikus, kurie tikrai neplanavo užkariauti Rusijos ar užmušti žmogaus. Jie buvo tik vaikai ir tapo karo aukomis.
Ne viename interviu kalbate apie vokiečius kamuojantį kaltės jausmą, nors esate jau trečia pokario karta. Kaip manote, kiek tų kartų dar reikės, kad kaltės už protėvių poelgius jausmas išnyktų?
– Tikrai nežinau. Kaltę jaučiame, nes žinome, kad tai padarė mūsų šalis, iš Vokietijos po pasaulį pasklido masiniai žiaurumai. Tačiau nei aš, nei mano vaikai to nebepakeisime. Todėl svarstau, kad galbūt kaltė turi peraugti į atsakomybę, į gebėjimą nevengti šios temos, apie ją kalbėti.
Režisierius Michaelis Haneke savo garsiuoju filmu „Baltas kaspinas“ tarsi nubraukia vaiko kaip nekaltybės ir tyrumo įsikūnijimo įvaizdį: filme jų poelgiai stulbina žiaurumu. Jūs išklausėte daug istorijų apie vilko vaikus. Ar žiaurioje tikrovėje vaiko nekaltybė išlikdavo?
– Žmonės manęs vis klausia, kodėl mano juostoje vaikai tokie šiurkštūs, kodėl berniukas filmo pradžioje nužudo arklį. Bet reikia suvokti, kad tie vaikai nuo mažens gyveno kare. Jie nežinojo, kas yra taika, kas yra gyvenimas su šeima jaukiuose namuose. Be abejo, patirti dalykai sunaikino tyrumą, nes karas atėmė jų vaikišką nekaltybę.
Ar sukūręs „Vilko vaikus“ sulaukėte kokių nors atsiliepimų iš pačių vilko vaikų?
– Taip. Štai ir per pristatymą Vilniuje buvo vilko vaikų. Labai nervinausi, nes kurdamas filmą apie žmones, kurie dar gyvi ir kurie matys tavo kūrinį, jauti milžinišką atsakomybę. Tačiau po seanso šie žmonės man labai dėkojo. Jų atsiliepimai visai nebuvo griežti, net priešingai.
Lietuvoje ne tik pristatėte savo filmą, bet ir vedėte seminarą studentams „Pasakojimas be dialogų“. Jūsų darbuose dialogų taip pat reta. Kodėl?
– Nes nemoku dialogų rašyti (juokiasi). Iš tiesų manau, kad emocijos ekrane turi būti parodytos, o ne pasakytos. Personažas neturi sakyti „aš pavargęs“ arba „aš piktas“. Tai turi būti matoma. Kine emocijas svarbiau atskleisti vaizdu, nei pasakyti žodžiais.
R. Ostermannas
Gimė 1979 m. Paderborno mieste Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje.
Baigęs karinę tarnybą dirbo kino vadybininku, režisieriaus asistentu.
2009 m. pristatė trumpametražį vilko vaikų temą nagrinėjantį filmą „Tyliai“ (vok. „Still“). Juosta įvertinta prizu Ourensės kino festivalyje (Ispanija) ir Friedricho Wilhelmo Murnau fondo premija.
2012 m. Lietuvoje nufilmavo pirmąją savo ilgametražę juostą „Vilko vaikai“ (vok. „Wolfskinder“). Jos epizoduose suvaidino ir lietuvių aktoriai Aleksas Kazanavičius, Aldona Bendoriūtė, Dainius Gavenonis. Pernai filmas pristatytas Venecijos kino festivalyje.
