Didinti valstybės institucijų efektyvumą. Ši frazė jau seniai virto mantra visų lūpose. Lietuvoje net 35 proc. žmonių dirba valstybiniame sektoriuje, o per pastarąjį dešimtmetį jų skaičius tūkstančiui gyventojų šoktelėjo nuo 6 iki 10. Deja, negalime pasigirti, kad visi šie mokesčių mokėtojų finansuojami darbuotojai kuria aukštą pridėtinę vertę Lietuvos gyventojams ir jiems teikia kokybiškas paslaugas.
Surengta ne viena konferencija ir ne vienas gerosios praktikos perėmimo vizitas į užsienį. Tačiau išlieka tik deklaruojami ketinimai mažinti darbuotojų skaičių ar riboti tarnautojų atlyginimus. Pamirštama pagrindinė viešojo sektoriaus neefektyvumo priežastis – bloga vadyba ir į procesą, o ne į rezultatą orientuotas darbas.
Bet kuriam privačiajam verslui toks darbas būtų nesuprantamas. Geras vadybininkas ar įmonės akcininkas visada sieks maksimalaus pelno ir kuo geresnių įmonės rezultatų. Jis detaliai skaičiuos sąnaudas ir visų išlaidų atsiperkamumą. Geras vadybininkas pritaikys tokius darbo principus net ir ten, kur pelno negali būti, – tiek ne pelno siekiančiose organizacijose, tiek viešajame sektoriuje.
Šalyse, kuriose viešasis sektorius veikia efektyviausiai, daug dėmesio skiriama būtent gerai vadybai: samdomi patyrę žmonės iš privačiojo sektoriaus, siūlomi konkurencingi atlyginimai, perimami efektyvaus valdymo metodai.
Bet ar galima tikėtis tai išvysti Lietuvoje, kur ištekliai ir finansai labai riboti, o valstybinio sektoriaus darbuotojai nuo seno pripratę stumdyti popierius ir atlikti tik jiems pavestas procesines užduotis? VšĮ „Investuok Lietuvoje“ (IL) – labai geras pavyzdys, kad tai įmanoma. 2013 m. IL pasiekė rekordinius rezultatus: pritraukė 22 naujus projektus, dėl kurių bus sukurta daugiau nei 1,5 tūkst. darbo vietų, – beveik 500 daugiau nei 2010-aisiais. Gera vadyba nedaug kam žinomą investicijų pritraukimo agentūrą pavertė pasauliniu mastu konkuruojančia pavyzdine institucija.
Pirmiausia turime sau pripažinti, kad į vadovų postus reikia skirti ne politiškai parankius, bet gerai privačiojo sektoriaus vadybą išmanančius žmones.
Aiški įstaigos veiklos strategija. Veiklą pradėjome nuo elementarių klausimų: kokia pagrindinė mūsų funkcija, su kokiais investicijų projektais turime dirbti, kurios šalys turi būti prioritetinės, kokie darbo principai užtikrins geriausią paslaugų kokybę mūsų klientams – užsienio investuotojams. Kiekviena valstybės institucija turi išsikelti panašius klausimus ir aiškiai žinoti atsakymus.
Skaidriai matuojami rezultatai ir užsibrėžti tikslai. Pagal aiškiai suformuluotą strategiją turi būti atitinkamai matuojami ir įstaigų rezultatai – nepriklausomai nuo to, valstybės įmonė arba įstaiga siekia pelno ar ne. IL pradėjome skaičiuoti ne suteiktas konsultacijas, vizitus ar suorganizuotas konferencijas, bet pritrauktus projektus ir naujai sukurtas darbo vietas, renginiuose surastus potencialius projektus, pradėjome matuoti projektų įgyvendinimo ir problemų sprendimo greitį ir pan.
Ypač svarbu buvo labai aiškiai ir skaidriai apibrėžti rezultatų matavimo metodologiją. Kadangi valstybės institucijose „pelno“ negalima tiksliai pamatuoti, jos dažnai gali bandyti pagražinti rezultatus. Pavyzdžiui, man pradėjus dirbti IL, įstaiga skaičiavo ir ministerijai deklaravo daugiau nei 200 potencialių projektų. Atidžiau peržiūrėjus visą sąrašą paaiškėjo, kad tik 7 įmonės realiai planavo investuoti Lietuvoje, o tik 22 svarstė apie mūsų šalį, neatmesdamos kitų potencialių vietų. 2011 m. IL skelbė pritraukusi net 29 naujus projektus. Tačiau atlikus rezultatų auditą paaiškėjo, kad keli projektai buvo nutraukti, o kai kurie įrašyti į sąrašą vos po vieno susitikimo su jau ir taip į Lietuvą apsisprendusiais investuoti įmonių atstovais.
Optimalus finansų ir darbuotojų laiko valdymas. Labai svarbi efektyvumo dalis – finansų srautų valdymas ir tikslingas darbuotojų laiko paskirstymas. Dažniausiai tai, kad pinigai nuleidžiami, o ne uždirbami, viešajame sektoriuje reiškia leidimą veikti, nepriklausomai nuo to, ar tai duos bent kokį apčiuopiamą rezultatą. Vertindami, kaip paskirstyti lėšas, akylai analizavome kiekvieną veiklos aspektą ir jo teikiamą indėlį siekiant tikslo. Pavyzdžiui, gerokai pakeitėme dalyvavimo renginiuose dinamiką – pernai dalyvavome trigubai daugiau renginių nei 2010 m., tačiau išlaidos jiems sumažėjo net keturis kartus. Atitinkamai naujų kontaktų sąrašas gerokai pailgėjo.
Svarbiausia, kokybiškas ir skaidrus valdymas bei įstaigos naujai įgyta reputacija mums padėjo prisitraukti daug gerų darbuotojų. Jei įmanoma įpūsti gyvybės vienai įstaigai, tikrai galima atgaivinti visą viešąjį sektorių. Tik pirmiausia turime sau pripažinti, kad į vadovų postus reikia įdarbinti ne politiškai parankius, bet vadybą išmanančius žmones.
