Vasario 16-osios proga teikiamos Nacionalinės kultūros ir meno premijos kone kasmet tarp aplodismentų palieka ir tylių klaustukų ar lengvų abejonių. Dalį jų pavyko išnarplioti į vieną tašką sujungus laureatų ir komisijos narių nuomones.
Įprasta, kad Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato titulas įrašomas pirmosiose menininkų biografijų ir kūrybos pristatymų eilutėse. Bent jau dokumentuose jo „galiojimo laikas“ nesibaigia. Tačiau sunku pasakyti, kiek jis išlieka visuomenės atmintyje, dar kebliau – kiek šio valstybinio apdovanojimo laureatai ir jų kūryba apskritai pasiekia plačiąją auditoriją.
„Premiją skirianti komisija iš keliasdešimties menininkų atrenka kelis svarbiausius, jie apdovanojami ir toliau visas reikalas sustoja: kūrybos sklaidai reikalingi ištekliai, o jų niekas neturi“, – IQ sakė komisijos pirmininkas, istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas.Dėl šios priežasties komisijai kliūva replikų, esą apdovanojami menkai platesniuose visuomenės sluoksniuose žinomi kūrėjai. Profesorius su tokia kritika nesutinka: tai premijos nuostatos stumia komisijos narius ieškoti vadinamųjų kūrybinių proveržių ir padėti meno sklaidai. Tad pati premija yra tokios idėjos variklis, o kaip menininkai su šiuo įvertinimu gyvena ir jį pristato visuomenei – absoliučiai jų reikalas.
Istoriko teigimu, meno įvykius sekančioje visuomenės dalyje kiltų mažiau sumaišties, jei premija būtų labiau orientuota į laiko pasvertas vertybes ir kūrinius. „Pavyzdžiui, kaip dar reikėtų pristatyti Donatą Banionį, kurio filmografija yra arti šimto juostų ir jis virtęs legenda? Tačiau, kai išrenkami labai siauros srities menininkai, dažnai net kūrybinių sferų žmonės apie juos nebūna girdėję“, – pabrėžė profesorius.
Anksčiau Kultūros ministerija specialia programa finansavo su Nacionalinės premijos laureatų kūryba ir jos sklaida susijusius projektus. Tačiau šiuo metu tokios schemos nebėra. Kultūros ministerijos Profesionaliojo meno skyriaus vyriausioji specialistė Janina Krušinskaitė tikino, kad, nors speciali programa ir nebeegzistuoja, prioritetas laureatų kūrybai vis tiek išlieka. Specialistė pabrėžė, kad visuomet vertinamas paties projekto lygis. Pavyzdžiui, jei knyga apie Nacionalinės premijos laureatą silpna ir parašyta prasto autoriaus – ji šansų neturės.
Moralinis svoris
1999 m. apdovanojimą gavęs poetas ir prozininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos komisijos narys Donaldas Kajokas teigia savo kūrybiniame gyvenime didelių pokyčių nepajutęs – pelnęs įvertinimą nekūręs nei geriau, nei daugiau. Be to, jis pastebėjo, kad nemaža dalis menu besidominčios publikos premiją gavusius kūrėjus savotiškai atstumia. „Tas, kuris gavo apdovanojimą, tampa nebeįdomus, tarsi atspėtas, o sudomina tie menininkai, kurie bando ką nors naujo“, – pabrėžė rašytojas.
Nacionalinės premijos svorį savaip jaučia dirigentas Modestas Pitrėnas. „Buvau pripratęs, kad esu vadovas – atstovaujantis žmogus, tačiau dabar atstovauju ne tik sau ir orkestrui, bet ir nacionalinei kultūrai, – skirtumą nusakė M. Pitrėnas. – Man tai buvo paskata tęsti savo įsipareigojimus, meninį planą ir kūrybiškai pagrįstą gyvenimą.“
Tais pačiais metais kaip ir M. Pitrėnas – 2012-aisiais – apdovanojimą pelnęs vizualiojo meno kūrėjas Žilvinas Kempinas daro prielaidą, kad būtent Nacionalinė premija paskatino Lietuvos kolekcininkus pastaraisiais metais įsigyti keletą jo kūrinių. Pora Ž. Kempino darbų iš šių kolekcijų pernai gruodį buvo eksponuojami galerijoje „Vartai“, o Nacionalinė dailės galerija balandžio pradžioje savo erdvėje pristatys instaliaciją „Kolonos“.
