Mes reiškiame didžiulį susirūpinimą… Tokie žodžiai kraują Kijeve liejantiems ukrainiečiams jau tapo keiksmažodžiais. Tačiau jie ilgą laiką buvo vienintelė ES ar NATO vadovų reakcija, stebint kruvinus susirėmimus. Net pradėjus skaičiuoti pirmąsias aukas ir žuvusiuosius, po to, kai Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius net keletą kartų akivaizdžiai tik imitavo derybas su opozicija, ES nepakeitė retorikos. Ir toliau kviesta ieškoti kompromisų, pradėti derybas ir reikštas susirūpinimas, kad į šiuos raginimus Ukrainos valdžia nereaguoja. Nenuostabu, kad JAV aukšto rango diplomatei Victoriai Nuland kalbantis su JAV ambasadoriumi Kijeve išsprūdo „f*ck the EU“. Daugelis ryžtingesnių tarptautinių veiksmų laukusių ukrainiečių tikrai pritartų šiems žodžiams.
Kodėl ES ėmėsi ryžtingesnės politikos tik tada, kai žuvo daug žmonių vasario 18 ir 19 d.? Ar apskritai ES pajėgi vykdyti bent kokią bendrą užsienio politiką, turinčią poveikį krizės atveju? Įvykiai Ukrainoje dar kartą patvirtino, kad ES nėra tarptautinių santykių veikėja, kokios tikisi pasaulis. Su ES siejamos iliuzijos daro didelę žalą, nes nacionalinės valstybės taip pat turi pasiteisinimą lūkuriuoti. Neva, be bendros pozicijos negalime nieko imtis savarankiškai.
Lisabonos sutartis turėjo sustiprinti ES atstovavimą tarptautiniu mastu. Įkurtos ES prezidento ir išorinių reikalų atstovo pareigybės, kad būtų konkretūs žmonės, atstovaujantys ES kaip vadovai. Tačiau garsioji frazė „kam reikia skambinti, jei noriu kalbėti su ES?“ vis dar aktuali. Nei ES prezidentas Hermanas Van Rompuy, nei vyriausioji atstovė užsienio ir saugumo politikai Catherine Ashton nėra ES politiniai lyderiai. Juos galima greičiau laikyti aukščiausio lygmens eurobiurokratais, funkcionieriais, bet ne politikais. Todėl jie ir nesugeba suformuluoti nieko konkretesnio už „išreikštą susirūpinimą“.
Būtina ES vadovais paskirti ne kompromisinius pilkus funkcionierius, o politikus, kurie nebijotų elgtis kaip lyderiai.
Sunku pasakyti, ar tai priklauso nuo konkrečių asmenybių, kurios toli gražu neturi charizmos, galinčios pakelti Europos lyderio atsakomybės svorį. Ar vis dėlto ES biurokratinis tinklas ir įvairių interesų derinimo poreikis galiausiai tarsi voratinklis apraizgo bet kokias politines ambicijas. Vienaip ar kitaip, nei H. Van Rompuy, nei C. Ashton nėra tie, kurie išdrįstų bent užsiminti, kokia politine kryptimi turi veikti ES. Jie gali tik atlikti funkciją: sukviesti ES užsienio reikalų ministrus, paruošti rezoliucijos projektą ar išplatinti pranešimą žiniasklaidai. Realių derybų į Ukrainą išvyko Lenkijos, Vokietijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrai. Būtent jie ėmė spausti V. Janukovyčių, kad būtina rengti pirmalaikius rinkimus, sudaryti naują vyriausybę ir kuo greičiau pakeisti konstituciją. Tik tokie sprendimai leistų išeiti iš politinės aklavietės, į kurią save įstūmė pats V. Janukovyčius ir visa šalies valdžia.
ES, galiausiai sutarusi, kad reikia pradėti taikyti sankcijas Ukrainos valdžios atstovams, žengė mažiausią ir tik simbolinį žingsnį, kurio reikėjo gerokai anksčiau. Simbolinį, nes tokios sankcijos politinės situacijos nekeičia. Tačiau viskas prasideda nuo politinio atsakymo į klausimą „kas kaltas?“. Keletą mėnesių ES nedrįso pripažinti, kad už visą krizę atsakingas V. Janukovyčius, kad jis praranda legitimaus valdymo pripažinimą. Išgirdus tokį atsakymą galima kalbėti ir apie atsakomybę, ypač preventyvius įspėjimus, kad dėl kiekvieno žuvusio teks asmeniškai atsakyti valdžios atstovams. Tai galbūt galėjo sulaikyti nuo įsakymų leisti Ukrainos jėgos žinyboms naudoti kovinius šovinius prieš protestuotojus, neprovokuoti imtis jėgos veiksmų, kurie baigiasi žudynėmis.
Negalima teigti, kad JAV atstovai elgėsi ryžtingai. Tačiau jie anksčiau atsakomybę už kraujo praliejimą priskyrė V. Janukovyčiui, o ne beprasmiškai ieškojo kompromisų galimybės abiejose pusėse. Manoma, kad būtent JAV paspaudus buvo atšauktas įstatymas dėl represinių priemonių prieš protestuotojus ir numatyta amnestija jiems. ES per ilgai vengė atsiriboti nuo V. Janukovyčiaus ir taip didino valdžios nebaudžiamumą. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis taikliai pasakė, kad užsienio veikėjai negali už ukrainiečius išspręsti krizės. Tačiau užsienio veikėjai gali daugiau, nei tik reikšti susirūpinimą. Toks veiksmas prilygsta pasyviam raginimui: „Mes nežinome, ko imtis, tad darykite, ką norite.“
Po šių metų rinkimų ES turės grįžti prie klausimo, ar jai reikia ryžtingesnės užsienio politikos. Jei taip, tuomet būtina ES vadovais paskirti ne kompromisinius pilkus funkcionierius, o politikus, kurie nebijotų elgtis kaip lyderiai.
