Lietuviško kino premjeras jau įpratome matuoti parduotų bilietų, užsienyje pelnytų apdovanojimų ar net siužetų banalumo rekordais. Metas pažvelgti į tų rekordų kūrėjus.
Dviejų kartų režisierių susidūrimas kino rinkoje – toli gražu ne viskas, ką galima pasakyti apie pastaruoju metu pasipylusių premjerų autorius. IQ atrinko ryškesnius šiandienio lietuvių kino kūrėjo portreto bruožus.
1. „Ant bangos“. Galbūt kino kūrėjai ir gali būti nepatenkinti, pavyzdžiui, mažiausiu Baltijos šalyse valstybės finansavimu kino sričiai, tačiau skųstis populiarumu jiems būtų nuodėmė. Pernai pirmą kartą Lietuvoje iš dešimties lankomiausių kino teatrų filmų net trys buvo mūsų kūrėjų: Donato Ulvydo režisuoti „Valentinas vienas“ bei „Kaip pavogti žmoną“ ir Alvydo Šlepiko kūrinys „Moterys meluoja geriau. Kristina“.
Žiūrovų dėmesio užteko ne tik šiems trims lyderiams. Tyrimo „Baltijos šalių filmai. Faktai ir skaičiai 2013“ duomenimis, pernai, kaip ir anksčiau, vis dar populiariausios Lietuvoje buvo amerikietiškos juostos – jas pamatė beveik 70 proc. žiūrovų. Tačiau į antrą vietą pagal lankomumą išsiveržė būtent lietuviški filmai: nacionalinį kiną pernai rinkosi beveik 16,5 proc. visų kino teatrų lankytojų. Telieka pridurti, kad užpernai jis pritraukė vos daugiau nei 2 proc. žiūrovų.
Justė Zavišaitė, tarptautinio Vilniaus kino festivalio „Kino pavasaris“ lietuviškos programos sudarytoja, teigia, kad tokį lietuviškos rinkos pagyvėjimą iš dalies lėmė ir kūrėjų siekis kaip įmanoma labiau atitikti žiūrovų poreikius. Dar 2011 m. pradėto rodyti filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ autoriai įrodė, kad įmanoma žiūrovams išugdyti poreikį išvysti naują lietuvišką filmą. „Nuolatinė komunikacija su žiūrovais, istorijų paprastumas, populiarūs vardai į drąsiai komerciniais vadinamų filmų seansus sukvietė tiek vertybių skalę atitinkančius žiūrovus, tiek didžiausius skeptikus“, – pabrėžė J. Zavišaitė.
2. Mąstantis komerciškai ir to neslepiantis. Anksčiau režisieriaus kūrinį pavadinęs komerciniu galėjai sulaukti rimtų nemalonumų. Dabar dažnu atveju tai – jokia problema. IQ kalbinti kino rinkos profesionalai pastebi, kad į masinį žiūrovą orientuotų filmų kūrėjai net neslepia nepuoselėjantys aukštų meninių tikslų.
Lietuvos kino centro (LKC) direktorius Rolandas Kvietkauskas sutinka, kad dauguma didžiuosius ekranus pasiekusio nacionalinio kino neilgai juose gyvuos, nebus festivaliniai kaip meniškai ambicingi ir brandūs kūriniai. „Tačiau, manau, jie padeda pritraukti žmonių į kino teatrus, parodo ekonominį šio sektoriaus potencialą“, – pabrėžė R. Kvietkauskas.
Visiems šiandienio kino kūrėjams klijuoti vien komercinių ambicijų etiketę būtų klaidinga. Pasak J. Zavišaitės, vis pasirodo ir tokio lietuviško kino, kuris lengvai įveiktų aukštą „Kino pavasario“ kokybės kartelę. Pavyzdžiui, šiemet konkursinėje programoje debiutuos Igno Jonyno juosta „Lošėjas“, kurią jau matė ne vieno užsienio kino festivalio žiūrovai. Be to, sukuriama vis daugiau ne tik pramoginio vaidybinio, bet ir dokumentinio, Lietuvos žiūrovų dar atsargiai vertinamo trumpametražio, net animacinio kino.
