Politikos lyderiai kol kas ignoruoja siūlomą referendumą tikėdamiesi, kad jis neįvyks. Tačiau galima peršamų sprendimų žala per daug rimta, kad pasyviai lauktume padarinių.
Lietuvoje iki šiol sėkmingi visuotiniai balsavimai buvo didelė retenybė. Per du dešimtmečius tik du kartus jais buvo priimti sprendimai: 2003 m. gegužės 10 d. buvo pritarta Lietuvos narystei ES, o 2012 m. spalio 18 d. dauguma dalyvavusių atmetė siūlymą statyti naują atominę elektrinę. Visi kiti bandymai referendumais sulaukti tautos patvirtinimo žlugo dėl menko aktyvumo. Tačiau dėl to reikėtų ne apgailestauti, o džiaugtis – ilgą laiką kolektyvinis proto balsas, net jei ir ne visuomet sąmoningas, tiesiog atmesdavo klausimus, kurie buvo populistiniai ir galėjo sukelti tik didesnį politinį chaosą, bandant įgyvendinti tokius sprendimus. Tačiau Lietuvoje „žemės klausimas“ net ir XXI a. apipintas bemaž religiniais motyvais. Todėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo ES piliečiams klausimą vėl gali tekti spręsti referendumu, kurio iniciatoriai tikisi jį surengti kartu su prezidento rinkimais. Kad vienu mostu būtų galima uždrausti apskritai bet kokį pirštų kišimą prie Lietuvos žemės, siūlomi ir papildomi Konstitucijos pakeitimai. Juos įteisinus, šalies žemės išteklių naudoti būtų beveik neįmanoma. Kaip tik tokią situaciją sukurtų visuotiniu balsavimu priimta nuostata, kad „valstybinės ir bendruomeninės reikšmės gamtos išteklių išgavimo ir naudojimo klausimai sprendžiami tik referendumu“.
„Sąvokos „bendruomeninė reikšmė“ Lietuvos teisėje nėra“, – teigė advokatas Darius Sauliūnas. Anot jo, jei tokios Konstitucijos pataisos būtų priimtos, reikėtų įstatymo, apibrėžiančio valstybinės ir bendruomeninės reikšmės gamtos išteklius. Kol kas, anot teisininko, bendruomenę galima suprasti ir įvardyti labai įvairiai – užtektų kurio nors kaimo gyventojų susirinkimo, kur būtų nuspręsta, kad vietos vandens gręžinys ar žvyro karjeras svarbus kaimo bendruomenei, ir tai jau taptų „bendruomeninės reikšmės“ ištekliumi. Todėl be naujų įstatymų ir kitų aktų minėta Konstitucijos nuostata neturėtų prasmės.
Griežta ar nuolaidžiaujanti?
Rengiant šį straipsnį dar nebuvo galutinai aišku, ar Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) priims sprendimą rengti referendumą, kuriuo būtų sprendžiama, ar keisti Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnius. Nors iniciatyvos organizatoriams per nustatytą laiką nepavyko surinkti 300 tūkst. pripažintų rinkėjų parašų, VRK suteikė galimybę keletą tūkstančių jų patikslinti. Iš pradžių buvo nustatytas terminas iki 2014 m. sausio 21 d., tačiau vėliau VRK papildė savo sprendimą, kuriuos parašus iniciatyvinė grupė gali patikslinti, ir nurodė galutinę datą – sausio 29 d.
Tikslinti rinkėjų parašus, jei esama neesminių trūkumų arba trūksta labai nedaug (0,5 proc., arba 1500 parašų), leidžia Referendumo įstatymas. Tačiau VRK, 2013 m. gruodžio 14 d. leidusi tikslinti parašus, kažkodėl įstatymo numatomą 15 dienų laikotarpį nusprendė skaičiuoti ne nuo savo sprendimo pradžios, o nuo sausio 6-osios. Pagrindinis argumentas buvo minimas šventinis Kalėdų ir Naujųjų metų laikotarpis, kuris būtų trukdęs tikslinti parašus. Tačiau galiausiai vietoj įstatyme numatyto pradinio trijų mėnesių laikotarpio iniciatyvinė grupė parašams rinkti ir tikslinti iš viso gavo bemaž pusantro karto daugiau laiko.
VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas pripažino, kad teko sulaukti priekaištų, ar ne per daug nuolaidžiaujama iniciatyvinei grupei, suteikiant papildomų progų pasiekti 300 tūkst. parašų ribą. Tačiau formaliai kol kas niekas nebuvo apskundęs 2013 m. gruodžio 14 d. VRK sprendimo patikslinti keletą tūkstančių parašų.
Patys referendumo iniciatoriai pateikė skundus dėl VRK sprendimų nepripažinti dalies parašų. Pirmininkui buvo keista, kad kai kurie iniciatoriai dar net nesuskaičiavus balsų rodė priešiškumą VRK nariams: Zigmas Vaišvila priekaištavo, kodėl parašai tikrinami šeštadienį. Vėliau kiti iniciatyvos atstovai kaip tik prašė VRK su patikrinimo rezultatais susipažinti savaitgalį. Referendumo iniciatoriai pyko ir dėl kitų fiksuotų pažeidimų: kodėl nebuvo pripažįstami ta pačia ranka daryti įrašai arba tie, kuriuose trūko tam tikrų duomenų (pavyzdžiui, pasirašymo datos).
Toks spaudimas greičiausiai padarė įtaką VRK nariams ir šie ieškojo kompromisų, kad suteiktų galimybę dalį parašų patikslinti.
Spalvinga publika
Į iniciatyvinę grupę rinkti parašų referendumui susibūrusių žmonių politinės ir ideologinės šaknys labai skirtingos. Net keista, kaip juos galėjo suvienyti idėja, kurios pagrindinė ašis – žemės pardavimo ribojimai.
„Iniciatyvinė grupė labai marga, joje yra labai skirtingų žmonių. Be to, vis atsiranda visuomenės veikėjų, kurie norėtų perimti iniciatyvą iš pradinės grupės koordinatorių, jai vadovauti. Ten nuolat vyksta kažkokia konkurencija, kas labiau užpuls VRK ar pasireikš žiniasklaidoje“, – pasakojo Z. Vaigauskas.
Nuolat vyksta kažkokia konkurencija, kas labiau užpuls VRK ar pasireikš žiniasklaidoje.
Pagrindiniai iniciatyvinės grupės koordinatoriai Rita Jusienė ir Pranciškus Šliužas atstovauja atitinkamai „Drąsos kelio“ partijai ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai. Šių partijų interesai susipynė į bendrą mazgą, kuriame tilpo ir siekis ginti šalies žemės ūkį nuo užsienio investicijų, ir kuo labiau riboti bet kurių gamtos išteklių naudojimą.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovas Ramūnas Karbauskis – vienas stambiausių žemės ūkio sektoriaus ryklių, kurio valdoma viena didžiausių šalies žemės ūkio bendrovių „Agrokoncernas“ yra įtakingas žemės rinkos dalyvis. Pagal įmonės nurodomus 2012 m. duomenis „Agrokoncerno“ grupės valdomų ūkių plotai siekė 27,8 tūkst. hektarų. Nenuostabu, kad gali būti verslo interesų riboti galimą konkurenciją Lietuvos žemės ūkyje.
Kiti iniciatyvinės grupės nariai savo ideologiniais požiūriais apskritai sunkiai įsivaizduojami bendroje veikloje. Pavyzdžiui, tarp referendumo iniciatyvos dalyvių galima aptikti tiek Tautininkų sąjungos pirmininką Julių Panką, tiek kažkada Kazimiros Prunskienės įsteigtos Lietuvos liaudies partijos laikinąjį vadovą Rimantą Kumpį, tiek buvusį „Fronto“ partijos narį Stanislavą Ladinskį, kuris 2012 m. Seimo rinkimuose jau dalyvavo kaip „Tvarkos ir teisingumo“ narys.
