Turbūt nėra pasaulyje valstybės, kurioje sveikatos apsaugos sistema būtų ideali. Prieš keletą metų apie tai teko diskutuoti su politikais ir žurnalistais iš įvairių Europos valstybių. Švedijoje, Danijoje ir Suomijoje gyvenantys pašnekovai pasakojo, kad net šiose turtingose ir socialiai jautriose šalyse klubo sąnario operacijos tenka laukti mėnesių mėnesius. Priežastis – gyventojams medicinos paslaugos nemokamos, tačiau finansavimas nepakankamas. Jungtinėse Valstijose, kurių sveikatos draudimo sistemos pertvarka stebima visame pasaulyje, teko bendrauti su moterimi – ji į šuns dienas dėjo amerikietiškąją mediciną, nes jos vyro sveikatos draudimo pakako diabetui gydyti, tačiau dėl komplikacijų kilusioms akių ligoms – jau ne. Šis pokalbis vyko dar tada, kai vadinamoji „Obamacare“ tebuvo žalia idėja.
Viena šio IQ numerio temų – neskaidrus farmacijos bendrovių, gydytojų ir vaistininkų bendradarbiavimas. Tai ne tik Lietuvos ar posovietinių kraštų problema. Priešingai, ji kartu su privačiuoju verslu, milžiniška vaistų pardavėjų konkurencija ir užsienio farmacijos bendrovėmis atkeliavo iš Vakarų. Vaistų gamintojų rengiami vakarėliai gydytojams ar nemokamos kelionės į seminarus egzotiškose šalyse yra tapę diskusijų objektais ir JAV, ir daugelyje ES šalių, senųjų – taip pat.
Daugelis esame susidūrę su kyšininkavimu ligoninėse, bet tai vertiname kaip gėdą, o ne problemą. Tokį požiūrį reikėtų keisti, nes žmonės gėdą linkę slėpti, o problemas – spręsti.
Farmacijos verslo skiriamos pinigų sumos medikų palankumui nupirkti įspūdingos, nors dažnai neviešinamos. 2012 m. vien Jungtinėse Valstijose įmonės išleido 24 mlrd. JAV dolerių gydytojams skirtai vaistų rinkodarai. Užpernai atlikto „Deloitte“ tyrimo duomenimis, 35 proc. amerikiečių medikų priėmė farmacijos bendrovių dovanas nuo pietų restoranuose iki pramogų ir kelionių. 16 proc. JAV gydytojų ėmė vaistų gamintojų pinigus už konsultacijas ar pranešimus konferencijose. Kaip šiame numeryje rašo IQ žurnalas, smulkių dovanų yra gavę didžioji dauguma Lietuvos gydytojų, o kelionėmis, brangiomis dovanomis ar pinigais buvo pamaloninti maždaug penktadalis.
Kaip reikėtų kovoti su šiuo korupcijos vėžiu sveikatos apsaugos sistemoje? Atsakymas paprastas – skaidrumu. Pavyzdžiu galėtų būti tos pačios Jungtinės Valstijos, kuriose šių metų rugsėjį pirmą kartą farmacijos ir medicininės įrangos bendrovės privalės deklaruoti visas gydytojams skirtas išlaidas.
Lietuvoje dirbantys farmacininkai taip pat ėmėsi etiškos veiklos iniciatyvų ir tai sveikintini žingsniai. Bet vargu ar to pakaks įtarimams dėl seminarų gydytojams kurortų šalyse ar „atlyginimų“ dienų šalia sveikatos priežiūros įstaigų veikiančiose vaistinėse išsklaidyti.
Tačiau tai tik pusė bėdos. Lietuvišką sveikatos apsaugos sistemą kamuoja dar nuo sovietmečio paveldėta liga – pacientų kyšiai ir dovanos medikams. Gyventojų apklausos rodo, kad šalies sveikatos priežiūros įstaigos kartu su savivaldybėmis, policija ir teismas yra korumpuočiausios organizacijos. Panašiai vertinami medikai ir kaimynėse Latvijoje bei Estijoje, tačiau bent jau pastaroji imasi nulinės tolerancijos kyšininkavimui iniciatyvų ir padėtis keičiasi ne tik Estijos policijoje, bet ir sveikatos priežiūros įstaigose.
Lietuvoje, atrodo, labiau linkstama laikytis neigimo taktikos, kai gydytojų ir valdžios įstaigų atstovai neigia arba mėgina švelninti šios problemos mastą. Toks požiūris pirmiausia vyrauja dėl to, kad gydytojų profesijos atstovai dažniausiai užima vadovaujamus sveikatos apsaugos sistemos postus. Susitapatinimas su aplinka natūraliai verčia imtis gynybos pozicijų, užuot ėmus kovoti su ydomis. Sprendimų pakeisti padėtį yra ne vienas, bet efektyviausias būtų sveikatos priežiūros įstaigų vadovais skirti daugiau vadybininkų ir į bendrą sveikatos apsaugos sistemą labiau integruoti privačias įstaigas. Jau senokai veikiantys privatūs šeimos gydytojų kabinetai yra akivaizdus pavyzdys, kaip gali pasikeisti darbo kultūra, kai pacientai vertinami ir kaip klientai, o ne tik ligoniai.
Taip pat valstybei reikėtų apsispręsti, kokio lygio nemokamą sveikatos apsaugą ji gali garantuoti, ir sukurti mechanizmus už tam tikras paslaugas pacientams mokėti oficialiai. Kitaip tariant, užtikrinti jau minėtą skaidrumą.
Galiausiai turėtų pasikeisti ir pačios visuomenės įpročiai bei požiūris. Daugelis esame susidūrę su kyšininkavimu poliklinikose bei ligoninėse, bet tai vertiname kaip gėdą, o ne problemą. Tokį požiūrį reikėtų keisti, nes žmonės gėdą linkę slėpti, o problemas – spręsti.
