Sveikata – didžiausias žmogaus turtas. Tačiau tai dažnas supranta tik ją praradęs. Lietuva jau skaičiuoja 23-iuosius nepriklausomybės metus, tačiau įvairios reformos ir pokyčiai medicinos srityje nesibaigia.
Medicina – ant reformų aukuro
Sveikata – didžiausias žmogaus turtas. Tačiau tai dažnas supranta tik ją praradęs. Lietuva jau skaičiuoja 23-iuosius nepriklausomybės metus, tačiau įvairios reformos ir pokyčiai medicinos srityje nesibaigia. Praėjusią savaitę šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė, apsilankiusi Vilniaus infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninėje, pasibaisėjo, kokioms sąlygomis dirba medikai. Panašiai daug metų darbuojasi ir Panevėžio greitosios medicinos pagalbos stoties medikai, ir daugelio kitų medicinos įstaigų darbuotojų. Ne ką mažiau opi ir kyšininkavimo bei pačių pacientų atsakomybės problema.
Su kokiais iššūkiais ir sunkumais susiduriama medicinoje, kalbamės su sveikatos apsaugos ministru Vyteniu Povilu Andriukaičiu.
Praėjusią savaitę šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė, apsilankiusi Vilniaus infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninėje, pasibaisėjo, kad medikai priversti dirbti kone fronto sąlygomis, jie rizikuoja ir pacientų, ir savo sveikata. Kaip vertinate prezidentės žodžius, kad jūs daug šnekate, o dirbti dar nepradėjote?
Jeigu prezidentę pasikviesčiau į Panevėžio greitosios medicinos pagalbos stotį arba į Šiaulių motinos ir vaiko klinikos senąją dalį, kur sprogę vamzdžiai užliejo visus keturis aukštus, arba į Utenos ligoninės Terapijos skyrių, kurio sienas padengęs pelėsinis grybas, arba į Kėdainių ligoninės ketvirtą aukštą, kur sienos paramstytos sijomis, kokia tada būtų jos reakcija?
Beveik kiekviename regione vienoje ar kitoje ligoninėje yra problemų. Deja, negalime paimti stebukladario lazdelės ir ja mostelėjus atnaujinti visų ligoninių. Sektorius didžiulis, investicinių projektų trūksta. Jeigu norime ilgalaikių rezultatų, turime tam tikrų pastatų atsisakyti, kai kurias ligonines uždaryti ar pertvarkyti, sumažinti lovų skaičių. Tai labai skaudus procesas, nes reikėtų uždaryti skyrius, atleisti žmones. Todėl tai turi būti ilgalaikiai, kryptingi žingsniai. Visuomenė sensta, todėl labiau reikia orientuotis į reabilitacijos, slaugos, palaikomojo gydymo, senų žmonių ligų, terapinio profilio paslaugas. Turime išsaugoti esamą infrastruktūrą, bet reikia labai gerai apsvarstyti, kur investicijas nukreipti pirmiausia, o kas dar gali palaukti.Panevėžio greitosios medicinos pagalbos stoties medikai ne pirmi metai dirba itin sudėtingomis sąlygomis. Nors buvo skirti pinigai renovuoti šalia esantį darželį ir ten perkelti greitąją, tačiau investicinis projektas net nebuvo parengtas. Skundų dėl prastų darbo sąlygų ir sumažėjusio finansavimo yra sulaukusi ir Sveikatos apsaugos ministerija. Kaip vertinate tokį aplaidumą, kai net nesugebama pasinaudoti skiriamomis lėšomis?
Ši problema man labai gerai žinoma, bet nelinkčiau kaltinti Savivaldybės. Šiuo atveju kalti rangovai, jie tiesiog nesuspėjo baigti techninių darbų. Pinigus, skirtus Panevėžio greitosios medicinos pagalbos stočiai, turėjome atiduoti kitiems projektams, bet jie niekur nedingo, yra rezervuoti šiems metams. Tai yra ne panevėžiečių, bet visos Lietuvos reikalas.
