Pereinamųjų demokratijų projekto vadovas, buvęs JAV karinės žvalgybos pareigūnas ir diplomatas Bruce’as Pitcairnas Jacksonas tvirtina, kad Vakarai turėtų pakeisti bendravimo su Ukraina strategiją
Ukrainos atvejis – tai problema, kurią pirmiausia turi išspręsti patys ukrainiečiai, o ne Briuselis ir Vašingtonas klaidingų ir neteisingų žingsnių metodu. Ukraina tam tikru atžvilgiu šiandien primena Balkanus 1914-aisiais. Tuomet Sarajevas ir Serbija neprivertė didžiųjų valstybių pradėti karą, tiesiog atskleidė, kad didesnės šalys neturi politikos ir institucijų, kurios leistų suvaldyti visoje Europoje įsisiūbavusią konkurenciją. Tad klaidinga daryti išvadą, kad krizė Vilniuje ir Kijeve – tai Rusijos siekio sustiprinti galią Ukrainoje rezultatas.
Veikiau jau 2013 m. gruodis parodė, kad Ukrainos politika ne vieną dešimtmetį stebėtinai stabili. Šalies pietryčių ir pietvakarių pažiūros iš esmės tokios pat ir taip pat pasiskirsčiusios kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą, o šalies ekonominis centras tebėra Donbasas. „Laisvės“ partijos nariai apsirengę fašistų uniformomis neseniai nešini deglais žygiavo padegti viešbučio „Premier Palace Hotel“, nes tai esą „viešnamis“. Toks žygis galėjo būti ir XX a. 4-ąjį dešimtmetį, gal net ir buvo. Manyčiau, kad kelių pastarųjų mėnesių įvykiai Ukrainoje labiau susiję su susiskaldymu šalies praeityje nei su politinėmis jos ateities galimybėmis. Be Rusijos ir ES interesų iš Euromaidano liktų tik triukšmingas ginčas dėl Ukrainos tapatybės, dar vienas nacionalinės sąmonės, būdingos Europos valstybėms, raidos etapas.
Tiek JAV, tiek ES padarė klaidą, primygtinai tvirtindamos, kad Rytų partnerystės Ukraina atsisakė dėl politinės krizės su galbūt revoliucine potekste. Tai absoliučiai netikslu. Už Europos atmetimo slypi ekonomikos krizė, kurios neįmanoma atsieti nuo to, kaip nepriklausoma Ukraina tvarkyta žlugus Sovietų Sąjungai. Mums svarbiausias buvo politinis tikslas – partnerystė su ES (kad Ukraina geriau funkcionuotų). O Kijevui buvo svarbiausia išsaugoti ekonominę valstybės nepriklausomybę (kad šalis apskritai galėtų egzistuoti).
Šiandien politinis kovos su oligarchija fenomenas pranoksta net patį oligarchinį kapitalizmą.
Kalbant apie trumpalaikius žingsnius, reikia ištaisyti ankstesnes klaidas iki Ukrainos prezidento rinkimų. Per šį laiką Vakarų strategiją galime naujai priderinti prie Ukrainos, įstrigusios tarp Rusijos ir ES, realybės. (Mintyse kaip analogija iškyla Serbija, bandanti ištrūkti iš varžančio Austrijos-Vengrijos glėbio ir sudaryti partnerystę su Rusijos imperija. 1905–1914 m. Europa simbolizavo senąjį režimą, o partnerystė su Rusija atrodė kaip galimybė Serbijai įgyti daugiau nepriklausomybės ir net suklestėti. Šiandien Ukrainoje vaidmenys susikeitė.) Apskritai, turime bandyti pasiekti, kad politika vyktų Ukrainoje, o ne geopolitiniu lygmeniu aplink ją. Turime bandyti leisti vietos politinėms partijoms, o ne euroatlantinėms valstybėms spręsti, kokia bus Ukrainos tapatybė ir kultūrinės preferencijos. Gali padėti keturi žingsniai.
Pirmas. Keisti požiūrį į oligarchus
Ukrainoje (tai pasitaiko dažnoje šalyje, kur dar nesibaigė hibridinio valstybinio kapitalizmo laikotarpis) priimant politinius sprendimus nemenkas vaidmuo tenka stambaus verslo interesams. 20 pastarųjų metų ir Europa, ir JAV nemažai prisidėjo prie Ukrainos verslo menkinimo, juodinimo ir net kriminalizavimo (Rusijos verslo atžvilgiu Vakarai to atkakliai vengė).
