Lietuvoje išgarsėjusiems Panevėžio rajono bedarbiams nesiseka teismuose parklupdyti už socialines pašalpas padirbėti visuomenės labui verčiančios Savivaldybės. Panevėžio apylinkės teismas atmetė 25 tūkst. Lt už neva sugadintą sveikatą tvarkant aplinką reikalavusio 57-erių Rimanto Puidoko ieškinį.
Apylinkės teismas atmetė 25 tūkst. Lt už neva sugadintą sveikatą tvarkant aplinką reikalavusio sumokėti 57-erių Rimanto Puidoko ieškinį. U.Mikaliūno nuotr.
Už kelias valandas – 25 tūkst. Lt
Vyriškis bandė įrodyti, kad grėbdamas Vadoklių seniūno nurodytus stagarus ir šakėmis kraudamas juos į krūvą rimtai susigadino sveikatą. Jo buvo prašyta krūvą ir sudeginti, tačiau tą daryti teigė atsisakęs, nes baiminosi išplisti galinčios ugnies. Esą patalkininkavus jam trūko stuburo slankstelio pertvara, paralyžiavo koją, ant jos iššoko gumbas.
Vis dėlto teismas neįžvelgė ryšio tarp rudens darbų ir R. Puidokui paūmėjusio nugaros skausmo bei pasunkėjusio vaikščiojimo. Tokią jo sveikatos būklę paliudijantys teismui R. Puidoko pateikti medicininiai dokumentai išrašyti praėjus mažiausiai porą mėnesių nuo stagarų grėbimo. Vyras aiškino į medikus kreipęsis iš karto, tačiau nebuvo priimtas – turėjo laukti siuntimo.
Be to, teismas konstatavo, kad netgi ir sutikus su tuo, jog visuomenei naudingas darbas R. Puidoką padarė ligonį, vis tiek to neužtektų pripažinti, kad patyrė reikalaujamą atlyginti 25 tūkst. Lt neturtinę žalą. Teismas kaip tik atkreipė dėmesį: nors vyriškis vietoj privalomų 60 val. atidirbo tik 4 ar 5 val., jam Savivaldybė vis tiek išmokėjo socialinę pašalpą – beveik 333 Lt už tris mėnesius.
Savivaldybės sąskaita nepraturtėjęs R. Puidokas dar turi mėnesį tokį sprendimą apskųsti aukštesnės instancijos teismui.
Sprendimą išklausęs vyriškis gerokai susinervino ir tvirtino neabejotinai pasinaudosiantis teise skųsti. R. Puidokas jį dirbti siuntusiems rajono valdininkas turėjo pretenzijų ne tik dėl nugaros skausmo. Esą jis buvo verčiamas dirbti su kitu valstybės išlaikytiniu, nors šis sirgo tuberkulioze. R. Puidokas mano, kad dėl to buvo pažeistos jo teisės – ligonis ir jį galėjo apkrėsti.
Miestas dosnesnis
Šiuo metu R. Puidokas verčiasi iš pašalpų: neįgalumo ir Panevėžio savivaldybės mokamos socialinės paramos. Prieš trejus metus vyrui operuotas stuburas, dėl patologijos gydytojų komisijos buvo pripažintas neįgaliu. Jam nustatytas 50 procentų darbingumas. Anksčiau tokie asmenys gaudavo 3 invalidumo grupę. R. Puidokui valstybė skyrė 240 litų neįgalumo pensiją.
Kaip aiškina neįgalusis, nors jis yra tvirto stoto vyras, tačiau nepajėgia pakelti daugiau kaip penkiolika kilogramų. R. Puidokas ginasi nesąs tinginys ir tvirtina neatsisakantis atidirbti už socialinę paramą. Jis sako buvęs visai patenkintas darbu Šv. Juozapo parapijoje, kur jį buvo nusiuntusi Darbo birža. Nugaros lenkti jam ten neteko – registravo ateinančiuosius ir išeinančiuosius, bendravo su senukais.