Greitosios medikai skundžiasi ir sumažėjusiu finansavimu. Pinigai greitosioms medicinos pagalbos stotims paskirstomi pagal gyventojų skaičių. Tačiau žmonių mažėja, bet iškvietimų daugėja, nes visuomenė sparčiai sensta. Ar yra vilčių, kad finansavimas bus peržiūrėtas?
Sveikatos paslaugų, kurias teikia greitoji pagalba, finansavimo formulė nelanksti. Jau dirbame su Greitosios medicinos pagalbos įstaigų asociacija ir Ligonių kasa, kaip būtų galima pakeisti finansavimą. Dėl emigracijos žmonių sparčiai mažėja, bet iškvietimų nesikeičia, nes likę daugiausia vyresnio amžiaus žmonių, kuriems daug dažniau reikia pagalbos. Tad siūlome įvesti koeficientus – turėtų atsispindėti gyventojų amžius, sergamumas, reikalingi nuvažiuoti kilometrai ir kiti dalykai.
Vienas iš siūlymų pertvarkyti greitosios pagalbos stočių finansavimą buvo ir tiesioginį jų pavaldumą iš savivaldybių perduoti ministerijos žinion.
Tikriausiai daugelis sutiktų, kad policija, gaisrinė, kariuomenė ir greitoji turėtų būti nacionalinė tarnyba, reguliuojama vieningai. Vienos savivaldybės tvarkosi geriau, kitos – prasčiau, todėl kai kur žmonės dirba itin sudėtingomis sąlygomis, nusidėvėjęs automobilių parkas. Todėl būtų daug geriau šį ūkį tvarkyti centralizuotai. Deja, savivaldybės nesutinka su mūsų siūlymu. Aš ir pats norėčiau išgirsti rimtų argumentų kodėl. Nes dabar remiamasi tik nepagrįstomis baimėmis.
Ne kartą Panevėžyje greitosios pagalbos paslaugas teikti siūlėsi ir privatus verslas, tačiau visi pasiūlymai buvo atmesti. Jūs taip pat turite tvirtą ir gana kategorišką nuomonę apie privačią mediciną.
Iš manęs kategoriškų pasisakymų esate girdėję tik apie sukčiavimą ir tai, kad medicina negali būti „biznis“. Medicina turi būti prieinama kiekvienam piliečiui, ji negali būti paversta komercijos objektu. Jeigu staiga gydymas taptų mokamas, daugelis mirtų per anksti. Milijonierių, galinčių susimokėti už gydymą, nėra daug, todėl mano kaip ministro užduotis pirmiausia rūpintis valstybinėmis medicinos įstaigomis.
Konfliktinės situacijos kyla tada, kai už tą pačią paslaugą ligonių kasos vienodai kompensuoja ir valstybinėms, ir privačioms medicinos įstaigoms, bet pastarosios dažnai aiškina, kad ligonių kasos vieną ar kitą tyrimą kompensuoja tik iš dalies, o kitą dalį turi susimokėti pacientas. Dar įdomiau, kai tas pats gydytojas dirba ir viešajame, ir privačiame sektoriuje. O kas gali paneigti, kad jis savo pacientus atlikti tyrimams siunčia į privačią kliniką, kur už tyrimus reikia mokėti? Tokių atvejų yra per daug, kad būtų galima jų nematyti.
Kita vertus, tokia šešėlinė ekonomika niekur neveda. Atsiranda ir tokių reiškinių kaip pinigų pasisavinimas. Neseniai buvo patikrinta apie 2 tūkst. privačių medicinos įstaigų. Per trejus metus iš ligonių kasų jos gavo 629 mln. litų, o parodytas likutinis pelnas – 71 mln. Lt. Tačiau sugebėjo 92 mln. Lt išsiimti dividendais, nes iš Privalomojo sveikatos fondo juos galima išsiimti jų neapmokestinus.