Kai kurie referendumo rėmėjai, pavyzdžiui, tautininkai, greičiausiai nuoširdžiai nori Lietuvos žemės ūkį išsaugoti kuo autentiškesnį, t. y. be galimybės užsieniečiams legaliai disponuoti žemės ūkio paskirties žeme. Tai kyla iš pačios tautininkų ideologijos, kurioje bet koks išorės poveikis vertinamas kaip blogis. Tačiau partijų, kurios neslepia aktyvaus bendradarbiavimo su Rusijos vadinamąja Kremliaus partija, dalyvavimas referendumo iniciatyvoje kelia daugiau klausimų, kokie yra šių atstovų interesai.
Tautininkų lyderis J. Panka teigė, kad iniciatyvinės grupės nariai stengiasi nesivelti į politinius ar ideologinius ginčus. „Kaip tautininkas politiniu atžvilgiu save sunkiai įsivaizduočiau kartu su Liaudies partija, tačiau šiuo atveju mes stengiamės užmiršti politinius ginčus ar savo ambicijas ir dirbame tik dėl vieno tikslo – referendumo“, – kalbėjo J. Panka.
Kas agituos prieš?
Tautai siūlomi klausimai viešojoje erdvėje didesnio dėmesio sulaukė tik pastarosiomis savaitėmis, kai ėmė aiškėti, kad iniciatoriams gali pavykti surinkti būtinus parašus. Z. Vaigauskas atkreipė dėmesį, kad partijos ar konkretūs politikai stengėsi ignoruoti referendumo iniciatyvą ir per visą parašų rinkimo kampaniją viešojoje erdvėje nebuvo girdėti esminių diskusijų dėl siūlomų konkrečių Konstitucijos pataisų.
Įstatymai numato, kad paskelbus referendumą tiek jo šalininkams, tiek priešininkams turi būti suteiktos vienodos galimybės agituoti už ar prieš. Tai apima ir visuomeninio transliuotojo privalomai skiriamą eterio laiką bei agitacijai numatytas lėšas. Tačiau, anot Z. Vaigausko, pasitaikydavo ir taip, kad kartais būdavo sunku surasti oponentų, kurie norėtų viešai pasisakyti prieš. Vis dėlto šį kartą greičiausiai netrūks ir tų politikų, kurie pasinaudos galimybe gauti eterio ir pareikšti nuomonę dėl tautai teikiamų klausimų, – prieš Europos Parlamento ir prezidento rinkimus kiekviena eterio minutė tampa svarbi. Kita vertus, prasidėjusioje diskusijoje dominuoja tik vienas – žemės pardavimo užsieniečiams – klausimas. Galimybė sumažinti visuotinio balsavimo iniciatyvos teisę iki 100 tūkst. piliečių ribos arba neatsiklausus tautos neleisti eksploatuoti gamtos išteklių kol kas nesulaukė didelio dėmesio.
Padariniai
Jei referendumas įvyktų ir būtų priimtos visos pateiktos Konstitucijos pataisos, Lietuvos politikams gali tekti laužyti galvas, kaip jas įgyvendinti. Draudimas parduoti žemę ES piliečiams turėtų baigtis šių metų gegužę – praėjus lygiai dešimt metų nuo įstojimo į ES. Toks pereinamasis laikotarpis buvo numatytas stojimo sutartyje, todėl jį keisti galima tik iš naujo persiderėjus su visomis ES šalimis dėl narystės sąlygų. Dauguma politikų sutinka, kad tai nerealu. Pažeidus sutartį, kurioje laisvas kapitalo judėjimas ES yra viena svarbiausių sąlygų, galima tikėtis didžiulių baudų arba atitinkamų apribojimų Lietuvos įmonėms ir piliečiams naudotis ES laisvąja rinka.
Partijos ar konkretūs politikai stengėsi ignoruoti referendumo iniciatyvą ir per visą parašų rinkimo kampaniją viešojoje erdvėje nebuvo girdėti esminių diskusijų.
