Kijeve gyvenančios lietuvės, kruvinųjų įvykių Maidane liudytojos, įsitikinusios: Ukraina – ne tokia šalis, kuri įsiklausytų į užsienio valstybių raginimus nutraukti jėgos panaudojimą prieš savo piliečius.
Pagrindinę Kijevo aikštę užliejus kraujui, ukrainiečiai jau nebetiki, kad jų valdžia įvykdys kadaise jiems duotus pažadus – pasirašyti sutartį su Europos Sąjunga, išsaugoti šalyje demokratiją.
Posovietinės Ukrainos sostinėje Kijeve – karo zona: sproginėja granatos, pokši šūviai, dešimtimis skaičiuojami žuvusieji, ligoninės perpildytos sužeistųjų, neveikia metro, pagrindinė kijeviečių susisiekimo priemonė, uždarytos mokyklos ir vaikų darželiai, valstybinėse įstaigose į darbą atėjo tik dalis tarnautojų, užblokuoti į miestą vedantys keliai.
Apie tris milijonus gyventojų turinčiame Kijeve įsikūrusios lietuvės sako, kad šiomis dienomis sostinės gatvės nejaukiai tuščios – mažai automobilių, mažai žmonių.
„Nuo antradienio 16 val. neveikia metro. Į darbą važiuodama automobiliu įprastai užtrunku maždaug 10–15 minučių, o tą vakarą darbą baigiau apie 20 val., namo važiavau apie valandą. Pažįstami pakeliui namo užtruko 3–4 val. Atrodė, kad visas Kijevas stovi užkimštose gatvėse. Trečiadienio ryte jau buvo lengviau, į darbą atvažiavau kaip įprasta“, – pasakojo Dalia Makarova, Ukrainos lietuvių bendruomenės Kijeve pirmininkė.
Dėl neveikiančio metro ir uždarytų švietimo įstaigų, anot D. Makarovos, šiomis dienomis daugelis liko namuose.
Kijevas ištuštėjo, nes ginkluotiems pareigūnams tikrinant absoliučiai visus įvažiuojančiuosius į miestą, gerokai sumažėjo į sostinę traukiančių tvarkyti reikalų gyventojų iš aplinkinių rajonų.
D. Makarovos namai ir darbovietė tolokai, už kelių kilometrų nuo Maidano. Čia – iš dalies ramu. Bet žmonės nesijaučia saugūs.
„Maidane pokšti šūviai, pilna dūmų nuo deginamų padangų, mėtomos granatos, leidžiamos ašarinės dujos. Protestuotojai ir „Berkuto“ pajėgos stovi siena prieš sieną. Girdisi pranešimai, kad iš Dnepropetrovsko dar siunčiamas pastiprinimas „Berkutui“, bet ir iš Vakarų Ukrainos aštuoniolika autobusų su protestuotojais pavyko prasiveržti į Kijevą. Nežinomybė baisi“, – pasakojo D. Makarova.
Atnaujintos bylos prieš aktyvistus
Vakar dienos duomenimis, žuvusiųjų Maidane skaičius pasiekė 26, apie tūkstantis sužeistųjų, per 300 hospitalizuotų. Neramumai išsiplėtė ir į Vakarų Ukrainos miestus.
Nors į Kijevą keliai uždaryti ir kontroliuojami ginkluotos Ukrainos milicijos, žmonės, kad pasiektų Maidaną, iš regionų traukia pėsčiomis.
Anot D. Makarovos, normalioje demokratinėje valstybėje prezidentas, šalį privedęs iki kraujo praliejimo, atsistatydintų. Bet ne Ukrainoje ir ne Viktoras Janukovyčius.
„Labiausiai ukrainiečiai baiminasi aktyvių karo veiksmų. V. Janukovyčiaus vienas iš rinkimų kampanijos punktų buvo pažadas pasirašyti asociacijos sutartį su Europos Sąjunga. Pažadas neįvykdytas, dėl to žmonės išėjo į Maidaną. Protestai vyko taikiai, kol buvo sumušti studentai. Kas konkrečiai davė tokį nurodymą „Berkutui“, iki šiol neįvardyta. Žibalo į ugnį dar papylė priimtas įstatymas, užmušantis demokratiją. Jau tada prasidėjo kruvini įvykiai. Nors įstatymas atšauktas, bet šiomis dienomis visos bylos prieš paleistus aktyvistus vėl atnaujintos. Net opozicijos vadovams grasinama baudžiamosiomis bylomis. Prezidentas, užuot atsistatydinęs, grasina opozicijai. Situacija darosi nevaldoma“, – pasakojo D. Makarova.
