Šešiose valstybėse esantys pataisos namai, tarp jų ir Panevėžio, sėkmingai baigė partnerystės projektą, skirtą suartinti bausmę atliekančius tėvus ir jų vaikus.
Pristatė leidinį
Nuo nuteistų tėvų atskirtiems vaikams kiekviena savuosius primenanti smulkmena turėtų būti vertinga ir brangi. O ką jau kalbėti apie į knygą sudėtą mamos ar tėčio rašytą ir iliustruotą, taip pat įgarsintą specialiai jiems, savo vaikams, kurtą pasakojimą!
Tokia dovana vaikams, pasirodo, yra. Knyga ir kompaktinė plokštelė jau pasiekė šešių šalių – Italijos, Lenkijos, Vengrijos, Rumunijos, Turkijos ir Lietuvos – įkalinimo įstaigose bausmę atliekančių tėvų vaikus.
Lietuvai tame projekte atstovavo Panevėžio pataisos namai – vienintelė įkalinimo įstaiga šalyje, kurioje bausmę atlieka nusikaltusios moterys.
Sausio pabaigoje Panevėžio pataisos namų bendruomenei buvo pristatyta knyga „Vaivorykštė yra kažkur čia…“ ir kompaktinė plokštelė, kurioje įrašyti į leidinį sudėti kūriniai.
Knygoje teigiama: „..kai tu pamatysi vaivorykštę, sugalvok norą ir pasistenk, kad jis išsipildytų tavo vaikui…“
Kaip tvirtina Pataisos namų Suaugusiųjų mokyklos direktorė Genovaitė Kulvinskaitė, knygos pristatymas buvo baigiamasis daugiau kaip dvejus metus vykdyto projekto „Nuteistųjų galimybė auklėti savo vaikus pasakojant istorijas“ akordas. Per renginį buvo klausomasi nuteistų vyrų įgarsintų tekstų, o pasakas rašiusios moterys dalijosi kūrybos įspūdžiais, paskaitė ištraukų.
Europos Sąjungos „Grundtvig“ mokymosi partnerystės projektas, pradėtas 2011 metų rudenį, sėkmingai baigtas. Knygos ir kompaktinės plokštelės išdalytos projekto dalyviams, o tiems, kurie jau išėję į laisvę, išsiųstos.
Ir tėčiams svarbu
Į knygą sudėtos projekte dalyvavusių Italijos, Lenkijos, Vengrijos, Rumunijos, Turkijos ir Lietuvos įkalinimo įstaigose bausmę atliekančių tėčių ir mamų pasakos gimtąja ir anglų kalbomis, taip pat ir rašiusiųjų įspūdžiai.
„Lietuvių pasakų knygoje daugiausia, nes jas rašė ne tik nuteistos moterys, bet ir vyrai, kalintys Lukiškėse. Lietuviškų pasakų įvairus ir turinys, ir piešiniai“, – džiaugiasi projektą įgyvendinusios Panevėžio pataisos namų Suaugusiųjų mokyklos direktorė.
Projekto dalyviai ne kartą girdėjo priekaištų, kad per mažai dėmesio skiria nuteistų tėvų ryšiams stiprinti su vaikais.
„Moterims yra daugiau galimybių įrodyti vaikams savo meilę ir ilgesį, o tėčiai dažniausiai paliekami nuošalyje“, – skundėsi nuteisti vyrai.
Pakviesti dalyvauti projekte vyrai daugiau pasakų rašė sūnums. Jose tėvai kartu su vaikais meistrauja, eina į mišką medelio ir kt. Moterų pasakos romantiškos, pamokamos, spalvingos, skirtos ir berniukams, ir mergaitėms.
G. Kulvinskaitė teigia, kad į knygą sudėtos ne visos nuteistųjų kurtos pasakos – atrinktos tik pačios geriausios. Kai kuriose, pasak direktorės, išsakyta labai originalių minčių, perteiktos gana įdomios istorijos. Viena moteris pasiūlė pasakojimą iliustruoti savo vaiko atsiųstais piešiniais, kitos piešė pačios ar prašė pagalbos kitų nuteistųjų.
Nauja patirtis
Daug kam įdomu sužinoti, kokius įspūdžius patyrė patys kūrėjai.
„Rašydama pasaką galvojau apie savo dukrą, kuri nelabai mėgsta tvarkytis. Apie tai rašiau ir manau, kad pavyko. Perskaičiusi pasaką ji susigėdusi pasakė, kad dabar elgsis geriau – tik tegul mama sugrįžta. O po savaitės iš jaunėlės gavau eiliuotą laišką“, – pasakojo viena nuteistoji.
„Mano vaikai labai daug skaito pasakų, todėl pasirinkau kitą žanrą, nes nenorėjau, kad lygintų. Papasakojau apie tai, kad kiekvienas atsako už savo poelgius. Kai vaikai paėmė knygą, net šokinėjo iš džiaugsmo. Ir vyresnysis, kuriam jau 21 metai, susidomėjęs skaitė. Tik jaunylis – aštuonmetis sūnus – niekaip negalėjo suprasti, kaip jo laiškas su piešinėliais atsirado knygoje. Tuo labai džiaugėsi ir vis rodė sesei. Dabar jam rūpi ir kitos pasakos, paprašė brolio, kad įkeltų į kompiuterį italų ir kitų kalbų žodynus, sėdi, verčia. O man vėl siunčia iliustruotus laiškus. Atrodo, kad jie labai reagavo į pamokymus. Jaunesni vaikai anksčiau pyko ant manęs, kad nevažiuoju namo, o dabar nebepyksta, bent man taip pasirodė“, – nauja patirtimi dalijosi kita nuteistoji.