Šiandien politinis kovos su oligarchija fenomenas pranoksta net patį oligarchinį kapitalizmą. (Neapykanta, kurią liberalieji Vakarai jaučia kriminaliniam Ukrainos oligarchui, niekuo nesiskiria nuo karikatūrų, paplitusių prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir vaizdavusių godų prūsų militaristą, parsidavėlį žydą ir kitus portretus iš ksenofobijos istorijos. Kaip ir reikėtų tikėtis, šis stereotipas mums daugiau pasako apie mus pačius nei apie Ukrainą.)
Tačiau siekdami užsibrėžto tikslo turime normalizuoti savo požiūrį į Ukrainos verslo lyderius ir santykį su jais, kad išlaisvintume įgimtą jų polinkį pirmenybę teikti Europai ir jų norą finansuoti Senajam žemynui palankiausias partijas iš visų Ukrainos politikos pakraipų. Deja, jau daugiau kaip 15 metų (nuo paskutiniųjų Leonido Kučmos prezidentavimo metų) JAV savomis rankomis trukdo normalizuoti santykius.
Antras. Atverti sienas jaunimui
Tariant, kad verslo sektoriui leidžiama per politinę sistemą atstovauti savo interesams, besiformuojančios naujos ukrainiečių kartos preferencijos įgauna svarbos rinkimų kontekste. Dauguma Ukrainos jaunimo net nesvajoja apie turistinę ar studento vizą į Europą, tad jų kultūrinis pasirinkimas apsiriboja regioninės futbolo komandos gerbėjų klubu rytuose arba banditiška brolybe, pridengta nacionalizmo vėliava, vakaruose. Sunku suprasti, kodėl Europos Komisija rimčiau nepagalvojo apie šią potencialiai lemiamą rinkėjų grupę, kuri akivaizdžiai imli meilikaujamam Julijos Tymošenko populizmui, „Laisvės“ neofašizmui arba įprastiems kriminaliniams poelgiams. Per ateinančius kelis mėnesius ukrainiečiams reikia pasiūlyti liberalizuotas vizas jaunimui, studentams ir dirbantiems žmonėms iki 35 metų, neatsižvelgiant į platesnio masto Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartį.
Norint normalizuoti santykius su Ukrainos verslu ir ištiesti ranką šalies jaunimui, reikia rimtų Europos Komisijos ir JAV valstybės departamento diskusijų. Ukrainos verslo lyderiams JAV vizų neišduoda, o ES – taip. Studentų ir jaunimo atveju ES nusiteikusi liberalizuoti vizų išdavimo tvarką, bet JAV neplanuoja dalyti nei pastarųjų, nei stipendijų. Pirmuoju atveju JAV ir Europos politika kertasi, o antruoju JAV pamokslauja, bet niekuo neprisideda. Ukrainos atžvilgiu Vašingtonas tiesiog naudojasi ES dosnumo vaisiais. Itin svarbu, kad JAV prisiderintų prie ES vizų ir užsienio pagalbos politikos su Ukraina, o ne atvirkščiai.
Trečias. Matyti daugiau nei prezidentą
Ukrainoje, kaip ir visame posovietiniame pasaulyje, Vakarai įkliuvo į politikos individualizavimo pinkles. Vakarų diplomatija vis labiau telkėsi aplink prezidentą Viktorą Janukovyčių, ir tai iš esmės primena Michailą Saakašvilį ir Ilhamą Aliyevą, kuriems dažnai tekdavo Vašingtono dėmesys ir mintys. Prisimindami prezidento L. Kučmos valdymą suvokiame, kad anaiptol ne viskas buvo jo rankose, kaip įsivaizdavome. Atrodo, kad šiandien Rusija politiniame Ukrainos ūkyje yra radusi daugybę svertų, virvučių ir sąjungininkų, ne tik prezidento administraciją.
Pernelyg pabrėžiamas prezidento V. Janukovyčiaus vaidmuo, – tai paradoksalu, o gal ir ironiška, – sukuria autokratinį reiškinį, kurį skelbiamės smerkią, nes jis išstumia kitas politines rinkėjų grupes. Bergždžia ir kvaila buvo 27 kartus siųsti Europos Parlamento pirmininką Patą Coxą ir buvusį Lenkijos prezidentą Aleksanderį Kwaśniewskį susitikti su V. Janukovyčiumi. Tiek pastarojo, tiek J. Tymošenko atveju Vakarai manė norį reformų, o pasiekė priešingą rezultatą ir sukūrė reformų procesui ir tikslui nepalankią garsenybę.
Ukrainoje, kaip ir visame posovietiniame pasaulyje, Vakarai įkliuvo į politikosindividualizavimo pinkles.