Ilgi metai po Rusijos padu
Jau 33-ejus metus Kijeve gyvenanti lietuvė turi vilties, kad kraujo praliejimas Ukrainoje neperaugs į karo veiksmus ir jai su šeima neteks bėgti iš namais tapusios valstybės. To paties tikisi ir kiti Ukrainoje šaknis įleidę lietuviai. Paskutiniais surašymo duomenimis, jų – maždaug 7 000, susibūrusių į 12 lietuvybę puoselėjančių bendruomenių.
Daugiausia lietuvių Ukrainoje – meilės tremtiniai. Tokia ir iš Trakų kilusi D. Makarova, į Kijevą atvažiavusi paskui vyrą sportininką.
„Trakai turėjo labai gerą irklavimo bazę. Ten vyrą ir sutikau“, – pasakoja išeivė.
Prieš keletą dešimtmečių atvykusią į Kijevą D. Makarovą stulbino aplinkui girdima vien tik rusų kalba.
„Man buvo labai keista, kad Ukrainos sostinėje nekalba ukrainietiškai. Įsivaizduokite, kaip būtų nuvažiavus į Vilnių negirdėti lietuviškai. Per pastaruosius du dešimtmečius daug kas pasikeitė. Dabar ukrainiečiai jau kalba savo gimtąja kalba. Kelis šimtus metų po Rusijos padu buvusi tauta nori identifikuoti save ukrainiečiais“, – teigia D. Makarova.
Socialinės išmokos vėluoja
Kijevo pakraštyje gyvenančiai 55-erių Virginijai iki Maidano – maždaug 15 kilometrų kelio. Anot jos, miesto pakrašty gana ramu, tačiau žmonės žino, kad tyla Ukrainoje gali būti labai apgaulinga.
„Čia, miesto pakrašty, parduotuvės veikia, autobusai ir troleibusai važinėja. Dauguma žmonių Kijeve lig šiol palaikė Maidano kovotojus, bet nežinau, ar palaiko ir dabar, kai taikus protestas peraugo į ginkluotą kovą. Aš ir pati tokios nepalaikau. Nesu politikė, nežinau, kaip šiuo metu opozicija turėtų elgtis. Galvoti reikėjo anksčiau. Nereikėjo vesti žmonių prie Aukščiausiosios tarybos, kad prasidėtų riaušės. Man atrodo, kad gero Ukrainoje nebus“, – nerimauja Virginija.
Nuo 1980-ųjų Kijeve gyvenančią moterį Lietuvoje likę artimieji ragina krautis lagaminus ir nors laikinai išvažiuoti iš Ukrainos, stovinčios ties pilietinio karo slenksčiu. Virginija nemano, kad toks sprendimas būtų gera išeitis. Ukrainoje jos šeima, suaugę vaikai, draugai.
„Atvažiavus į Lietuvą viską tektų pradėti nuo nulio“, – nesiryžta pusamžė moteris.
Nors Kijeve jai gyvenimas irgi nėra saldus. Jau kurį laiką moteris bedarbė. Buvusi buhalterė prarado viltį sugrįžti į darbo rinką – darbdaviai laukia turinčiųjų patirties, bet jaunų.
„Iki 40-ies dar yra šansų įsidarbinti, o mano amžiaus žmonėms – jokių“, – įsitikinusi Virginija.
Būti ekonomiškai nualintos ir karo grėsme alsuojančios valstybės išlaikytine sunku. Didžiausia bedarbio pašalpa siekia 70 proc. nuo paskutinių trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio. Tokio dydžio išmoka bedarbiui mokama tris mėnesius, vėliau ji mažėja, o po metų – nutrūksta.
Virginija negauna nė tokios.
„Vėluoja net socialinės pašalpos, nes valstybės biudžete nėra pinigų. Nueinu į banką, patikrinu kortelę – nėra ir nėra pinigų… Vėluoja jau mėnesį. Gerai, kad turiu šeimą. Nežinau, ką daryčiau, jei būčiau vieniša“, – pasakoja išeivė.
Ukraina kalbų negirdi
Virginija skaičiuoja, kad trijų kambarių, iki 70 kv. metrų, buto išlaikymas kainuoja apie 600 grivinų. Tuo metu operuojančio ligoninės gydytojo atlyginimas tesiekia 1 800 grivinų.