Dar vienas pastebėjimas – privačiose medicinos įstaigose dirba apie 18 tūkst. žmonių, o jų atlyginimo vidurkis – 1324 Lt. Galima spėti, kad likusi dalis mokama vokeliuose. Bet kaip su tų žmonių socialiniu draudimu, pensijomis, ateitimi? Kaip galėčiau nematyti tokių dalykų. Jeigu dirbame sąžiningai, viskas gerai, bet jeigu ne – būsiu labai griežtas.
Tačiau ir valstybinėse medicinos įstaigose ne visada nemokamas gydymas būna nemokamas. Ne paslaptis, kad medicina yra viena labiausiai korumpuotų sričių ir dažnas lietuvis, prieš guldamasis ant operacinio stalo, yra pasiruošęs šimtinę kitą įdėti į gydytojo chalato kišenę?
Pernai atlikta apklausa atskleidžia, kad 62 proc. visų apklaustųjų nedavė jokio kyšio medikams. 24 proc. davė vieną ar du kartus, kiti tai daro nuolat, manydami, kad juos geriau gydys ar pavyks apeiti ilgą eilę tyrimams.
Priežastys įvairios. Vienas iš aspektų – atlyginimo dydžiai. Be abejo, yra ir piktnaudžiavimo atvejų, taip pat tam įtakos turi ir mūsų kultūra, pačių pacientų požiūris. Ir klebonas, ir vaistininkas, ir gydytojas visais laikais buvo itin gerbiami, už jų paslaugas žmonės visada norėdavo atsidėkoti. Tai tapo jau savotiška tradicija, todėl visi turime sutarti, kad kyšius būtina rauti su šaknimis. Įvedėme pasitikėjimo telefoną, jeigu pacientai mano, kad yra prievartaujami duoti kyšį, tegu paskambina. Turime šimtus skambučių, kai kurie jų pasitvirtino, todėl įstaigose padidinome budrumą. Vadovai taip pat daug bendrauja su medikais, kad jų įstaiga būtų švarių rankų įstaiga. Kiekvienas pacientas gali pareikalauti, kad būtų išrašyta sąskaita, kiek ir kokių paslaugų jam buvo suteikta iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Visos šios priemonės tikrai drausmina. Tačiau ne ką mažiau svarbus ir paties paciento elgesys. Lietuviai vis ieško „blato“, kaip apeiti eiles. Tačiau eilės yra normalus dalykas visame pasaulyje. Aišku, eilės pas kai kuriuos specialistus tikrai per ilgos. Vienur taip yra todėl, kad trūksta specialistų, kitur yra vadinamieji gydytojai žvaigždės. Tai bandysime reguliuoti, tačiau ne ką mažiau svarbu yra pacientų drausmė. Iš maždaug 100 užsirašiusiųjų 17–23 neateina, nors jiems apie vizitą primenama ir SMS žinute, ir elektroniniu laišku. Ar nereikia susirūpinti mums patiems, pacientams, kad eiles sudarome patys? Mes turime diskutuoti ir apie pacientų atsakomybės problemą. Juk ir kyšių problemos neliktų, jeigu žmonės jų neduotų. Lietuvoje yra labai daug sąžiningų medikų, aptarnaujančio personalo, bet keletas nesąžiningųjų apjuodina ir jų darbą.
Jūs labai aiškiai pasisakote, kad medikai negali dirbti keliose darbovietėse. Ar toks reguliavimas nėra diskriminacinis?