Ukrainoje lankėsi ne vienas Vakarų pareigūnas ir beveik visais atvejais tai buvo ne jų reikalas susitikti su prezidentu V. Janukovyčiumi ir perduoti žinutes, kurias jų politiniai viršininkai neturėjo jokio noro pranešti patys. Savaime suprantama, žinutės palaikytos įžeidžiančiomis, patronuojančiomis ir nenuoširdžiomis, o politinių rezultatų atžvilgiu šis dialogas nelygiomis pozicijomis daugiau nieko ir nedavė, tik padidino Ukrainos lyderių užsispyrimą. Trumpai tariant, turėtume pasimokyti iš sėkmingesnės Rusijos diplomatijos. 2013 m. siuntėme per daug derybininkų, nors tereikėjo vieno kompetentingo Europos diplomato. Mūsų pareigūnai apipuolė prezidentą V. Janukovyčių, o Rusija apgalvotai pasiliko kelis kanalus: Jurijus Boiko (Ukrainos vicepremjeras) bendravo su „Gazprom“ vadovu Aleksejumi Mileriu, Mykola Azarovas – su Dmitrijumi Medvedevu, Vladimiras Putinas – su V. Janukovyčiumi, VTB bankas – su verslu, vyko dažnos futbolo rungtynės. Vašingtone ir Briuselyje vis labiau mėgstama „krizinė diplomatija“ niekuo nepadėjo mūsų siekiams Ukrainoje. O štai „normalioji“ Maskvos diplomatija jos tikslams buvo naudinga.
Ketvirtas. Padėti ir gerbti
Pagaliau turime nuomonę, kad pilietinė visuomenė kažkokiu būdu yra demokratijos pamatas. Kalbant apie pilietinę visuomenę, Ukraina pasuko Bosnijos keliu. Pradiniame pereinamajame etape užgimusi pilietinė visuomenė buvo kaip naudingos informacijos šaltinis ir dalinis nesamos laisvos ir profesionalios spaudos pakaitalas, bet ilgainiui paramą skirstyti ir viešosiose diskusijose dominuoti pradėjo tarptautinės nevyriausybinės organizacijos (NVO). Šių antplūdį išgyvenusi vietos pilietinė visuomenė šiandien įsikūrė Maidane, užuot dalyvavusi politinėse partijose, kur jos kompetencija būtų buvusi nepamainoma.
„Pilietinę visuomenę“ stumiant į paraštes, vis gausesnės iš vienos vietos į kitą traukiančios tarptautinės NVO tampa problemos dalimi, o ne pagalba ieškant sprendimo. Šiandien dauguma užsienio NVO įsikibusios vieno ar kito frakcinio intereso ir dažniausiai naudojamos siekiant manipuliuoti jų pačių sostinėms, kongresui ir (arba) parlamentui teikiama informacija. Kaip ir Bosnijoje, Ukrainoje šiuolaikinė politika taip ir nesusiformavo.
Ši kritika aktuali itin svarbiems prezidento rinkimams, kai, reikia tikėtis, Ukrainos žmonės pasielgs atsakingai ir išsirinks valdžią, kuri geriau atspindės jų interesus ir siekius. Komunistai sakydavo, kad nesvarbu, kas balsuoja, svarbu, kas balsus skaičiuoja. Apie Ukrainą to nebepasakysi. Nebesvarbu, kas balsus skaičiuoja. Reikšminga tik tai, kas laimės debatus dėl rinkimų stebėjimo. O dėl šio rezultato spręs tik užsienio žurnalistai ir neprašytos tarptautinės NVO. Jei išties norime Ukrainos rinkėjus ir politines partijas priversti prisiimti atsakomybę už savo politinę ateitį, turime atsisakyti nemenkos dalies agresyvaus stebėjimo, nes tai būtų aktualiau Egipte nei Ukrainoje, kurios laisvų ir sąžiningų rinkimų istorija viena geriausių posovietiniame pasaulyje, nors reikia pripažinti, kad tai neaukštas standartas. (Aišku, ES arba Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija turėtų išsiųsti nedidelę profesionalų komandą patvirtinti rezultatų. Bet būtina atsisakyti dėl efekto dalyvaujančių Europos parlamentarų, iškylaujančių ir dažnai girtų JAV Kongreso delegacijų ir pulkais traukiančių Kongreso finansuojamų stebėtojų grupių iš Tarptautinio respublikonų instituto, Nacionalinio demokratų instituto, Nacionalinio demokratijos paramos fondo ir „Freedom House“, kurie skuba pirmieji pasmerkti rinkimų klastojimą užsienio kraštuose. Ukrainos politikai daug labiau praverstų racionalus ir nešališkas rinkimų įvertinimas, pavyzdžiui, savaitę po jų, prieš patvirtinant oficialius rezultatus).
