Euras vėl diskusijų objektas. Stulbinantys kai kurių politikų pareiškimai („įvedus eurą, daugeliui net maistui pinigų nebeužteks“) rodo, kad ankstesnė diskusija nuėjo šuniui ant uodegos.
Net bendrosios valiutos šalininkai nebekalba apie tai, kas yra pinigų sąjunga ir kuo ypatinga bendra pinigų politika, kokį vaidmenį atlieka euro erdvė ekonominėje integracijoje ir ką reikia toliau daryti, kad geopolitinis pasirinkimas užtikrintų mūsų negrįžtamą virtimą demokratinės Europos organine dalimi.
Visąlaik kybo pavojus, kad teks diskutuoti dėl to, ar kils kainos, pakeitus vieną valiutą kita, kaip tai paveiks pensijų kompensavimą, atlyginimų kėlimą, kitus su naujaisiais pinigais nieko bendra neturinčius dalykus. Bandoma manyti, kad nauja mainų, mokėjimo ir taupymo priemonė keičia pačią ekonomiką. Jei matuodami temperatūrą nuo Celsijaus sistemos pereisime prie Farenheito, ar pasikeis klimatas šalyje?
Euro įvedimo prasmę vidaus ūkio apyvartoje galima nusakyti vienu sakiniu: Lietuvoje, kurioje jau beveik 20 metų lito kursas fiksuotas, euro įvedimas yra mūsų naudojamų pinigų pavadinimo pakeitimas. Kitaip tariant, 3,4528 lito krūvelė nuo šiol vadinsis vienu euru.
Ir tik išsamiau apibūdindami valiutos pakeitimą turėtume pridėti, kad, kol turime litą, kurio kursas fiksuotas euro atžvilgiu, visada yra galimybė tą lito ir euro santykį pakeisti, nors ir su triuškinančiais padariniais mūsų ekonomikai.
Ši mūsų galimybė verčia užsieniečius apriboti investicijas į Lietuvos ekonomiką tik pačiais pelningiausiais, didžiausią išvežamą pelną garantuojančiais projektais, nes visi kiti gali, pakeitus lito kursą, akimirksniu tapti nuostolingi.
Diskusija dėl pinigų pakeitimo tuščia, kol nekalbama apie naujos valiutos (euro) poveikį mūsų ekonominiams santykiams su išorės partneriais. Tik šioje srityje litas ir euras yra skirtingi dalykai, ir dėl to skirtumo Lietuvos santykiai su išorės pasauliu yra (bus) nevienodai sėkmingi.
Jei matuodami temperatūrą nuo Celsijaus sistemos pereisime prie Farenheito, ar pasikeis klimatas šalyje?
Beje, dėl paties valiutos pavadinimo. Ko gero, 16 metų naudotas ekiu (ecu – European Currency Unit) taip ir būtų likęs, anglų ir prancūzų pasitenkinimui, jei ne vokiečiai. Nei šis, nei tas, pasakė jie: „ein Ecu“ („vienas ekiu“) skamba visai taip pat kaip „eine Kuh“ („viena karvė“ vokiškai). Ieškodami kompromiso jie net pasiūlė naująją valiutą vadinti prie senosios pridedant „euro“ (Vokietijoje – euromarkė, Nyderlanduose – euroguldenas, Prancūzijoje – eurofrankas ir t. t. Iš čia galiausiai ir radosi trumpesnis bendras variantas – euras).
Lietuvoje jau seniai turime vadinamąjį eurolitą. Nacionalinius banknotus pakeisdami bendrais europiniais įžengsime į padėtį, kai tokie pasiūlymai, kaip minimalaus atlyginimo padidinimas 50 proc. arba visokie niekada nesukurtų pajamų „kompensavimai“ taps dvigubai pavojingesni. Juk bet koks pajamų padidinimas peržengiant tai, ką leidžia darbo našumas nacionaliniame ūkyje, iškart paaugins kainas, o dėl šių mažės eksportas, kuris mūsų prekiaujančiai ekonomikai reikš stagnaciją, augantį nedarbą ir kitus žinomus dalykus.
Štai kodėl Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės sąlyga vyresniesiems koalicijos partneriams („jei euras – tai 1509 litų minimalus atlyginimas“) yra niekas kita kaip tik puikios kokybės bomba, padėta po euru, socialdemokratais ir visa šalies ekonomika.
Jei Lietuva neprekiautų su išoriniu pasauliu, toks pasiūlymas nebūtų pernelyg pavojingas. Tiesiog, šovus aukštyn minimaliai algai, paskui ją susiruošus kitiems atlyginimams, imtų kilti kainos ir pagaliau visi atsidurtų ten, kur buvo iki tol. Visą performansą pavadintume fejerverku ir tiek. Bet Lietuvos ūkiui veliantis į vis aršesnes grumtynes pasaulio rinkose tai būtų rimtas smūgis konkurencingumui.
Euras keis mūsų ekonomikos politiką. Šalis dar įsakmiau turės palaikyti subalansuotus viešuosius finansus, rimtą dėmesį skirti darbo rinkos lankstumui, socialinei infrastruktūrai ir pajamų politikai, rūpintis eksportu ir einamosios sąskaitos pusiausvyra, protingai naudotis palankiomis skolinimosi galimybėmis, dalyvauti pinigų sąjungos finansinio solidarumo mechanizme ir kurti nacionalinį rezervų fondą.
Atrodo, kad Lietuvai tapus ES nare visos vyriausybės pripažino ir pripažįsta šias kertines sąlygas nacionalinei ekonomikai kilti ir nepražūti pasauliniuose sūkuriuose. Gali būti, kad ateityje tai suvoks ir populistinės partijos. Tada ginčysimės ne dėl to, sprogdinti ar ne nacionalinę ekonomiką, bet dėl kur kas konstruktyvesnių dalykų.