Įdomu tai, kad dirbamos žemės gynėjai pasirinko tikrai ne pačias geriausias priemones Lietuvos žemės ūkiui nuo svetimšalių saugoti. Jau dabar žemės ūkio paskirties žemės gali įsigyti užsienio kapitalo įmonės. Po 2004 m. įsteigtos 44 žemės ūkio bendrovės, kurių akcininkai – išimtinai užsieniečiai. Be to, kai kurios ES šalys randa paprastesnių būdų, kaip riboti spekuliavimą žeme, – įstatymai nustato įvairias sąlygas (pavyzdžiui, ūkininkavimo stažo, būtino vietos administracinių įstaigų leidimo ir pan.), kurios formaliai leidžia užsieniečiams būti potencialiais pirkėjais, tačiau realiai įgyvendinti sąlygas itin sudėtinga.
Lietuvos žaliųjų ir valstiečių sąjungos lyderis R. Karbauskis sutinka, kad galima ir be Konstitucijos pataisų sukurti saugiklius. „Nemanau, kad tik taisant Konstituciją galima įvesti apribojimus. Valdžia neturi jokios politinės valios išspręsti šią problemą, todėl nematau kito varianto. Visi mūsų bandymai įtikinti valdžią, kad apribojimai užsieniečiams įsigyti žemės galėtų būti priimti įstatymais, neturėjo jokio poveikio“, – teigė R. Karbauskis. Anot jo, dauguma užsienio kapitalo žemės ūkio įmonių Lietuvoje dirba nesėkmingai ir reikėtų bijoti ne žemės ūkyje pasiruošusių dirbti užsieniečių, o užsienio kapitalo investicinių fondų, kurie tik ir laukia, kada galės pradėti spekuliuoti Lietuvos žeme. „Reikia kovoti ne su dirbančiais žemę, o su spekuliuojančiais ja. Mano įsitikinimu, didžiausią grėsmę kelia ne užsienio ūkininkai, bet fondai, kurie ruošiasi investuoti pinigus į lietuvišką žemę, – tvirtino R. Karbauskis. – Žemė negali Lietuvoje virsti turtu, nes taip ji taps spekuliacijų objektu, o žemės ūkis bus žlugdomas.“
Jei kartelė būtų nuleista iki 100 tūkst. piliečių parašų, galima tikėtis nemenko referendumų rengėjų entuziazmo. Anot Z. Vaigausko, tikėtina, kad nutiktų panašiai kaip Latvijoje, kai prieš keletą metų buvo sumažintas reikalavimas inicijuoti visuotinį balsavimą. Dabar kaimynėje užtenka surinkti 10 proc. visų rinkėjų parašų (apie 120 tūkst.). „Per keletą metų buvo inicijuoti referendumai labai įvairiais klausimais, pastarąjį kartą – dėl rusų kalbos kaip antrosios valstybinės kalbos įteisinimo. Dabar ta banga nuslopo, nes pasirodė, kad rinkėjai nepalaiko tokių spontaniškų iniciatyvų ir referendumuose siūlomos nuostatos nepriimamos“, – teigė VRK pirmininkas.
Kaip pastaruoju metu dažniausiai pasitaiko, sukviesti tautą prie balsadėžių yra tik šalutinis ir ne pats geriausias būdas išspręsti kurią nors problemą, o neretai rengėjų motyvai net prasilenkia su deklaruojamais tikslais. Tuomet įvykus referendumui ir priėmus siūlomus sprendimus problema tik dar labiau paaštrėja. Pavyzdžiui, dabartinė valdančioji koalicija, lengvabūdiškai palaikiusi balsavimą dėl atominės elektrinės statybų draudimo, dabar kalba, kad ieškos būdų pakeisti visuomenės nuomonę. Jei artimiausias planuojamas referendumas patvirtins iniciatorių projektus, politikams bus gerokai daugiau vargo susidoroti su jo padariniais.
