Į Rusijos ar Kinijos glėbį?

Didžiausią grėsmę Ukrainos vientisumui kelia ne Rytų regionai, o Krymas

Įsisiūbavus Ukrainos revoliucijai iš karto pasigirdo kalbų apie galimą šalies skilimą arba bent jau būtinybę sukurti federacinę sistemą. Vos prasidėjus protestams, dar praėjusių metų gruodžio pradžioje, federacijos idėją kaip visų problemų sprendimo būdą ne pirmą kartą viešai iškėlė prorusiškos Ukrainos politikos ideologas, oligarchas Viktoras Medvedčiukas.

Šių metų sausio pabaigoje tą pačią mintį jau savo vardu viešai pakartojo gana įtakingas politikas – valdančio­sios Regionų partijos parlamentaras prezidentas Vadymas Kolesničenka. Beje, tas pats, kuris laikomas ir vie­nu drakoniškų įstatymų, išprovokavusių kraujo praliejimą sostinės M. Hruševskio gatvėje, autorių.

Tuomet jau ra­ginimus kurti „fe­deracinę Ukrainą“ netruko paremti Komunistų partija, prie šios idėjos šalininkų viešai prisijungė Charkovo srities administracijos vadovas Michailas Dobkinas ir Charkovo miesto vadovas Genadijus Kernesas. Jie net surengė Regionų partijos pirminių organizacijų suvažiavimą, kuriame garsiai skambėjo Ukrainos federalizavimo idėjos. Dar vienas toks suvažiavimas surengtas po to, kai buvo nušalintas V. Janukovyčius.

Nors šie suvažiavimai toli gražu neatspindi ne tik Regionų partijos vadovybės, bet ir žemesnių grandžių atstovų daugumos nuomonės, ekspertai netruko padaryti prielaidą, kad tai – pavojinga tendencija, galinti suvienyti V. Medvedčiuko, V. Koles­ničenkos, M. Dobkino, G. Kerneso ir kitų panašių kone atvirai prorusiškų Ukrainos jėgų rėmėjus. Bet jiems iššūkį iš karto metė tiek kitos poli­tinės jėgos, tiek oligrachai, pagrasinę sutramdyti bet kokius separatistus.

Kas laukia Krymo?

Rytų Ukrainoje separatistus sutramdyti šalies politinis ir ekonominis elitas tikrai pajėgus, o Kryme tai padaryti būtų daug sunkiau. Ypač jei kokias nors atsiskyrimo idėjas imtų aktyviai skatinti ar net karine jėga remti Rusija.

Po to, kai Ukrainos Aukščiausioji Rada nušalino V. Janukovyčių, Krymo vadovai kiek padvejoję pareiškė vykdysiantys naujosios valdžios sprendimus.

Tačiau būtent į Krymą nerimo žvilgsniai pastaruoju metu krypsta tikrai ne be reikalo. Ši Ukrainoje e­santi autonomija daugelio ekspertų laikoma realiausiu šalies skaldymo taikiniu.

Tam sąlygas sudaro pati Krymo istorija. XVIII a. pabaigoje Rusijos imperijos aneksuotas Krymo pusiasalis po Rusijos pilietinio karo XX a. pradžioje tapo autonomine res­publika, įeinančia į Rusijos Sovie­tų Socialistinės Respublikos sudėtį. 1954 m. tuometis SSRS lyderis Nikita Chruščiovas nusprendė Krymą „padovanoti“ Ukrainos Sovie­tų Socialistinei Respublikai.

Separatistinės idėjos ir net tiesioginiai raginimai Rusijai „užtikrinti“ Krymo autonomijos statusą pastaruoju metu skamba vis garsiau.

Nei tautinės gyventojų sudėties, nei kultūros tai, žinoma, nepakeitė. Juo labiau kad Sovietų Sąjungoje nebuvo esminio skirtumo, kam formaliai priklausė regionas. Todėl nenuostabu, kad Ukrainai paskelbus nepriklausomybę Krymas tapo savotiška Rusijos sala.

Apie 60 proc. Krymo autonominės respublikos gyventojų yra rusai, vos apie 24 proc. – ukrainiečiai ir apie 12 proc. – Krymo totoriai. Dėl kultūrinės tapatybės – daugelis eks­pertų sutinka, kad rusais galima laikyti arba bent jau Rusijos sugalvotu „rusakalbių“ terminu apibūdinti galbūt net 80 proc. regiono gyventojų. Todėl akivaizdu, kad absoliuti dauguma vie­tinių save labiau sieja su Rusija negu su Ukraina.