„Nelengva buvo rašyti ne gimtąja kalba, nemažai teko padirbėti. Bet dabar džiaugiuosi, kad nemečiau, rašiau ir štai turiu ką padovanoti vaikui. Jam aštuoneri ir žino, kad parašiau jam pasaką, tad laukia knygos“, – pasakojo rusė moteris.
Vienas tėvas tikino, kad kurdamas istorijas tarsi kalbėjosi su sūnumi, jos leido labiau suprasti vaiko pasaulį, artimiau bendrauti, atsirado tarpusavio ryšys.
Mokytis visą gyvenimą
Projekte dalyvavo, pasakas kūrė Suaugusiųjų mokyklos mokinės. Prieš 15 metų Pataisos namuose įkurtoje mokykloje šiuo metu mokosi 86 nuteistosios.
Suaugusiųjų mokyklos klasės – nuo pirmos iki dvyliktos. Visose yra bent po kelias moteris, o šiuo metu mokosi 11 abiturienčių ir 30 pradinių klasių mokinių.
Pasak mokyklos direktorės G. Kulvinskaitės, pagrindinis dėmesys skiriamas pačiam mokymosi procesui.
„Svarbu dalytis patirtimi, ieškoti idėjų ir tobulinti savo įstaigos darbo praktiką“, – tvirtina direktorė.
Pakviestos dalyvauti projekte iš pradžių į veiklą buvo įsitraukusios 15 moterų, paskui jų liko mažiau. Projektas truko daugiau kaip dvejus metus. Visų šalių projekto dalyvių įkalinimo vietose esančių švietimo įstaigų vadovai bendravo tarpusavyje, lankėsi vieni kitus, sėmėsi patirties.
Panevėžiečiai mokytojai viešėjo kitų projektų dalyvių šalyse, o į Panevėžio pataisos namus buvo atvažiavę svečiai iš Turkijos, Italijos, Lenkijos ir Rumunijos.
G. Kulvinskaitė sako, kad ugdomoji ir šviečiamoji veikla ypač sėkmingai vykdoma Vengrijos, Rumunijos įkalinimo įstaigose. Direktorė atkreipė dėmesį, kad Italijoje labai aktyviai dirba savanoriai, o Lenkijoje teko lankytis moderniame, pagal naujausius technologijos reikalavimus įrengtame kalėjime.
Pirmasis susitikimas
Pradėjus įgyvendinti projektą, pirmasis jo dalyvių susitikimas buvo organizuotas Italijoje, Palermo kalėjime. Iš Lietuvos į jį vyko keturios Suaugusiųjų mokyklos mokytojos. Penkių šalių atstovai dalyvavo seminare, domėjosi, kaip kalėjime nuteistieji mokomi.
Ant Viduržemio jūros kranto, Sicilijoje, įkurtas Palermas – vienas gražiausių Italijos miestų. Tačiau panevėžietės juo grožėtis neturėjo daug laiko – tik vakarais, užsiėmimams pasibaigus.
Ilgokai projekto dalyvės praleido Palermo kalėjime – domėjosi nuteistųjų užimtumu. G. Kulvinskaitė pasakoja, kad šiuolaikiškai pastatytame Palermo kalėjime bausmę atskiruose korpusuose atlieka ir moterys, ir vyrai. Pastarųjų gerokai daugiau – per tūkstantį, o moterų tuo metu kalėjo apie 70.
Kalėjimo pastatai erdvūs, nauji, o visa teritorija didžiulė. Atstumai nuo vieno objekto iki kito tolimi, tad prižiūrėtojai po teritoriją važinėja riedžiais.
„Labai gražiai sutvarkyta aplinka, kartais atrodė, kad vaikštome po parką – aplinkui vejos, medžiai, gėlės. Teritoriją prižiūri patys nuteistieji“, – pasakoja mokyklos direktorė.
Tačiau tvarka, kaip ir visose įkalinimo įstaigose, griežta. Einant į teritoriją niekam neleidžiama turėti kokių nors daiktų, piniginių, telefonų.
Ryšys su vaikais nenutrūksta
Visose projekte dalyvavusiose įkalinimo įstaigose yra mokyklos, organizuojami įvairūs kursai, užsiėmimai. Tuo metu, kai Palerme vyko seminaras, nuteistos moterys kursuose galėjo mokytis socialinio darbo, neįgalių žmonių slaugos.
„Užimtumas nuteistiesiems labai svarbu“, – įsitikinusi Suaugusiųjų mokyklos direktorė.
Italijos įkalinimo įstaigoje yra didžiulės dirbtuvės ir patys nuteistieji gali mokytis kitus savo profesijos. Savo žiniomis su kitais nuteistaisiais dalijasi elektrikai, drožėjai, puodžiai ir kt.
Ne mažiau svarbus, pasak G. Kulvinskaitės, ir ryšys su laisvėje likusiais artimaisiais. Todėl Palermo kalėjime taip pat buvo domimasi, kokios galimybės kaliniams susitikti su vaikais.
Pasirodo, vaikai gali pasimatyti ir su motinomis, ir su tėvais. Yra įrengtas specialus kambarys, jame – daugybė lavintis ir tobulėti skirtų žaislų, kol vaikai laukia tėvų, su mažaisiais būna, su jais žaidžia, juos moko socialinės darbuotojos. Italijos įkalinimo įstaigose daug dėmesio skiriama nuteistųjų šeimoms, su jomis nuolat bendraujama.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