Dabar R. Puidokas gali būti ramus – lenkti nugaros jo niekas nebeverčia. Sužinojęs, kad rajone socialinės pašalpos negaus nedirbdamas, vyras suskubo tapti miesto gyventoju – sudarė oficialią nuomos sutartį su būsto Panevėžyje šeimininkais ir taip įgijo teisę gauti socialinę paramą iš miesto biudžeto.
Panevėžio savivaldybė valstybės išlaikytiniams gerokai atlaidesnė už rajono. Ji nereikalauja atidirbti už socialinę paramą.
Seniūno gailestis atsisuko prieš patį
Panevėžio rajono savivaldybės Globos ir rūpybos skyriaus vedėjos Aldonos Paškevičienės teigimu, R. Puidokas nėra nė valandos tvarkęs aplinkos, nors teismui pateikti dokumentai rodo jį triūsus kelias valandas. Anot vedėjos, kad R. Puidokas dirbo, užrašęs seniūnas, nes pagailėjo sunkiai galus suduriančio neįgaliojo. Šis seniūnijos vadovui guodėsi, esą jam per sunku važinėti iš Panevėžio, kur tuomet gyveno, dirbti į Vadoklius, kur deklaravęs gyvenamąją vietą.
„Tiesa yra ta, kas R. Puidokas nedirbo nė valandos. Seniūnas jo pagailėjo su sąlyga, kad ateityje atidirbs. Tada buvo ruduo, ne kiek ir to darbo“, – tvirtina A. Paškevičienė.
Anot jos, nė vienas Savivaldybės pakviestas už socialines pašalpas padirbėti visuomenei naudingų darbų nėra verčiamas triūsti, jei neleidžia sveikata ar nemoka.
Fizinio darbo nepajėgiantiesiems atlikti siūloma pagelbėti kultūrinių renginių organizatoriams, bibliotekose ar aplankyti vienišus rajono senukus.
Dirbti atsisako šimtai
Praėjusiais metais Savivaldybė pakvietė padirbėti 2118 socialinių pašalpų gavėjų. Iš jų 316 nusprendė, kad vargti už valstybės paramą jiems neapsimoka.
Panevėžio rajono savivaldybė buvo viena iš penkių savivaldybių, kurios pirmosios panoro dalyvauti piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo eksperimentiniame projekte. Jo dalyvėms buvo suteikta daugiau teisių pačioms spręsti, kaip panaudoti socialinei paramai skirtus pinigus, o sutaupytas lėšas pasilikti savo biudžete.
Atidirbti už pašalpas rajono gyventojų reikalaujama nuo 2010-ųjų pavasario. Iš pradžių jiems užtekdavo padirbėti per mėnesį keturias dienas po keturias valandas. Dabar valstybės išlaikomųjų darbo laikas priklauso nuo gaunamos paramos dydžio. Už didžiausią, 350 Lt, pašalpą reikalaujama atidirbti per mėnesį 10 dienų po keturias valandas.
Bylinėjasi veltui
A. Paškevičienės teigimu, sprendimas įdarbinti socialiai remtinuosius pasiteisino. Tokią praktiką taiko ir didžiosios šalies savivaldybės – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos.
Panevėžio politikai taip pat yra svarstę įdarbinti gausią armiją socialiai remtinųjų, tačiau šios idėjos atsisakė dėl papildomų rūpesčių organizuojant jų darbą bei baimindamiesi, kad Savivaldybė įsisuks į teismų karuselę.
Pasak A. Paškevičienės, kviesdama pašalpos gavėjus į talką Savivaldybė nenusižengia nei Konstitucijai, nei kitiems šalies įstatymams.
Tą jau įrodė teismai. R. Puidokas buvo ketvirtasis, dėl darbo rajono Savivaldybę padavęs į teismą. Bene labiausiai Savivaldybės pastangomis lenkti prie darbo valstybės išlaikytinius piktinosi Paįstrio seniūnijos gyventojai Zenonas ir Jolanta Zebkinai. Jie bandė įrodyti, kad visos paslaugos, taip pat ir viešieji darbai, privalo būti atlyginamos. Tačiau, Zebkinų nuomone, valstybės parama priklauso ir nedirbantiesiems.
Iki šiol visi talkos vengusių socialiai remtinųjų ieškiniai teisme atmesti.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