„Džiaugiuosi matydamas kuriantis pirmąsias šiuolaikinio meno kolekcijas, – teigė Ž. Kempinas. – Tai svarbūs pokyčiai. Privatūs kolekcininkai ateityje taps pagrindiniais vizualiojo meno rėmėjais ir saugotojais, o nuo jų aktyvumo priklausys Lietuvos galerijų skaičius, jų profesinis lygis ir pajėgumas dalyvaujant pasaulinėje rinkoje. Taip pat tai reiškia ir didesnį mano kūrybos prieinamumą, nes tie darbai nuo šiol liks Lietuvoje.“
Tarp novatorių ir senjorų
Ilgalaikis Nacionalinės kultūros ir meno premijos diskusijų objektas – tai jaunųjų kūrėjų ir menininkų emeritų santykis. Akivaizdu, kad vieno apdovanojimo už viso gyvenimo nuopelnus negana ir jis vis labiau veržiasi į formaliai už septynerių pastarųjų metų kūrybą įvertinamų menininkų nominaciją. A. Bumblauskas atkreipė dėmesį, kad Nacionalinės premijos nuostatos skirti apdovanojimą už penkerių ar septynerių metų kūrybą sukurtos Nepriklausomybės pradžioje. „Tad galiu įsivaizduoti nuostatų sumanytojus, kurie nenorėjo ieškoti laureatų tarp sovietiniais metais šlovėje besimaudžiusių kūrėjų. Turbūt todėl net ir tokie aukštosios kultūros menininkai kaip Donatas Banionis ar Virgilijus Noreika nebuvo įvertinti kur kas anksčiau“, – svarstė A. Bumblauskas.
Praėjus beveik ketvirčiui amžiaus nuo Nepriklausomybės atkūrimo ši nuostatų dalis profesoriui atrodo senstelėjusi: vargu ar reikėtų baimintis gyvenimo nuopelnų idėjos. Vis dėlto pakeisti premijos skyrimo nuostatas – labai sudėtingas juridinis aktas, turintis „pereiti“ Vyriausybės posėdžius ir juristų kabinetus. „Manau, kad reikėtų palikti kiek galima daugiau laisvės komisijai. Toji, kuriai pirmininkavau dvi kadencijas, manyčiau, surado balansą tarp visuomenės lūkesčių ir užpildė buvusių kandidatūrų spragas“, – įvertino A. Bumblauskas.
Tai, kad menui neabejingos visuomenės lūkesčiai yra prieštaringi, tapo akivaizdu praėjusių metų pabaigoje paskelbus pretendentus gauti premiją. Tarp jų atsidūrus skulptoriui Artūrui Railai, dienraštyje „Respublika“ buvo išspausdinta menininko kūrybą ir tokį jos įvertinimą smerkianti kelių autorių nuomonė.
Tie, kurie dirbo ir buvo ryškūs per pastaruosius metus, turėtų būti įvertinti dabar, o ne tada, kai jiems tai nebebus taip svarbu.
A. Bumblausko manymu, vien šis atvejis rodo, kad visuomenė susipriešinusi ir stinga aiškesnių kriterijų ar vertybinių nuostatų, padedančių išrinkti verčiausius kūrėjus. Žmonės protestuoja prieš tuos, kurie meną laiko visuomenės problemų apnuoginimu, jų iškėlimu. Daliai žmonių tai atrodo antimeniška. Profesoriaus nuomone, Nacionalinė premija tol kels tokio pobūdžio diskusijas, kol egzistuos nuostatos, skatinančios ieškoti kultūrinių proveržių. O jie visuomet bus žinomi ir geriausiai suprantami tik specialistų.
A. Railos atvejis apie premijos esmę paskatino susimąstyti ir šiuolaikinio meno kūrėją Ž. Kempiną. Anot jo, tikrasis pripažinimas yra pakliūti į nominantų dvyliktuką. Ar būsi atrinktas tarp šešių laureatų, daugiau laimės dalykas, nes tai jau priklauso nuo to, kokie menininkai nominuoti greta.
