Maidano barikadose prie aktyvistų prisijungęs lietuvis verslininkas sako, kad ukrainiečiai Viktoro Janukovyčiaus valdžios bijo labiau nei karo. Kas pastūmėjo Lietuvoje šeimą turintį verslininką stoti prieš berkutininkus, domėjosi.
Maidano barikadose praleidusio kelias dienas lietuvio akimis, aikštė, virtusi demokratijos trokštančių ukrainiečių bastionu, buvo bene vienintelė vieta Ukrainoje, kur galiojo aiškios ir griežtos taisyklės. ELTOS nuotr.
Maidaną regėjo iš vidaus
Nukraujavusioje Ukrainoje – paliaubos. Po įnirtingų susirėmimų Kijeve tarp protestuotojų ir milicijos prezidentas Viktoras Janukovyčius ir trys opozicijos lyderiai pasirašė Europos Sąjungos tarpininkautą susitarimą dėl krizės įveikimo. Ukrainos Rada grąžino 2004 metų Konstituciją ir apribojo prezidento galias.
Keturias paras Maidano barikadose praleidęs lietuvis verslininkas Gediminas apgailestauja, kad šią savaitę kruvinuosius įvykius buvo priverstas stebėti iš Lvovo.
„Labai gaila, kad Maidane nebuvau, kai perrašyta valstybės istorija. O kur skirta žmogui, ten jis ir gauna. Negalvoju, kad viena kulka galėjo būti mano. Man rūpi žmonės, rūpi Ukraina“, – tvirtina Gediminas.
Jam Ukraina – antrieji namai. Jau keturiolika metų vyras gyvena viena koja ten, kita – Lietuvoje. Gimtinėje jo šeima, Lvove – verslas. Karštomis naujienomis iš Ukrainos sutikęs pasidalyti Gediminas nepanoro, kad būtų viešinama jo pavardė bei įmonė, veikianti ir Lietuvoje, ir Lvove. Krauju aplaistyta Ukraina dar nėra ta šalis, kurioje net ir drąsūs žmonės be baimės dėl savęs ir savo verslo kalbėtų atvirai.
Gediminas pastaruosius mėnesius jaučia ypatingą ukrainiečių draugiškumą. Su jais solidarizavęsis lietuvis, kartu su vietiniais, nuo suodžių ir nuovargio papilkėjusiais veidais, stovėjęs Maidano barikadose, nusipelnė pagarbos.
Anot Gedimino, Lietuvos vardą ukrainiečiai taria pagarbiai.
„Mūsų valstybės palaikymą jie labai vertina. Be to, Ukrainoje labai daug lietuvių įmonių. Mūsų verslininkai duoda ukrainiečiams darbo. Tai jie irgi supranta“, – sako verslininkas.
Užkrečiamas solidarumas
Gedimino ryžtas būti su Maidano aktyvistais likusiems Lietuvoje artimiesiems ir bičiuliams atrodo keistas. Tačiau jam pačiam sunkiai įsivaizduojama, kaip gyvenant ir dirbant Vakarų Ukrainoje nepalaikyti Maidano kovotojų – jau trečią mėnesį visas Lvovas alsuoja vienu ritmu, gyvena vienu troškimu.
„Čia, Vakarų Ukrainoje, net nekyla klausimas, prisidėti prie Maidano ar ne. Čia visi vienos nuotaikos. Pats mačiau, kaip Lvove prasidėjus neramumams, gatvėje važiavęs autobusas sustojo ir iš jo visi keleiviai pasipylė prisijungti prie protestuotojų. Tarp jų mačiau ir senukų, septyniasdešimtmečių, ir paauglių. Nesakau, kad visi Lvovo gyventojai yra aktyvistai, ne visi eina į priekines barikadas, bet visi to paties trokšta“, – pasakojo Gediminas. Anot jo, žmonės tokie vieningi, kad prireikus vos per dvidešimt minučių sugeba susirinkti keli tūkstančiai protestuotojų.