Be to, Sevastopolyje iki šiol įsikūręs Rusijos Juodosios jūros laivynas, kuris priklausomybę nuo šios šalies didina dar labiau – nemaža dalis gyventojų vienaip ar kitaip susiję su šia baze. Taigi, čia paprasčiausiai nėra vadi­namojo ukrainietiško identiteto, kuris gana stiprus net ir Rytų Ukrainoje, nors joje dauguma gyventojų kalba ne ukrainietiškai, o rusiškai.

Ekspertų teigimu, ne tik prorusiškų Ukrainos jėgų, bet ir pačios Rusijos pastangoms skaldyti šalį jos rytuose neabejotinai pasipriešins jau minėtas stambusis Rytų Ukrainos verslas. Kažin ar lengva federacijos idėjoms, ką ir kalbėti apie separatizmą, priversti pritarti ir daugelį tiek centrinės Ukrainos valdžios atstovų, tiek vietos politikų šalies rytuose.

Tačiau Kryme – viskas kitaip. Se­paratistinės idėjos ir net tiesioginiai raginimai Rusijai „užtikrinti“ Krymo autonomijos statusą pastaruoju metu skamba vis garsiau. Ir iš aukščiausių tribūnų. Net Ukrainos saugumo tarnyba dėl to dar prieš kruvinus vasario įvykius Kijeve pradėjo oficialų tyrimą.

Kinijos projektas

Visi šie jau tradiciniais gali būti laikomi scenarijai tarptautinėje arenoje tarsi į šešėlį nustūmė kiek netikėtus, tačiau galbūt net rimtesnius Kryme kuriamus Kinijos planus. Nors tiek pačioje Ukrainoje, tiek Rusijoje apie juos kalbama tikrai garsiai.

Pasirodo, Pekinas nusprendė Krymą įtraukti į vieną įspūdingiausiai skambančių pastarojo meto savo globalių projektų. Praėjusių metų rugsėjį Kinijos prezidentas Xi Jinpingas paskelbė idėją vėl sujungti Aziją bei Europą ir taip sukurti „Šilko kelio ekonominę juostą“.

Nors kol kas apie šią idėją dažniau­siai kalbama tik kaip apie pasaulinį ekonominį Kinijos projektą, kai kas jau prabyla ir apie geopolitinę jo reikšmę. Yra manančių, kad „Šilko kelio ekonominė juosta“ gali tapti net efektyvesne alternatyva Rusijos kuriamai Eurazijos sąjungai.

Pekinas užsimojo iš peties

Tačiau ką Krymui gali reikšti tai, kad ir jis atsidūrė Kinijos braižomame naujame „Šilko kelio ekonominės juostos“ žemėlapyje?
Planai skamba daugiau negu įspūdingai. Suplanuotos ir aukščiau­sios Ukrainos, Krymo bei Kinijos valdžios specialiais memorandumais patvirtintos Pekino investicijos pusiasalyje dviem etapais turi siekti mažiausiai 10 mlrd. JAV dolerių.

Pirmame etape numatytos 3 mlrd. dolerių investicijos, už kurias Kryme turi būti pastatytas naujas giliavandenis uostas, 300 tūkst. kv. metrų aukštųjų technologijų pramonės zona šalia jo, rekonstruotas žvejybos uostas. Įgyvendinus šiuos projektus (tai padaryti numatyta per dvejus metus, pradedant dar šiemet) prasidės antras – jau 7 mlrd. JAV dolerių investicijų – etapas. Už juos žadama pastatyti naują oro uostą, laivų statyklą, naftos perdirbimo įmonę, suskystintųjų dujų terminalą, plėtoti turizmo verslą.

Jau pasirašytas memorandumas ir dėl milžiniškų Kinijos investicijų į Krymo žemės ūkio pramonės kompleksą. Esą Kryme planuojama Kinijai išnuomoti 160 tūkst. hektarų žemės ūkio paskirties sklypų. Juose auginami grūdai būtų eksportuojami į Kiniją. Kinai žada žemės ūkio produktyvumą padidinti kone keturis kartus, todėl ketina investuoti į drėkinimo sistemas ir modernios žemdirbystės technologijas.

Beje, žemės nuoma Kryme – gerokai didesnio Kinijos planuojamo projekto visoje Ukrainoje dalis. Teigiama, kad ji šioje šalyje ketina 50 metų išsinuomoti net 3 mln. hektarų dirbamos žemės, kurioje plėtotų savo žemdirbystės užsienyje projektus. Iki šiol Kinija kitose šalyse, daugiausia Pietų Amerikoje, jau yra nusipirkusi arba išsinuomojusi apie 2 mln. hektarų dirbamos žemės.