Pasenusiomis nuostatomis grįstas Darbo kodeksas nenaudingas nei darbdaviams, nei darbuotojams. Bet tai ne vienintelė kliūtis lankstesniems darbo santykiams.
Po gerų metų pertraukos Vilniuje posėdžiavusios Investicijų patarėjų komisijos diskusijų smaigalyje atsidūrė darbo santykių klausimas. Tiesa, apie poreikį iš esmės peržiūrėti atgyvenusį Darbo kodeksą kalbama ne vienus metus. Mat nuo 2002 m. galiojančiame įstatyme maždaug du trečdaliai nuostatų perkeltos iš sovietinio dokumento.
Vis dėlto smarkiai pasistūmėti į priekį kol kas nepavyko nė vienai Vyriausybei. Agentūros „Investuok Lietuva“ vadovė Milda Dargužaitė suskaičiavo, kad per pastarąjį dešimtmetį minėtas dokumentas tobulintas bent 38 kartus. Bet tik kosmetiškai.
2013 m. paskelbtame Tarptautiniame konkurencingumo indekse pagal darbo rinkos efektyvumą mūsų šalis užima neaukštą 69 vietą. Pagal tokius aspektus kaip įdarbinimo ir atleidimo procedūros ar galimybė pritraukti talentų Lietuva kitų valstybių kontekste atrodo itin prastai.
Įvertinus faktą, kad pasauliniame verslumo reitinge „Doing Business“ pastaraisiais metais sugebėjo liuogtelėti į 17 vietą (darbo santykių aplinka sudarant šį reitingą nevertinama), darbo santykių reguliavimas yra akivaizdus šalies skaudulys. Darbuotojų atleidimo tvarka, terminuotos sutartys ir ribojamas viršvalandžių skaičius įvardijami kaip didžiausi trūkumai.
Tomo Davulio, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekano ir Darbo teisės instituto vadovo, teigimu, darbo santykių reguliavimas turėtų atitikti keturis pagrindinius reikalavimus: būti teisingas, lankstus, nuspėjamas ir veiksmingas. Bent trys iš keturių reikalavimų netenkinami. Tokia situacija, pasak T. Davulio, nepalanki nei darbdaviams, nei darbuotojams, nes nė vieni negali susitarti dėl priimtiniausių sąlygų.
„Viena vertus, darbuotojai negauna to, ko tikisi, pavyzdžiui, lankstumo ir galimybės derinti darbą su asmeniniais įsipareigojimais. Jie palankesnes sąlygas gali susikurti tik dėl geros darbdavių valios arba pažeisdami patį Darbo kodeksą. Kita vertus, darbdaviai neturi galimybės prisitaikyti prie rinkos svyravimų ar sustiprėjusios konkurencijos“, – diskusijoje kalbėjo T. Davulis.
Didesnių permainų poreikį pripažįsta ir dabartinė Vyriausybė. Premjeras Algirdas Butkevičius yra žadėjęs, kad pirmosios Darbo kodekso pataisos įstatymų leidėjus turėtų pasiekti dar iki 2013 m. pabaigos, o svarbesnių pokyčių reikėtų laukti 2014-aisiais.
Diskusijoje su investuotojais dalyvavusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė taip pat patvirtino, kad peržiūrėti Darbo kodeksą iš esmės planuojama 2014 m. Tačiau jos žodžiuose buvo galima įžvelgti ir tam tikrą įspėjimą tiems, kas tikisi kardinalių pokyčių. Anot A. Pabedinskienės, didesnis darbo santykių lankstumas turi būti derinamas su visomis pusėmis.
Tačiau iki šiol tokia „derinamo lankstumo“ idėja realybėje neveikė. 1995 m. įsteigta Trišalė taryba, kurioje dirba Vyriausybės, darbuotojų ir darbdavių atstovai, turėjo padėti suderinti skirtingus interesus ir priimti visoms suinteresuotoms šalims tinkamus sprendimus.
Kaip teigė M. Dargužaitė, būtent Trišalė taryba, kuri gali tvirtinti ar atmesti bet kokius Darbo kodekso pakeitimus, yra didžiausia kliūtis sulaukti net ir nedidelių permainų. Šiuo metu tarybos pirmininko pareigas einantis Artūras Černiauskas, kuris prieštarauja idėjai didinti leistinų viršvalandžių skaičių, yra pasakęs, kad žmonės nori daugiau dirbti dėl to, kad jiems apskritai per mažai mokama.
Sunku pasakyti, kodėl sutinkantiems plušėti daugiau negu 40 valandų per savaitę įstatymai turėtų drausti tai daryti. Taigi, kad darbo santykiai Lietuvoje būtų reglamentuojami lanksčiau, gali reikėti šalinti ne vieną, o dvi kliūtis.
Prieš metus nagrinėdamas šią temą IQ rašė, kad į darbdavio ir darbuotojo santykius žvelgti taikant vilko ir avies analogiją nedera. Šiandienėje ekonomikoje darbdavys ir darbuotojas turi būti partneriai, kurie nevaržomai gali susitarti dėl abiem priimtiniausio bendradarbiavimo būdo. Šiuos santykius reglamentuojančių įstatymų tikslas – nustatyti tam tikrą minimalų standartą, o ne būti visuotine norma.
