Apčiuopiamiausi ir viešose diskusijose dažniausiai naudojami argumentai „už“ ir „prieš“ eurą Lietuvoje iš tiesų nėra patys svarbiausi. Ne mažesnės palūkanų normos ar valiutos keitimo sąnaudos yra didžiausi argumentai „už“ ir ne didesnės kainos ar įmokos į Europos stabilumo fondą yra reikšmingiausi argumentai „prieš“.
Sprendžiame Lietuvos pinigų ateitį, todėl ir diskusija turi būti išsamesnė. Patikimi ir stabilūs pinigai bei sklandus dalyvavimas mainuose yra ypač svarbi kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Jie yra tvirtos ekonomikos pagrindas, ūkio augimo prielaida. Ilgainiui užtikrinti šią ypatybę sugebanti valiuta geresnė už tą, kuri dėl savo ydų gali nuvertėti ar net žlugti. Patikima valiuta yra siekiamybė net tuomet, jei jos stabilumo kaina – didesnės palūkanos ar keitimo sąnaudos. Todėl lito ir euro ginče reikia vertinti ilgalaikį abiejų patikimumą. Koks būtų blogiausias vienos ir kitos valiutos scenarijus? Kuris Lietuvai priimtinesnis?
Daugelį šiandien naudojamų pinigų leidžia valdžia. Kalbant apie šios išimtinę teisę kurti pinigus, būtina valdžiai numatyti aiškias pinigus leidžiančių institucijų taisykles ir atsakomybę, jei norime turėti patikimą ir stabilią valiutą. Balandį sueis 20 metų valiutų valdybos modeliui Lietuvoje. Jo stiprybė bei nauda ir yra tai, kad modelis gana paprastas ir tuo pat metu apriboja Lietuvos centrinio banko galimybę dauginti pinigus ir taip užtikrina jų stabilumą.
Vis dėlto šiandienė valiutų valdyba turi dvi esmines ydas. Pirma, ji litą susieja su kita užsienio valiuta, kurios patikimumas gali mažėti. Šiuo atveju gelbsti tai, kad Lietuva gali pakeisti bazinę valiutą. Antra, Lito patikimumo įstatymas numato devalvavimo galimybę esant nepaprastosioms aplinkybėms. Devalvavimą ar teisės centriniam bankui manipuliuoti palūkanų normomis ir laisvai dauginti pinigus suteikimą drąsiai galima vadinti blogiausiu scenarijumi litui ir šalies ūkiui. Kol ekonomika susidurs su nuosmukiais, valdžios sektoriaus deficitu ir manančiais, kad pinigų spausdinimas gerina šalies padėtį, tol išliks ir ši grėsmė.
Tačiau ar blogiausias euro scenarijus geresnis? Iki krizės euras palyginti gerai atliko bazinės valiutos funkciją. Tačiau jis nebe toks, koks buvo prieš ekonomikos nuosmukį. Europos centrinis bankas (ECB) 2008–2012 m. ėmėsi pinigų politikos priemonių, kurios iš esmės nesuderinamos su principais, užtikrinančiais ilgalaikį pinigų patikimumą. Pinigų politika imta siekti ne patikimos valiutos, o kitų, taip pat politizuotų, tikslų.
Galime įsivaizduoti lito devalvavimą ir jo padarinius. Tačiau labai sunku įsivaizduoti euro žlugimą ir jo įtaką Lietuvai.
Teigiama, kad euro zonos šalių bėdos bus netrukus išspręstos ir ECB pinigų politika grįš į buvusias vėžes, valiuta sustiprės. Tačiau kas bus, jei Europos šalių skolų bėdos nemažės, jei jos nepajėgs vykdyti reikalingų struktūrinių reformų, mažinti mokestinės naštos bei reguliavimo ir taip didinti savo konkurencingumo ir atgaivinti ekonomikos? Jei ECB elgsis taip, kaip žadėjo jo prezidentas ir naudosis visomis savo pinigų politikos galiomis laikydamas žemas palūkanas, daugindamas pinigus, išpirkdamas valdžios ir privačiojo sektoriaus skolą, euras pradės silpnėti, taps nepatikimas. Ekonomiškai stiprios euro zonos šalys, neapsikentusios infliacijos bei poreikio subsidijuoti silpnąsias ES nares, gali nuspręsti išstoti iš euro zonos, o Lietuva tikrai nebūtų tarp pirmųjų tai padariusių. Tai reiškia, kad paliktume eurą jau gerokai nuvertėjusį ar net žlugusį. Tai – blogiausias šių pinigų scenarijus. Jei jis išsipildys, euras nebus stabili ir patikima valiuta, kuri turėtų būti Lietuvos ekonominis pagrindas. Valiutų valdyba, litą susiejanti su euru, suteikia Lietuvai lankstumo pakeisti bazinę šalies valiutą. Tai prarastume įsivedę eurą.
Paradoksalu, tačiau dalis pasitikėjimo euru ir jo ateitimi gali kilti iš neapibrėžtumo – nežinomybės, kas būtų euro zonos šalims, taip pat Lietuvai, atsitikus blogiausiam scenarijui. Galime įsivaizduoti lito devalvavimą ir jo padarinius. Tačiau labai sunku įsivaizduoti euro žlugimą ir jo įtaką mums. Šį neapibrėžtumą lemia tai, kad nėra jokio oficialaus išėjimo iš euro zonos proceso ir tai, kad ES institucijos tikriausiai darys viską, kad euras išliktų. Abi šios neapibrėžtumo priežastys turėtų ne didinti, o mažinti pasitikėjimą euru kaip patikima ir stabilia valiuta.
Blogiausio euro ir lito scenarijų išsipildymo tikimybės apskaičiuoti neįmanoma. Žinoma tik tai, kad per 20 metų valiutų valdyba lito nedevalvavo (nors kalbų būta). Euro zona taip pat neiširo, tačiau euras jau nebe toks, koks buvo. Bendrosios valiutos zonos šalis kamuojančių problemų nemažėja arba tai vyksta per lėtai. Negalime sau leisti to ignoruoti.
