Lietuva vis dar maudosi šlovės spinduliuose po sėkmingo pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpio. Nebeverta turbūt net kartoti tų pagyrų, kurių šalis sulaukė iš aukščiausių politinių tribūnų Briuselyje ir Strasbūre, įtakingos ES žiniasklaidos, ekspertų.
Tačiau vieną citatą norėčiau išskirti. „Lenkijos ir Lietuvos interesai sutapo dėl Rytų partnerystės viršūnių susitikimo, todėl mums reikėjo bendradarbiauti. Šis veiksnys padėjo santykiams. Akivaizdu, kad Lenkija ir Lietuva laikosi labai panašaus požiūrio į kaimynystę, Rusiją, energetiką, transatlantinius santykius, NATO, ES. Yra daugybė priežasčių glaudžiau bendradarbiauti, ir tikiuosi, kad tai bus artimiausiais metais“, – tokį Lietuvos pirmininkavimo ES aspektą pabrėžė Lenkijos politologas, šios šalies Tarptautinių santykių instituto direktorius Marcinas Zaborowskis. Tiesa, taip pat jis neslėpė, kad Lietuvai baigus pirmininkauti „motyvacija gali skirtis“.
Drįsiu teigti, kad mūsų šalies ateičiai už visas pagyras daug svarbesnė ši eksperto mintis. Ir net ne vien dėl pačių Lietuvos ir Lenkijos santykių. Minėta lenkų eksperto citata, jei pažvelgsime į viską šiek tiek plačiau, parodo ne tik dvišalių santykių dinamiką ir galimybes. Ji akivaizdžiausiai liudija, kiek daug nuo pačios Lietuvos dabar priklauso, ar mūsų šalies pirmininkavimo sėkmės istorija bus trumpalaikė, ar sugebėsime ją išplėtoti į ilgalaikius valstybei svarbius tikslus įvairiausiose srityse.
Todėl švęsti, o juo labiau atsipūsti ir nusiraminti dabar tikrai ne laikas. Būtina nedelsiant galvoti, tiksliau – tai daryti reikėjo dar vakar, kaip išsaugoti laimėjimus, paversti juos ilgalaikiais, kaip išnaudoti sukauptą patirtį, siekiant tolesnių valstybės tikslų.
Bet ar tai Lietuvoje daroma? Abejonių kelia net padėtis toje srityje, apie kurią pastaruoju metu kalbama kone kasdien, – įvykiai Ukrainoje. Ar žinome, ką daryti šioje šalyje toliau? Kokia tolesnė Lietuvos politika, kokių naujų iniciatyvų, strategijos ir taktikos reikia imtis? Galų gale, kaip išlaikyti pirmininkavimo laikotarpiu pelnytą lyderystę šioje srityje?
Nors Lietuvoje tai ne visiems patinka, dar kartą atsigręžkime į Lenkiją, kuriai uždavinys neiššvaistyti sukaupto kapitalo šiuo metu net nekyla.
Tačiau iš karto po to, kai buvo panaudota jėga prieš Euromaidano dalyvius (ir čia kalbu ne apie šių metų sausio, o apie praėjusių metų lapkričio pabaigos įvykius), Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas susitiko su visais savo vyriausybės nariais, kurie turi bent mažiausių specialių žinių ar patirties apie Ukrainą. Susitikime taip pat dalyvavo Lenkijos žvalgybos tarnybos vadovas ir Rytų studijų centro direktorius, o jo tikslas buvo aptarti padėtį Ukrainoje ir būsimus Lenkijos veiksmus.
Ar kas nors daroma, kad valstybės tikslams siekti būtų panaudota neįkainojama įvairių valdžios atstovų patirtis, sukaupta pirmininkaujant ES?
Prezidentas Bronisławas Komorowskis kiek vėliau sušaukė Nacionalinio saugumo tarybą tam, kad Lenkijos politikos veikėjai apie Ukrainą kalbėtų vienu balsu. Maža to, po Nacionalinio saugumo tarybos posėdžio B. Komorowskis paskelbė, kad prezidentūra kartu su vyriausybe parengs naują veiksmų planą Ukrainai, kuris turėtų padėti naujomis susidariusiomis aplinkybėmis nutiesti šiai šaliai kelią į Europą.
Net jei užmirštume pirmininkavimo ES sėkmės įtvirtinimo tikslą, Lietuva Rytų partnerystę vis tiek laiko viena svarbiausių savo užsienio politikos krypčių. Todėl kyla natūralus klausimas, kaip atsitiko, kad nieko panašaus po Vilniaus viršūnių susitikimo neįvyko Lietuvoje. Jokių panašių veiksmų kaip Lenkijos pareigūnai mūsų šalyje nesiėmė nei prezidentūra, nei Vyriausybė, nei Užsienio reikalų ministerija.
Galime palikti ramybėje net Ukrainą ir patį Vilniaus viršūnių susitikimą. Ar Lietuvoje kas nors daroma, kad tolesniems valstybės tikslams siekti būtų sėkmingai panaudota neįkainojama įvairių valdžios atstovų – tiek politikų, tiek valstybės tarnautojų – bendra patirtis, sukaupta pirmininkaujant ES? Ar turime strategiją, kaip tai, ką išmokome per pusę metų derindami visos ES valstybių interesus ir tai, už ką mus dabar giria, toliau sėkmingiausiai panaudoti savo pačių interesams ES ginti?
O gal nereikia jokių strategijų ir apskritai jokio bendro plano, nereikia valstybės mastu analizuoti išmoktų pamokų? Gal viskas dabar jau savaime bus tik gerai, o pagyros Lietuvai taps kasdienybe?
Klausimas – retorinis. Priminsiu tik, kad Lietuvai pirmininkavimas ES kainavo daugiau kaip 200 mln. litų. Ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar po kelerių metų pasirodys, kad už juos tiesiog atlikome ES narės pareigą ir šiek tiek pasimaudėme tarptautinės šlovės spinduliuose, ar būsime šiuos pinigus sėkmingai investavę į valstybės ateitį.
