Aistros apimtų katinų kniaukimas pavasarį po langais tikriausiai yra vienas nemaloniausių garsų ir kartais tiesiog veda iš proto. Supranti, kad tai gamtos šauksmas, ir jam vargšai padarėliai negali atsispirti, bet vis tiek po kelių valandų norisi griebti kokį nors ginklą ir eiti jų medžioti. Laimė, paprastai tai užtrunka tik mėnesį ar kitą.
Panašus instinktas, kurio niekaip neįmanoma suvaldyti, periodiškai apninka ir kai kuriuos politikus. Jie tampa gerokai aktyvesni, dažniau lenda į akis ir pradeda kniaukti visokias nesąmones, kurių kitu laiku tikriausiai ir patys gėdytųsi. Šis suaktyvėjimas kyla prieš kiekvienus rinkimus ir jo suvaldyti negali nei šiuolaikinė medicina, nei geras auklėjimas. Šiemet politinio aktyvumo sezonas prasidėjo kaip niekada anksti – bemaž prieš pusę metų iki rinkimų. Tad tenka apsiginkluoti kantrybe ir užjausti piliečius, kurie turės iškęsti įkyrų politinių rietenų triukšmą.
Šiais metais tikėtinas itin didelis atotrūkis tarp politinių veiksmų prasmės ir tikrojo tikslo. Žinia, nors bemaž vienu metu vyks ir prezidento, ir Europos Parlamento (EP) rinkimai, norinčių rimtai varžytis dėl šalies vadovo posto kol kas nedaug. Didžiausias politikų siekis šiemet bus užsitikrinti keletą vietų EP. Todėl jie susiduria su labai įdomia dilema – kaip atkreipti dėmesį į rinkimus, kurie gyventojams mažiausiai rūpi. Kaip paskatinti balsuoti už politiką, kuris negali pasiūlyti jokios aiškesnės programos, išskyrus nuvalkiotą frazę, kad dirba žmonėms? Ypač, kai tas darbas Briuselyje yra mažiausiai pastebimas ir suprantamas rinkėjams?
Nenuostabu, kad politinės partijos ėmėsi ieškoti žmonėms paprastesnių temų. Tačiau nedovanotina, kad tai daroma manipuliuojant jų baimėmis ir kenkiant Lietuvos interesams bei reputacijai. Rolandas Paksas nusprendė pasinaudoti gyventojų abejonėmis ir žinių trūkumu prieš įvedant eurą. Jo politinė rinkimų kampanija labai paprasta: jei jis bus ryškiausias euro priešininkas, gali sulaukti nemažos euroskeptikų dalies paramos. Nesvarbu, kad „Tvarka ir teisingumas“ pritarė Vyriausybės programai, kurioje strateginis tikslas yra įsivesti eurą. Net nesvarbu, kad pats R. Paksas greičiausiai nenusiteikęs prieš eurą, nes jau senokai atlyginimą skaičiuoja šia valiuta ir ja atsiskaito turbūt dažniau nei litais. Tiesiog R. Paksas nori pasinaudoti nežinojimo ir baimės banga, kad galėtų užmesti tinklą ir prisigaudyti kuo daugiau balsų.
Valstybės vadovai turi nustatyti ribas, kada pradedama kenkti ilgalaikiams Lietuvos interesams.
Toks suktas žingsnis, matyt, sukėlė pavydą ir Darbo partijai. Stebėdama, kaip jos reitingai krenta, o Loretos Graužinienės agresyvumas visiškai nedidina populiarumo, Darbo partija nusprendė imtis išbandyto metodo – didinti minimalią algą. Ekonomine logika pagrįstų argumentų tam nėra. Bet ar politikai dažnai ja vadovaujasi? Užtenka prisiminti, kad vasarą prieš 2012 m. Seimo rinkimus Lietuvos gatvės buvo pilnos reklaminių plakatų, kuriuose Viktoras Uspaskichas žadėjo 1509 litų minimalią algą. Tačiau Darbo partija kažkodėl neprisimena kito tuose pačiuose plakatuose parašyto pažado: „Mažiausias Europoje nedarbas.“ Kodėl dabar neskubama siekti būtent antrojo tikslo? Ekonomistai bemaž vienu balsu pranašauja, kad taip staigiai pakėlus minimalų atlyginimą nedarbas tik dar labiau išaugs.
Kad būtų įtaigiau, L. Graužinienė ėmėsi gąsdinti: jei nekils minimali alga, įvedus eurą žmonės pradės badauti. Tai paties žemiausio lygio politinė demagogija. Tačiau kokie mūsų politikai, toks ir jų agitacijos lygis.
Dėl vietos EP ėmė nerimauti ir Valdemaras Tomaševskis. Jis per Lietuvos pirmininkavimo rezultatų pristatymą EP ėmė skųstis dėl tariamo lenkų persekiojimo šalyje. Šį kartą net prezidentė Dalia Grybauskaitė neišlaikė ir pasakė tiesiai, kad šios problemos eskalavimas tėra asmeninės V. Tomaševskio politinės karjeros klausimas.
Tokie vieši sugėdinimai nepadarys jokio poveikio politikams, kuriems žūtbūt reikia būti dar kartą išrinktiems į EP. Tačiau bene pirmą kartą premjeras Algirdas Butkevičius ėmė ryžtingai ginti strateginį tikslą. Jis pareiškė atsistatydinsiąs, jei Lietuva neįsives euro 2015 m. Pagaliau tai aiškus signalas politiniams partneriams, kad yra ribos, kurių neleis peržengti net ir lankstusis premjeras.
Politikai gali toleruoti viešą kolegų šaipymąsi iš rinkėjų, manipuliavimą jų baimėmis ir jausmais. Tačiau valstybės vadovai turi nustatyti ribas, kada pradedama kenkti ilgalaikiams Lietuvos interesams. Įsijautę į asmeninės karjeros tikslus kai kurie politikai to nebepastebi. Galbūt A. Butkevičiaus pareiškimas yra ženklas, kad premjeras pagaliau suprato savo, kaip vieno iš valstybės vadovų, atsakomybę ir yra nusiteikęs ją prisiimti.
