Praėjusio amžiaus meno pasaulis buvo pamišęs dėl „šiuolaikiškumo“, arba „naujumo“, griovė tradicijas ir tabu, žodžiu, buvo apimtas maišto prieš kultūrinius apribojimus. Šio pamišimo atgarsių išliko ir XXI a., tik juos lydintis entuziazmas jau gerokai priblėsęs.
Nepaisant, pavyzdžiui, išdidžios Svajonės ir Pauliaus Stanikų, iš antro karto pristačiusių savo „Dvigulę lovą“ Šlapelių galerijoje, pozos – mes čia ketiname „atskleisti gyvenimo beprasmybę, gimimo ir mirties šiurpumą“, – jų „menas“ šiandien turbūt domina tik kelis savo šamaniškomis galiomis dar tikinčius kuratorius. Mat gyvenimo beprasmybę gal ir galima būtų atskleisti, jei jis iš tiesų būtų beprasmis.
Toks lengvabūdiškas flirtas su beprasmybe jau seniai nebelaikomas kūryba ir nesunkiai atpažįstamas kaip destrukcija arba autodestrukcija. „Šiuolaikinis“ menas sukilo prieš vertybes, todėl publika, tegul ir nevisiškai sąmoningai suvokianti tų vertybių – meilės, tiesos, atjautos, tikėjimo – gyvybinę svarbą, nusigręžė nuo „šiuolaikinio“ meno. Tuščią vietą, patinka mums tai ar ne, kaipmat užėmė masinė kultūra, kuri bent jau neignoruoja „paprasto žmogaus“ kultūrinių poreikių. O daugelis laikančių save „rimtojo“, arba elitinio, meno atstovais įstrigo saviraiškos brūzgynuose ir tebemėgina kovoti už dėmesį, išmušdami „paprasto žmogaus“ kultūrinius saugiklius. Ir tai dar būtų pusė bėdos. Didesnė problema, kad neretai šis siekis atkreipti dėmesį reiškiasi tiesiog meistriškumo ir žmogiškųjų nuostatų išdavyste.
Kita vertus, didelę įtaką menui marginalizuoti turėjo Vakarų visuomenės demokratiniai pokyčiai – pagrindiniu vertintoju tapo masinis vartotojas, o jo kriterijai visada rėmėsi labiau išgyvenimo nei kūrybos vertybėmis, labiau tuo, kas bylojama, negu kaip. Kūrybos, meistriškumo vertintojų visuomet buvo mažuma, bet dabar ta aristokratiškoji mažuma pati tapo marginalija. Tad kam vargti dėl spontanišką saviraišką varžančių civilizacijos atgyvenų? Būkime kaip vaikai, kaip civilizacijos nepaliesti laukiniai, galiausiai – kaip bepročiai, kurie nevaržomai išreiškia slapčiausiuose pasąmonės kloduose glūdinčius košmarus… Ir čia veikė ne vien stiprėjantis įsivaizdavimas, kad klasikiniam menui galiojantys kriterijai šiuolaikiniam nebetinka. Įsijungė psichosocialiniai veiksniai: tai, kad menas pačių kūrėjų rankomis buvo nuvainikuotas publikos akyse, slapta glostė eilinio vartotojo savimeilę – menininkas, tas aikštingas, asocialus subjektas, niekuo ne geresnis už mane, kasdien skubantį į kontorą ar prie staklių… Bet ne vartotojas, o būtent tam tikra menininkų grupė prasmės dalykus, patį klausimą apie prasmę pasistengė išstumti už meno sferos ribų. Klausimas, ką tai reiškia, dažnai sutikdavo pašaipią autoriaus reakciją („ne kvailiams suprasti…“), slepiančią visai nejuokingą beprasmybės nuojautą, susijusią su didžiule vertybine krize, vertybių hierarchijos griūtimi arba apvertimu.
Toks lengvabūdiškas flirtas su beprasmybe jau seniai nebelaikomas kūryba ir nesunkiai atpažįstamas kaip destrukcija arba autodestrukcija.
Tikra saviraiškos ikona galėtume pavadinti, pavyzdžiui, britų TV ir kino režisierių Kenethą Russellą. Sukūręs keletą visai padorių biografinių filmų apie kompozitorius, jis ėmė tarsi varlė pūstis prieš Richardą Wagnerį bei Richardą Straussą ir trypti juos nacizmo simbolikos purvyne… O jo filmas apie Gustavą Mahlerį – apskritai tikra kino saviraiškos orgija, ką ir kalbėti apie „Listomaniją“.
Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams G. Mahlerio gyvenimo faktais paremtą filmą jungtinėmis vokiečių ir austrų kinematografo pajėgomis sukūrė Percy ir Felixas Adlonai, tėvas ir sūnus (tėvo filmas „Bagdad Cafe“ iki šiol palankiai vertinamas vyresnės kartos kino mėgėjų). Pavadinimas skamba rizikingai: „Mahler on the couch“ („Maleris ant kušetės“, 2010 m.), tačiau turtinga kino kalba atskleidžiama kompozitoriaus ir psichoanalizės guru Sigmundo Freudo susitikimo istorija nenuvilia. Šis filmas – savotiškas ženklas, kad į kiną grįžta pagarba istorijos pasakojimo meistrystei ir vaizdo įprasminimui, o saviraiškos kultas priverstas trauktis. Gal ir dėl to, kad skaitmeninės technologijos šiandien leidžia filmuoti ir montuoti kone namų sąlygomis, kiekvienas mokinukas techniškai gali išreikšti save judančiais paveikslėliais. Todėl kine vėl svarbus tampa su prasmėmis ir vertybėmis nesusipykęs autorius. Kitaip tariant, tas, kas turi ką pasakyti.
Šitai dar 1975 m. PEN klubo kvietimu pranešime kalbėdamas apie šiuolaikinę literatūrą yra akcentavęs ir Viktoras Emilis Franklis: „Jei rašytojas neįstengia suteikti imuniteto nevilčiai, jis bent jau neturėtų plūktis, bandydamas užkrėsti skaitytoją neviltimi.“