3. Sekantis televiziją. Populiariausi lietuviški filmai neretai tiesiogiai siejasi su lietuviška televizija. „Moterys meluoja geriau. Kristina“ – bene tiesmukiškiausias pavyzdys, kai televizijos serialas išaugo į didžiųjų kino ekranų filmą. Tačiau televizijos įtaka reiškiasi ir serialų personažų panaudojimu, televizinėmis klišėmis, filmų aktorius lydinčiu pramoginiu įvaizdžiu. R. Kvietkauskas mano, kad prie pramoginio žanro juostų sėkmės prisidėjusi televizija nėra neigiamas veiksnys. „Gal nereikėtų ieškoti tik priešpriešų, galima ir sinergija. Šiuo metu svarstydami naujas finansavimo taisykles ketiname pradėti remti ir kokybišką televizijos dokumentiką, jei tokiuose projektuose dalyvaus patys televizijos kanalai“, – pabrėžė R. Kvietkauskas.
„Kino pavasario“ atstovė J. Zavišaitė kalbas apie sinergiją vertina skeptiškai ypač dėl siūlomo lietuviško TV produkto kokybės. „Prabėgomis užmetu akį, bet kaskart jis mane baugina. Nuoširdžiai nežinau, ko televizija gali išmokyti kiną“, – teigė pašnekovė. Regis, bent dalis kino kritikų linkę su ja sutikti. Nors „Moterys meluoja geriau. Kristina“ pernai buvo vienas žiūrimiausių ir pelningiausių filmų, „7 meno dienose“ kino kritikė Živilė Pipinytė apie jį atsiliepė taip: „Mačiau daug silpnų, paliegusių, bejėgių, bespalvių, visiškai nejuokingų ir nejaudinančių filmų, bet dar neteko matyti tokio, atsiprašant, saviveiklinio televizijos klojimo teatro, kuris pasipūtėliškai vadintųsi filmu.“
4. Prieinamas didiesiems. Kino teatrų sąrašas Lietuvoje baigiasi maždaug ties Palanga ir Marijampole. Kai kuriuose mažesniuose miestuose yra galimybė bent kartais seansus rengti, pavyzdžiui, kultūros centruose. Kitur nėra net tokios alternatyvos. R. Kvietkauskas anksčiau IQ yra minėjęs, kad kartais jaunas žmogus į kino teatrą pirmą kartą patenka tik atvykęs studijuoti į Vilnių ar Kauną, nes gimtajame krašte tokios galimybės tiesiog neturėjo. Tad ir lietuviško kino premjeros pasiekiamos iš esmės vien didžiųjų miestų gyventojams.
Kita vertus, apstu meninių lietuviškų filmų, kurių dar nematė Vilnius ar Kaunas, bet jau išvydo užsienio festivalių žiūrovai. R. Kvietkauskas sako suprantantis kūrėjų ambicijas dalyvauti užsienio festivaliuose, bet Lietuvos žiūrovai irgi neturėtų būti nuskriausti. „Tikiuosi, kad pavyks rasti visiems priimtiną sprendimą. Mes inicijuojame specialią paramos lietuviško kino sklaidai šalyje programą, kuri galėtų padidinti nacionalinio kino prieinamumą“, – teigė R. Kvietkauskas.
5. Rytdienos turtuolis. Skaičiuoti svetimus pinigus sudėtinga, tačiau akivaizdu, kad bent jau populiariausių filmų režisieriai pajamas matuoja nekukliais skaičiais. Žiūrimiausias praėjusių metų filmas Lietuvoje – D. Ulvydo „Valentinas vienas“ – kino teatruose surinko daugiau kaip 2,65 mln. litų. Septinta populiariausių filmų sąraše likusi to paties režisieriaus juosta „Kaip pavogti žmoną“ pridėjo dar beveik 870 tūkst. litų pajamų. Minėtasis A. Šlepiko režisuotas darbas dešimtuke buvo trečias ir uždirbo beveik 1,6 mln. litų.
Rekordai greičiausiai šiemet vėl bus viršyti. Šių metų sausį ekranus pasiekusi Emilio Vėlyvio juosta vien per pirmus du savaitgalius spėjo surinkti 2,4 mln. litų pajamų. Žinoma, kino kūrimas yra viena daugiausia lėšų reikalaujančių meno ir pramogų sričių. Kita vertus, kasmet ūgteli kino kūrėjams LKC ekspertų paskirstoma valstybės lėšų dalis.