„Palyginti su Lietuva, Ukrainoje transportas, komunalinės paslaugos kainuoja pigiau. Bet čia siaubinga korupcija. Visi reikalai tvarkomi kyšiais. Net ligoninės neaprūpintos, joms skiriamas labai mažas finansavimas. Atsigulus reikia viską: bintą, švirkštus, vaistus, lašines, susipirkti pačiam ligoniui. O juk Ukraina labai turtinga gamtinių iškasenų, čia pats geriausias pasaulyje juodžemis. Turint tokį potencialą šalis galėtų gyventi labai gerai. O dabar eiliniai ukrainiečiai skursta, tik valdžia turtinga“, – pasakoja Virginija.
Kaip ir dauguma ukrainiečių, jos nuomone, geriausia išeitis Ukrainai iš aklavietės būtų prezidento atsistatydinimas ir nauji rinkimai. Tik Virginija netiki, kad V. Janukovyčius taip pasielgtų.
„V. Janukovyčius ne toks žmogus, kad trauktųsi. Bet vis tiek tikiuosi, kad padėtis stabilizuosis. Gal vis dėlto Europos Sąjungos šalys aktyviau pradės veikti, ne tik smerks jėgos panaudojimą. Nuo to jų smerkimo mūsų prezidentui nei šilta, nei šalta. Europos Sąjungoje kalbos galbūt yra svarbios, nes ten galioja įstatymai. Ukraina kitokia šalis“, – mano lietuvė.
Ji svarsto, kad V. Janukovyčius desperatiškai laikosi įsikibęs valdžios, nes ir pats suvokia, kad prezidento rinkimuose sėkmė nuo jo nusisuktų.
„Ukraina įvairi šalis, pusė jos kovoja už prezidentą, pusė – prieš. Yra labai daug žmonių, kurie palaiko V. Janukovyčių. Bet turbūt 100 procentų tikimybės jis neturi, kad būtų vėl išrinktas. Todėl ir nenori trauktis. Dabar visa valdžia jo rankose. Prezidentui pavaldūs visi: parlamentas, prokuratūra, teismai, milicija“, – pasakoja Virginija.
Ligoninės atviros
Pagalbos ranką Ukrainai ištiesusi Lietuva pasirengusi priimti gydyti iki 10 nukentėjusiųjų. Šiuo metu Lietuvoje gydomi keturi asmenys, dar dviejų laukiama atvykstant. Ukrainiečiams gydyti Vyriausybės rezervo fonde numatyta 150 tūkst. litų.
„Finansinių išteklių turime dešimčiai žmonių, bet jei tektų priimti daugiau, gali būti sunkumų“, – teigia sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis.
Anot jo, Lietuvoje pakanka gydymo įstaigų, pajėgių suteikti pagalbą ir kur kas didesniam būriui svetimšalių, tačiau problemų iškiltų dėl teisinės bazės ir finansavimo.
„Stiprios respublikinės ligoninės veikia ir Panevėžyje, ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose. Tačiau galioja tarptautinės pagalbos įstatymai, mes negalime elgtis prieš įstatymus. Pagal teisinį susitarimą humanitarinei pagalbai galime skirti iki tam tikros sumos. Viena valstybė negali prisiimti visos naštos. Lietuvos akcija galėtų pasekti ir kitos Europos Sąjungos šalys“, – teigia V. Andriukaitis.
Anot jo, jei humanitarinė pagalba Ukrainai būtų organizuojama tarptautiniu mastu, Lietuvos respublikinės ligoninėms nekiltų problemų priimti nukentėjusius svetimšalius.
„Priimti galėtume nors ir dabar. Turime stiprias traumatologijos, chirurgijos bazes, taip pat akių skyrių. Taigi nukentėjusius žmones tikrai galėtume priimti ir gydyti“, – patikino Respublikinės Panevėžio ligoninės vyriausiasis gydytojas Ivanas Dorošas.
Dėl įvykių Ukrainoje iš jos kilęs gydytojas ypač sunerimęs. Ten – jo artimieji. Mediko giminaičiai gyvena Vakarų Ukrainoje, už 400 kilometrų nuo Kijevo. I. Dorošui sūnėnas pasakojo, kad ir toliau nuo įvykių epicentro jaučiamos revoliucinės nuotaikos.
