Junoto Diazo prozos knyga „Štai taip tu ją prarandi“ – tai pirmasis šio žinomo amerikiečių autoriaus, pelniusio ir prestižinę Pulitzerio premiją, kūrinys, išverstas į lietuvių kalbą.
„Štai taip tu ją prarandi“ yra šiuolaikiška knyga tuo požiūriu, kad jos autorius jau nebežaidžia XX a. antrosios pusės literatūrinių stilistinių postmodernizmo žaidimų ir grįžta prie žmogaus klausimų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo banalūs: kas yra gyvenimas, branda, meilė, visuomenė ir pagaliau mirtis? J. Diazo knyga savita tuo, kad joje pasakojama originali iš Dominikos Respublikos kilusio jauno amerikiečio Junioro brendimo istorija, kurios fragmentus (devyni prozos tekstai) į visumą jungia, regis, nuvalkiota tema – nelaimingas fizinės aistros ir meilės atsiskyrimas. J. Diazas atskleidžia seną kaip literatūros pradžia tiesą – svarbu ne vien tai, kas papasakota, o ir kaip tai padaryta. Knygos „Štai taip tu ją prarandi“ autoriaus stilius – nepralenkiamas, nes jis nėra kaukė, kurią rašytojas tradicinėje literatūroje paprastai uždeda personažo kalbai. J. Diazo istorijos pasakotojas kalba taip, kaip ir kasdieniame gyvenime: vulgarumas neperspaustas, tikras, todėl neatstumiantis ir nešokiruojantis. Verčiant šios knygos puslapius aiškėja, kad taip pasakoti tegali Lotynų Amerikos kilmės žmogus: meilės vulgarumas neatsiejamai susijęs su poetika, kuri vėlgi nekuriama dirbtinai – knyga įtikina, kad tokia pasaulėžiūra ir kalbėjimo būdas yra visos lotynų amerikiečių etninės grupės JAV savastis. Kalbos poetiškumas J. Diazo knygoje nevirsta sentimentalumu. Pasaulio literatūroje atrasta daug būdų rašyti apie meilę, bet tik lotynų amerikiečių kraujo turintis rašytojas gali taip savitai išlaikyti pasakojimo pusiausvyrą.
J. Diazo „Štai taip tu ją prarandi“ yra erotiškas kūrinys ne tuo požiūriu, kad rašytojas dirbtinai dirgintų skaitytojo vaizduotę, o todėl, kad seniai yra supratęs, jog literatūros tekstas, kaip rodo žodžio „tekstas“ kilmė (lotyniškai „tekstas“ ir „kūnas“ verčiamas vienu ir tuo pačiu žodžiu – „corpus“), yra kūnas, kurio gyvastį, poveikį ir pobūdį lemia tik autoriaus kalba. Sėkmingas literatūros kūrinys – tai toks tekstas, kurį skaitant galvoje aidi intonuotas ir nepakartojamas autoriaus balsas. Žodžio menas yra jau labai seniai atrasta laiko mašina, leidžianti skaitytojui bendrauti su autoriumi ignoruojant laiko ir erdvės dimensijas. J. Diazo romano intonacija – tai ieškančio, atkaklaus vyro balsas, skatinantis (XX a. antrąją pusę suklestėjus feminizmui) grįžti prie vyro tapatybės problemų: atsakomybės, vaidmens šeimoje ir visuomenėje. Knygos literatūrinė sėkmė – tai, kad stilistinis atvirumas ir tikrumas tekste, kuris yra kūniškas, išreiškia idealiai šiam stiliui tinkamą neslepiamai trapaus vyriškumo problematiką. Taip kalba tikrumo ir autentikos saitais neatsiejamai sukimba su kūrinio tema. Šią dermę J. Diazas pratęsia ir savo personažo išgyvenimais: Junioras teksto pabaigoje išgyvena tai, ką psichologas Carlas Gustavas Jungas vadino „individuacijos“ terminu: kiekvienas žmogus jaunystėje patiria skaudžių išgyvenimų ir kankinasi, kol savo praeitį pamato per atstumą, ir tai leidžia pasiekti vidinį vientisumą. Jauno žmogaus meilę ir jos atsiskyrimą nuo aistros knygos veikėjui Juniorui lemia jo vaikystė; individuaciją patyrusio brandaus Junioro meilė – tai per kančias savarankiškai suvienyta meilė ir fizinė aistra, visuminis jausmas ir kūniškumas.
Girdėdami įprastą saldžią muzikinę dainelę, pietų italai mėgsta ironiškai kartoti: Tutto il mundo pro amore (visas pasaulis – apie meilę). J. Diazas savo knyga „Štai taip tu ją prarandi“ sako, kad tik meilė gali žmogų gelbėti nuo fragmentacijos, vedančios į patologiją.
