Panevėžyje užvirus diskusijoms, ar sovietinės okupacijos metais miesto vairą laikiusiam vadovui Broniui Kačkui verta suteikti Garbės piliečio vardą, „Sekundė“ pasiteiravo paties kandidato, ką apie tai manantis.
– Kaip reagavote į žinią, kad esate pasiūlytas į Panevėžio garbės piliečius?
– Niekada, nei dirbdamas Panevėžyje, nei dabar, apie apdovanojimus negalvojau. Bet rugsėjį, kai buvo švenčiamas miesto gimtadienis, Vilniuje gyvenančių panevėžiečių klubo žmonėms Panevėžio meras pareiškė, kad man būtų galima suteikti tokį vardą. Kai tai sužinojau, paskambinęs merui padėkojau. O dabar spaudoje skaitau, kad jis pakeitė savo nuomonę. Tai jo reikalas. Man jau artėja 85-eri, per gyvenimą esu sutikęs įvairių žmonių. Bet, manau, kad merui derėtų laikytis ir savo asmeninių nuostatų, o ne žiūrėti į gyvenimą tik per partinius akinius. Pagaliau ir jo tikėjimas meluoti neleidžia.
– Ar pagalvojote, kad jūsų kandidatūra gali sukelti tokias dideles diskusijas?
– Vis dėlto 25-erius metus, tris mėnesius ir tris dienas buvau Panevėžio vykdomojo komiteto pirmininko. Panevėžiui jau 510 metų, bet ilgiau už mane jam vadovavusio nebuvo. Per tą laiką atlikta gerų darbų. Tai ne mano, o panevėžiečių nuopelnas – įmonių vadovų, mokytojų, gydytojų. Bet galėjo būti padaryta ir blogų darbų. Dabar yra daug partijų, visos turi savo nuostatus, jos dabar ir reiškiasi. Bet aš siūlyčiau žiūrėti objektyviau. Mane išvadino funkcionieriumi, net kolaborantu. Bet kas būtų buvę su Panevėžiu, jei nebūtų buvę tokių „kolaborantų“? Į tokių vietą būtų pasodinti kiti žmonės ir kažin, ar miestui nuo to būtų geriau. Esu įsitikinęs, kad tikrai ne. Jei B. Kačkus buvo kolaborantas, vadinasi, tokie buvo ir daugelio įmonių vadovai, išdirbę po 30 ir daugiau metų. Man ne dėl savęs, dėl jų skaudu.
– Prieštaraujantieji jūsų kandidatūrai primena skaudžius istorijos faktus, vienas jų – tuo metu, kai vadovavote Panevėžiui, buvo sunaikintos žydų kapinės Sietyno g.
– Tai aštri tema. Kai 1963-iaisiais pradėjau vadovauti Panevėžiui, žydų kapinės Sietyno g. buvo apleista vieta: paminklai išdaužyti ir išvartyti, ganėsi ožkos. Užlaidota buvo tik dalis teritorijos. Reikėjo apsispręsti, ką daryti. Pagal to meto įstatymus kapinės galėjo būti panaikintos tik praėjus 30-iai metų nuo paskutinio palaidojimo. Keletas tokių paminklų buvo, jų atstatyti nebuvo jokios galimybės, o tokių palikti irgi negalėjome. Paskelbėme laikraštyje ir visų, kurie norėjo, artimųjų palaikus perkėlėme į Ramygalos g. kapines. O Sietyno g. skverelyje, vietoje, kur nebuvo užlaidota, įrengėme fontaną. Tokių pavyzdžių – kiek norit. Esu baigęs Kauno 4-ąją gimnaziją, priešais ją kadaise irgi buvo kapinės, ten netgi buvo palaidoti S. Dariaus ir S. Girėno palaikai. O dabar toje vietoje parkas.
Nešioju likusią nuoskaudą, kad man nežinant antkapiai buvo panaudoti J. Miltinio teatro atraminei sienai mūryti. Tai buvo didelis netaktas, žmonės buvo nubausti, o sienutė permūryta.
Man prikišti antisemitizmo negalima, nes turėjau žydų draugų, be to, mūsų šeima gelbėjo žydus nuo žudynių – per karą savo namuose slėpėme žydų tautos žmogų.