„Akivaizdu, kad solidesnio amžiaus nominantams suteikiama pirmenybė. A. Railai šį kartą nepasisekė, nes jis pakliuvo tarp senų korifėjų, kurie, be jokios abejonės, verti Nacionalinės premijos, – samprotavo Ž. Kempinas. – Kita vertus, Artūrui savotiškai pasisekė, kad jį „Respublikoje“ puolė šmeižti grupelė karingų veikėjų. Tuo savo laišku jie patys netyčia įrodė, kad A. Raila yra laiko patikrintas menininkas, kurio projektai ir po daugelio metų išlieka aktualūs, o santūrus jo nekonformizmas mus įkvepia iki šiol.“
Svarstymai, kuris menininkas vertesnis premijos – dirigentai Vytautas Miškinis, M. Pitrėnas ar aktorius D. Banionis, prieš metus glumino patį M. Pitrėną. Jam atrodė keista, kaip gali būti lyginami visiškai skirtingų kultūrinių tradicijų, brandos ir patyrimų meno kūrėjai. Dirigento manymu, premiją už viso gyvenimo pasiekimus reikėtų dėti ant kitos svarstyklių lėkštės. Tie, kurie dirbo ir buvo ryškūs per pastaruosius metus, turėtų būti nekvestionuotinai įvertinti dabar, o ne tada, kai jiems tai nebebus taip svarbu.
Grįžtamasis kūrybiškumas
Vis dėlto esminis Nacionalinės premijos uždavinys yra skatinti kultūrą, o tai gali padaryti kūrybiškai aktyvūs menininkai. Anot Ž. Kempino, turėti tai omenyje būtų tiesiog pragmatiška valstybei: „Kūrybiškai aktyvūs menininkai pajėgūs sukurti grįžtamąjį ryšį. O menininkai, kurių aktyviausi metai jau praeityje, tiesiog nebeturi tokios galimybės net jei labai norėtų.“
Prognozuoti, kada bus gauta grąža – trokštamas kūrybinis pagyvėjimas, pasak D. Kajoko, meno srityje beveik neįmanoma. Rašytojas pateikė šiuolaikinio meno atstovės Eglės Rakauskaitės, per plauką likusios nuo premijos, pavyzdį: „Primityviai kalbant, daug kas mano, kad jai apdovanojimą reikėjo skirti anksčiau, nes dabar ji tokio lygio nebepasiekia. Tačiau reikia turėti galvoje, kad žmogaus kūrybiškumas tęsiasi skirtingai. Gali eiti ir tiesia kryptimi, ir į kalną, ir į nuokalnę.“
Dirigentas M. Pitrėnas mano, kad pati Nacionalinė premija jau yra savotiškas grįžtamasis ryšys, naudingas visų pirma pačiai valstybei. „Tai svarbu ypač šiuo metu, kai menas ir inteligentiškas mąstymas užgožiami komercijos.
Simboliškai gražu, kad ši premija įteikiama Vasario 16-osios proga, pabrėžiant, kad mes turime kultūrinę tradiciją ir inteligentiją, vertą tokio apdovanojimo“, – pabrėžė menininkas.
2013 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai
Kino operatorius Jonas Gricius. Už Lietuvos kino poetikos pagrindų sukūrimą, aukščiausią vizualinę kino kultūrą, už profesinę sąžinę.
Aktorius Donatas Banionis. Už Juozo Miltinio teatro legendos tąsą šiuolaikiniame teatre ir kine.
Kompozitorius Faustas Latėnas. Už Lietuvos teatro skambesį, už muziką kaip visavertę teatrinio vyksmo dalyvę.
Kompozitorius Giedrius Antanas Kuprevičius. Už plačią muzikinės raiškos gamą nuo miuziklo iki operos ir baleto.
Rašytojas Vladas Braziūnas. Už poetinius atradimus, gilinantis į lietuvių kalbos lobyną ir baltiškąją pasaulėvoką.
Aktorius Juozas Budraitis. Už kūrybą, apimančią platų kultūros lauką, už novatorišką ir intelektualią aktorystę, atvėrusią langą į Lietuvą.