Gydytojas dirba Vilniuje, Druskininkuose, Panevėžyje, Biržuose ir Anykščiuose. Pasakykite, kaip vienu metu būti keliose vietose. Kita vertus, kokia tokio darbo kokybė. Suprantu, kai žmogus dirba trijose darbovietėse tame pačiame mieste, bet ne skirtinguose rajonuose. Mūsų rekordininkai – aštuoniose vietose dirbantys medikai. Taip dirbantis žmogus turėtų atrodyti kaip iš Osvencimo lagerio, nes nebelieka laiko net miegui. Bet jis uždirba 18–20 tūkstančių ir atrodo labai gerai. Tokių skrajojančių olandų yra gana daug. Kai pradedi domėtis, kas čia ne taip, supranti, kad kai kurios įstaigos, siekiančios gauti licenciją, pavyzdžiui, urologui už kelias valandas moka 2 tūkst. litų atlygį ir kompensuoja kelionės išlaidas. Visai nesvarbu, kad budėjimo metu neatlieka operacijų, svarbiausia, kad gautų licenciją. Bet kai šitaip užimami etatai, darbo neranda jauni specialistai. Mano skaičiavimais, per metus šitaip išbarstoma apie 2 mln. litų. Su tokia sistema taikstytis nevalia, todėl privalome kontroliuoti šį procesą, kitaip negalėsime pataisyti iškreiptos darbo rinkos.
Su kokiais iššūkiais dar susiduriama medicinos sistemoje?
Iššūkių labai daug. Didelių bėdų turime dėl medikamentų įsigijimo – vaistai, reagentai ir tvarsliava ta pati, bet skirtingos ligoninės juos perka skirtingomis kainomis. Todėl bandome įdiegti tokį modelį, kad medikamentams pirkti susijungtų kelios ligoninės. Jeigu pavyktų sutaupyti 4–5 proc., būtų milžiniškos sumos.
Taip pat norime užkirsti kelią medikamentų reklamai. Pernai į kompensuojamųjų vaistų sąrašą įtraukėme apie 200 pigesnių vaistų. Sutaupėme net 7 mln. litų, tačiau baigiantis metams paaiškėjo, kad išleidome 30 mln. Lt daugiau, nei buvome planavę. Pasirodo, išaugo kompensuojamųjų vaistų vartojimas. Dalis jų tiesiog nukeliauja į šiukšliadėžę. Per agresyvią reklamą farmacininkai iš visų mokesčių mokėtojų išviliojo 30 mln. Lt. Todėl turime įvesti griežtesnę kontrolę ir pažaboti tą nesveiką vaistų vartojimą ir savigydą.
Mokėdami atlyginimus keliose darbovietėse dirbantiesiems prarandame porą milijonų, kompensuojamiesiems vaistams – 30 mln., dėl tyrimų dubliavimo, dirbtinių eilių – dar tiek. Kiek per metus prarandame milijonų vien todėl, kad esame tokie neatsakingi?
Kiek laiko prireiks išgyvendinti visoms šioms negerovėms?
Esu 17 ministras per 23 metus. Ką galima padaryti, kai šitokia kaita. Vieni ministrai padarė nemaža darbų, kiti, mažai apie šią sritį išmanydami, – klaidų. Yra dalykų, kurie susiklostė taip, nes sistema nebuvo reguliuojama. Prireiks mažiausiai 4–5 metų, kad būtų galima išgyvendinti daugelį blogybių. Bet reikia, kad ta kryptimi eitų ir atėjęs po manęs. Žiūrėdamas į politinę aplinką manau, kad man nebus lengva. Bet tam esu nusiteikęs.
Daugelis jūsų idėjų yra geros, bet dažnai sulaukiate kritikos.
Liaudies išmintis sako: nebūk prėskas, išspjaus. Dar sakoma, kad lauke kaip zuikio spira – nei smirdi, nei kvepia. Akivaizdu, kad kalbama apie tokius, kurie niekam neužkliūna. O jeigu žmogus turi savo nuomonę, ryškią kryptį, poziciją, jis būtinai turės oponentų ir priešų.
Juk kai yra geras filmas, vieni jį giria, kiti peikia, o jeigu tik šiaip sau – visi tyli, nes niekam neįdomu. Smagu, kad turiu daug oponentų, priešų, kritikų ir varžovų, žinau, kad kam nors pajudinau gyvą nervą.
Kalbėjosi Lina Dranseikaitė