Girdėjau, kad mano kandidatūrai ypač prieštarauja Panevėžio politiniai kaliniai ir tremtiniai. Bet net vienuolika žmonių iš mano šeimos buvo tremtyje, žmonos tėvukas iš ten nebegrįžo. Taigi aš negalėjau būti savo artimųjų priešu. Dėl to ir pačiam teko nukentėti. Neseniai sužinojau, kad buvau kone paskirtas maisto pramonės ministru, bet juo netapau dėl šeimos istorijos.
– Kiek anais laikais miesto vadovas turėjo galių?
– Tokiems kaip aš buvo paskirta vykdyti ūkio politiką: tvarkyti ekonomiką, rūpintis kultūros kėlimu. Nors dirbti reikėjo pagal įstatymus, buvo rizikos, jei juos peržengsi. Esu turėjęs nemalonumų. Vykdomojo komiteto pirmininku tapau, kai Panevėžio sporto rūmai jau buvo pradėti statyti, tai buvo 1963-ieji. Baseine buvo numatytas 6 m aukščio šuolių bokštas. Statybos tresto profsąjungos pirmininkas – šuolininkas į vandenį ir treneris pasiūlė įrengti 10 m bokštą. Pasitarę su projekto autoriumi, statybininkais, taip ir padarėme. Kažkas pranešė ministrų tarybai. Mane svarstė, buvo parašytas projektas skirti man papeikimą. Bet nepaskyrė.
Tie sporto rūmai – unikalus pastatas. Panevėžys didžiavosi, kad net Vilnius jų tuomet dar neturėjo. Buvo ir ledas išlietas, visi važiavo žiūrėti atvažiavusio ledo baleto.
– Laisvė, demokratija, pilietinės teisės, žmoniškumas – kertiniai valstybės akmenys. Sovietinės okupacijos metus ženklina priespauda, teroras ir cenzūra, ribojusi žodžio ir spaudos laisvę. Ir vis dėlto dažnai tenka išgirsti esą apie gerąją okupacijos patirtį: gausių statybų, ekonomikos augimo metą. Kaip jūs įvertintumėte tą laikotarpį?
– Jei vertinčiau neigiamai, eičiau prieš save ir laikyčiau, kad 34-eri Panevėžyje praleisti metai – dešimt Cukraus fabrike ir likę Vykdomojo komiteto vadovo kėdėje, buvo praleisti veltui. Sunku pasakyti, kaip Lietuva gyventų, jei ne okupacijos ir karai. Bet tas, kas per anuos 25-erius metus buvo padaryta miesto ekonomikoje ir tvarkymo sferoje, beveik sutampa su šiuo laikotarpiu. Vadinasi, galima daryti išvadą, kad anais laikais buvo didesnė galimybė geriau susitvarkyti miestą nei dabar. Nesmerkiu dabartinių miesto vadovų, nes partinės rietenos juos verčia dažnai keistis. Man dabartiniai merai – V. Matuzas ir po jo atėjusieji – primena raitelį ant mustango, kuriam nesvarbu niekas kitas, tik kaip ilgiau išsilaikyti balne. Vis dėlto ir dabartinėms sąlygomis galima padaryti miestui daugiau. Pavyzdys – sutvarkyta Utena, gražus Birštonas, turistus pritraukiantys Druskininkai.
– Prieš kurį laiką prieštaringai buvo vertinamas ir Panevėžio savivaldybei pateiktas siūlymas Garbės piliečio vardą suteikti ilgamečiam Panevėžio ligoninės vadovui Česlovui Gutauskui. Kilusias diskusijas nutraukė pats gydytojas, paprašęs jo neapdovanoti. Ar nesvarstėte šito klausimo ir jūs?
– Mano geras pažįstamas Č. Gutauskas pasielgė teisingai. Aš irgi svarstau atsiimti kandidatūrą. Nemalonu būtų bendrauti, o kartais ir prie vieno stalo sėdėti su žmonėmis, per savo partinius akinius matančius tik bloga. Nenoriu, kad partijos dėl manęs rietųsi, užuot sutelkusios dėmesį į problemas, kurios Panevėžyje daug aštresnės nei kituose miestuose – nedarbą, gyventojų skaičiaus mažėjimą, panevėžiečių išsibėgiojimą į kitus miestus. Be to, Panevėžys apleistas miestas. Žinoma, negalima tvirtinti, kad jame nieko naujo nepastatyta. Iškilo „Cido“ arena, ypač džiaugiuosi sutvarkyta G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka. Bet per tiek metų mažoka.
Tikiuosi, kad mano darbe yra daugiau reginčiųjų gera nei bloga. Jei ką įžeidžiau, labai atsiprašau.
Kalbėjosi Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