„Mieste gatvės tuščios. Įspūdis toks, kad visi sėdi namuose, išskyrus pavienius susirėmimus“, – pasakojo vyriausiasis gydytojas.
Išeitis – ES sankcijos V. Janukovyčiui
Alvydas MEDALINSKAS
M. Romerio universiteto lektorius, politologas
V. Janukovyčius nebėra užtikrintas savo aplinka. Paskirdamas sūnų Aleksandrą Janukovyčių štabo, kontroliuojančio saugumo pajėgas šalyje, vadovu, prezidentas pademonstravo, kad nebegali pasitikėti jėgos struktūromis ir savo partija. Jam reikia turėti savo šeimos žmogų, kuris tvarkytųsi su protestuotojais. V. Janukovyčius nebepasitiki netgi kai kuriais oligarchais, kuriuos pats paskyrė į valdžią, kad kontroliuotų padėtį šalyje. Byra netgi jo vadovaujama Regionų partija. 26-i jos atstovai parlamente palieka Ukrainą nebenorėdami dalyvauti šiuose dalykuose.
Vasario 18-ąją, po Regionų partijos frakcijos posėdžio, kai kurie jos nariai socialiniuose tinkluose paskelbė, jog tenka pripažinti, kad ši partija nebekontroliuoja situacijos šalyje.
V. Janukovyčius nebėra tikras ir dėl santykių su Maskva. Tai liudija faktas, kad jis nepaskyrė naujos Vyriausybės iki susitikimo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putino Sočyje. Negana to, šią savaitę V. Janukovyčius, pasikvietęs opozicijos lyderius ieškoti išeities, juos sulaikė priimamajame, nes tuo metu bandė susisiekti su Kremliumi. Tokie veiksmai rodo, kad V. Janukovyčiui svarbiausia, ką pasakys V. Putinas. O šis yra pakankamai griežtas. Kremlius liepia įvesti tvarką šalyje, jei Ukraina nori gauti jai pažadėtuosius 15 mlrd. dolerių.
Kodėl V. Janukovyčius neatsistatydina? Esminė jo problema – darbai, atlikti būnant valdžioje. Vien faktas, kad jo sūnus per pusę metų sugebėjo pralobti 500 mln. dolerių, ir kiti tos aplinkos žmonės susikrovė milžiniškus turtus, rodo, kodėl vasario 18-ąją buvo padaryta didžiulė provokacija prieš protestuotojus, atėjusius taikiai palaikyti parlamentarų Radoje.
V. Janukovyčius bijo prarasti galią, o opozicija siūlo grįžti prie 2004-ųjų Konstitucijos, pagal kurią Ukraina turėjo būti parlamentinė valstybė. Dabar Ukrainoje prezidentas turi ypatingas galias. V. Janukovyčius, atėjęs į valdžią 2010 metais, pareikalavo, kad Konstitucinis teismas, kuriam jis turi įtakos, peržiūrėtų konstituciją, kuria prezidento galios buvo susilpnintos.
Baisiausia, kas gresia Ukrainai, žmonių aukos bei valstybės vientisumo praradimas. Regionų partija, pripažinusi, jog nekontroliuoja padėties visoje šalyje, vis dėlto suvokia, kad kai kuriose regionuose įtakos dar nepraradusi. V. Putino buvęs patarėjas Andrėjus Larionovas atskleidė kai kuriuos Maskvos tikslus Ukrainos atžvilgiu: arba priversti V. Janukovyčių įvesti tokią griežtą diktatūrą kaip Baltarusijoje, arba spręsti klausimą dėl atskirų Ukrainos regionų – Krymo, Donecko, Lugansko ir kitų. Rusija jau skelbia, kad ten reikia ginti rusakalbius nuo fašistų, kokiais vadinami Maidano žmonės, siautėjimų.
Smurtą Ukrainoje sustabdyti galėtų ES sankcijos asmeniškai V. Janukovyčiui ir jo aplinkos žmonėms. Jei į valdžią atėję žmonės pagrindinį tikslą mato turto sukaupimą, nors ir neteisėtais būdais, labiausiai jie bijo, kad tas turtas gali būti atimtas, užšaldytas arba išaiškintos jo sukaupimo priežastys. Spėju, ši priemonė būtų pati veiksmingiausia. Jei ji būtų buvusi panaudota anksčiau, gal būtų išvengta kruvinojo antradienio, vasario 18-osios…
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