Gynybai tiko ir atliekos
Dar prieš kruvinąją savaitę keletą dienų Maidano barikadose praleidusio Gedimino akimis, aikštė, virtusi demokratijos trokštančių ukrainiečių bastionu, buvo bene vienintelė vieta Ukrainoje, kur galiojo aiškios ir griežtos taisyklės. Ten pamatyta tvarka verslininką nustebino. Patys aktyvistai tikrino kiekvieną prisijungiantįjį prie jų – į protestuotojų stovyklavietę neįmanoma buvo įsinešti alkoholio. Kiekvienas gaudavo numerį, kad užimtuose pastatuose tarp suklotų sunumeruotų čiužinių rastų jam skirtąjį.
„Nemačiau Maidane nė vieno žmogaus su šautuvu. Aktyvistai beginkliai, teturėjo iš „Berkuto“ atimtus gynybinius skydus, beisbolo lazdas, pagalius iš nulaužtų medžių šakų. Yra tekę matyti vielas, parengtas akmenims mėtyti. Protestuotojai su slidininkų, motociklininkų šalmais. Ir į tokius žmones „Berkutas“ šaudė“, – baisėjosi Gediminas.
Maidano kovotojai stovyklavietę įsirengė itin apgalvotai. Barikados pastatytos trimis ruožais. Pirmajame nuolatos budėdavo apie 30 žmonių. Jų tikslas – laiku perspėti apie ataką ir kiek įmanoma ilgiau užlaikyti pirmąją liniją, kad spėtų gynėjai subėgti prie antrosios. Šių pareiga atsilaikyti, kol mobilizuosis stipriausioji, trečioji, grandis.
„Maidanas – tikras karo laukas su savais įstatymais“, – pats įsitikino Gediminas.
Barikados sukrautos iš maišų su smėliu, anglimis, net atliekų, suverstų iš šiukšlių konteinerių. Kol spaudė šaltis, vandeniu aplietos ir į storą ledą sušalusios sienos buvo nepajudinama tvirtovė. Atšilus aktyvistams ledą pakeitė ugnis – nuo „Berkuto“ puolimų buvo ginamasi padegant milžiniškas padangų rietuves.
„Barikadose iš ukrainiečių girdėjau, kad pas juos dabar toks pat karas, kokį išgyveno Lietuva 1991-aisiais. Ne, sakau, nieko panašaus. Lietuviai kovojo prieš svetimus, prieš sovietinę santvarką, o ukrainiečiai tarpusavyje. Dabar Ukrainoje dažnai išgirsi minint brolžudišką kovą“, – pasakojo Gediminas.
Lvovas kaip po karo
„Berkuto“ smogikams pradėjus Maidano valymą, pratrūko ir kiti miestai. Gedimino namais tapęs Lvovas taip pat. Dabar šiame mieste aktyvistų užimtos visos svarbiausios institucijos – teismai, rajoniniai milicijos skyriai, saugumo pastatas, prokuratūra ir kitos.
Pasak verslininko, be šturmo pasidavė tik mokesčių inspekcija – naktį kažkas atidaręs duris įleido protestuotojus. Visi kiti pastatai išdaužytais langais atrodo kaip po karo.
„Vyko akivaizdus vandalizmas – į pastatus buvo veržiamasi daužant, vagiami serveriai, kompiuteriai ir baldai metami per langus. Tokio vandalizmo niekas nesitikėjo“, – pasakojo Gediminas.
Anot jo, Lvovo gyventojai kalba, kad pastatus siaubė ir niokojo vadinamosios „tituškos“ – Ukrainos regionų partijos samdomi chuliganai, pravardę pelnę nuo pagarsėjusio provokatoriaus Vadimo Tituškos.
„Įtariama, kad pastatai provokatorių buvo niokojami, kad valdžiai būtų pretekstas įvesti nepaprastąją padėtį. O vadinamųjų „tituškų“ tikrai yra labai daug. Manoma, kad prekybos centrą Lvove užpuolė irgi „tituškos“, kad padarytų antireklamą Maidano aktyvistams“, – pasakoja lietuvis.
Lvovo svarbiausių institucijų pastatus kontroliuoja aktyvistų grupuotės, kuriami gynybiniai būriai.
Anot Gedimino, atrodytų, kad gyvenimas mieste teka įprasta vaga, jei ne išdaužyti langai ir nė vieno milicijos pareigūno gatvėje – teisėsaugos darbas visiškai paralyžiuotas.
„Kad ir kaip keista, bet Lvove nepuolama pirkti produktų, parduotuvėse žmonių ne daugiau nei eilinę dieną. Bankuose irgi nėra eilių, niekas neskuba pinigų išsigryninti“, – stebisi verslininkas.
Verslas Ukrainoje – tik drąsiems
Gedimino nuomone, tai, kas vyksta Ukrainoje, buvo neišvengiama. Ukrainiečiai pavargo būti apiplėšinėjami valdžios, kurią patys išrinko patikėję V. Janukovyčiaus kadaise rinkimuose duotu pažadu pasukti Europos Sąjungos kryptimi.
Ukrainoje dirbantis Gediminas verslo aplinką šioje šalyje apibūdina kaip vaikščiojimą kardo ašmenimis: visiškai neprognozuojamą, kur klesti korupcija ir šešėlinė ekonomika.
„Ukrainos verslininkai dėl didelių savo produkcijos kainų tapo nebekonkurencingi Europos rinkoje. O kainas priversti kelti vien dėl korupcijos. Reikia būti labai drąsiam, kad Ukrainoje užsiimtum verslu. Keturiolika metų dirbu Lvove, bet dar nesupratau, kaip elgtis su mokesčių inspekcija. Įstatymas taip parašytas, kad kaip nori, taip jį traktuoja. Vieną kartą – vienaip, kitą – kitaip. Be abejo, jei neduočiau, verslo neturėčiau“, – pasakojo Gediminas.
Nors įstatymas numato galimybę susigrąžinti pridėtinės vertės mokestį, praktiškai tai padaryti sunkiai įmanoma. Valstybės biudžete nėra pinigų, todėl ieškoma būdų, kaip PVM verslui negrąžinti.
Vienas tokių – apynasris smulkiajam verslui. Tokiam vietos Ukrainoje nėra. Nesugebantiesiems uždirbti tiek, kad išgalėtų sumokėti pelno mokestį, siekiantį 2 proc. nuo apyvartos, netgi ne švelniai pasiūloma užsidaryti. Todėl smulkiesiems bene vienintelė išeitis – slėpti mokesčius.
Žengę žingsnį antrojo nemato
Bene dažniausiai Ukrainoje girdima frazė: „pora rublių“. Tai – nenusakoma suma, priklausanti nuo problemos dydžio ir biurokratų daromos paslaugos reikšmingumo.
Anot Gedimino, Ukrainoje niekam nešautų į galvą valdininkui paslapčia į kišenę įbrukti vokelį.
„Kyšį galima duoti visur ir atvirai: milicininkui mašinoje, biurokratui dėti ant stalo, kad ir ant galvos. Ukrainoje sunku kur nors nueiti ir kažką padaryti be „poros rublių“, – nerašytą taisyklę perprato verslininkas.
Patiems ukrainiečiams nė į galvą nešautų rimtų reikalų eiti tvarkyti nepasiruošus „poros rublių“.
„Žmonėms tiesiog į galvas įkalta, kad reikia duoti kyšį. Mano darbuotojai, siunčiami į kokią valstybinę įstaigą, klausia, o kiek ten palikti? Sakau, o nueik ir nieko neduok, pirmiausia bandyk teisėtai. Kai turi laiko, galima ir taip. Lieps ateiti po poros dienų, jei vėl neduosi, dar po poros. Ir be pinigų kažkada sutvarkys, bet jei duosi, problemą išspręs iš karto. Bėda ir ta, kad nėra sukurtos elektroninės duomenų bazės. Ateini į mokesčių inspekciją, atstovi pusę dienos eilėje, o tada pasako, kad tavo popierėlyje kablelio trūksta. Mauni namo, perrašai ir vėl iš naujo stoji į eilę“, – pasakojo verslininkas.
Pasak Gedimino, ukrainiečiai bijo karo, bet jie jau tiek nusivylę savo valdžia, kad net apie tokią kraštutinę priemonę dažnas kalba be panikos. Blogiausia, anot verslininko, kad net patys aktyvistai pripažįsta nežinantys, kas laukia valstybės, kai pasieks savo tikslą – galutinai nuvers V. Janukovyčių. „Jie daro pirmą žingsnį, bet nemato antrojo. O tikrai bus problemų, nes nėra ryškaus opozicijos lyderio. Bus sunku netgi kai valdžią perims aktyvistai“, – mano Ukrainos revoliuciją iš vidaus matęs lietuvis.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
