Aukščiau galvą

Po baisiai nemalonaus dešimtmečio užsienyje, kaip rašo Edwardas Carras, amerikiečiai per daug pesimistiškai vertina savo vietą pasaulyje

Milžiniška JAV galia 2003 m. gegužės 1 d. 18 val. Ramiojo vandenyno laiku pasiekė viršūnę. Vos per šešias kovų savaites buvo sutriuškinta Sa­ddamo Husseino 375 tūkst. žmonių kariuomenė, paaukojus tik 138 amerikiečių gyvybę. Stovėdamas ant lėktuvnešio „USS Abraham Lincoln“ denio prieš transparantą su žodžiais „Mission Accomplished“ (misija įvykdyta), prezidentas George’as W. Bushas kalbėjo: „Pagrindinės kovos operacijos Irake baigtos. Mūšyje triumfavo Jungtinės Valstijos ir mūsų sąjungininkai.“

Vėliau naciją, vieno vo­kiečių intelektualų pavadintą „Über­power“, o vieno prancūzų politikų „hyperpuissance“, apėmė stiprėjančios nuosmukio nuotaikos. Per likusius aštuonerius metus ir aštuonis mėnesius, kol Irako dulkes nuo batų nusipurtė paskutinis užsienio karys, kovos nusinešė dar 4270 JAV karių ir nesuskaičiuojamų tūkstančių eilinių irakiečių gyvybę. Šiandien dėl kaimynės Sirijos griuvėsių kaunasi Saddamui žiaurumu nenusileidžiantis diktatorius ir rietenų draskomi sukilėliai islamistai, iš kurių dalis susivienijo su „Al Qaeda“. Pasauliui bejėgiškai stebint, žuvo per 110 tūkst. sirų. Tą 2003 m. vakarą G. W. Bushas susirinkusiai „Lincoln“ komandai kalbėjo apie „didžią pažangą, kai bijoti kalti karo turi kur kas daugiau priežasčių nei nekalti“. Jo pagyros nuėjo niekais.

Kadaise beribį buvusį pasitikėjimą amerikiečiais pakirto ne tik karas. Šalies valdžiai atsidūrus aklavietėje susidarė įspūdis, kad JAV, kaip kadaise Roma, paniro į dekadansą ir smulkmeniškas priekabes. Jokia supervalstybė neturėtų būti priversta ginkluotųjų pajėgų finansavimo reguliuoti karpymais pagal Biudžeto kontrolės įstatymo nuostatas, geriau žinomais kaip sekvestras. O laisvojo pasaulio lyderis neturėtų būti priverstas praleisti svarbaus Azijos viršūnių susitikimo, – kaip prezidentas Barackas Obama spalį, – vien todėl, kad dėl politinių manevrų dalis federalinės vyriausybės liko paralyžiuota.

2008 m. finansinė katastrofa iš amerikiečių atėmė dalį turto ir pasėjo būgštavimus dėl imperinio persistengimo. Žvelgdami į 17 trln. JAV dolerių nacionalinę skolą ir byrančias mokyklas bei infrastruktūrą, jie klausia savęs, ar gali sau leisti dar ir pasaulį valdyti. Ekspertai pamėgo rašyti knygas, kurių pavadinimais JAV patariama būti „Taupia supervalstybe“, ir tvirtinama, kad „Užsienio politika prasideda namie“. Sunku patikėti, kad vos prieš kelerius metus tradicinė ekonominės sėkmės formulė visame pasaulyje buvo žinoma kaip Vašingtono konsensusas.

Už viso to slypi bloga nuojauta, kad galia krypsta Azijos šalių link, ypač Kinijos. Vertinant pagal rinkos valiutos kursus, Kinijos ūkis per dešimtmetį aplenks JAV ir taps didžiausias pasaulyje. Azijos milžinė atgavo aroganciją, kuri pastarąjį kartą matyta prieš daugiau kaip 200 metų, per patį Čingų dinastijos kles­tė­jimo įkarštį. Spalį komentare, kurį paskelbė oficiali Kinijos spaudos agentūra „Xinhua“, vyriausybės ragintos atsisakyti dolerio kaip rezervinės valiutos ir reikalauta „naujos pasaulio tvarkos“ – suteikti kylančioms valstybėms svaresnį balsą sprendžiant planetos reikalus. „Vašingtonas piktnaudžiauja supervalstybės statusu, – dėstė rašytojas, – finansinę riziką perkeldamas į užsienį, regionuose kurstydamas įtampą ir po atviro melo priedanga pradėdamas nepateisinamus karus pasaulyje sukėlė dar daugiau chaoso.“

JAV sąjungininkai kitapus At­lanto, atrodo, prarado beveik visas geopolitines ambicijas. ES mintis iki šiol užima euro krizė. Populistinis politiką Briuselyje formuojančio elito apmaudas neleidžia Europai į išorinį pasaulį pasisukti vienu frontu ypač karo ir taikos klausimais. Kandžiu prezidento Jimmy Carterio nacionalinio saugumo patarėjo Zbigniewo Brzezinskio vertinimu, Europa „elgiasi taip, tarsi pagrindinis jos politinis tikslas būtų tapti patogiausiais senelių namais pasaulyje“.

Nemažai būgštaujančių, kad Kinija kėsinasi iš vienišėjančių JAV paveržti viršenybę. Kiti prog­nozuoja, kad vienus iš didžiausių pasaulio ūkių neperžengiant Pax Americana ribų vienijantį G 8 gali išstumti „G nulis“, kai JAV neteks dominuojančios padėties ir neliks nė vienos vyraujančios šalies. Tai sukeltų netvarką, kai sunku ką nors padaryti ir lengva susipykti su kaimynais. Nelikus neginčijamos JAV lyderystės, šalys gali susigrumti, kurios bus viršus konkrečiame regione. Tarpvalstybinės problemos liktų nesprendžiamos. JAV dominavimo amžius eitų į pabaigą.

Ar pavojus JAV vaidmeniui pasaulyje išties toks didelis? Šiandienės raudos ne tik abejotinos, bet ir pavojingos. Pasibaigus Šaltajam karui amerikiečius apėmė euforija. Išsilaisvinusios nuo varžymosi su Sovietų Sąjunga JAV pradėjo plaukti pasroviui, o prezidentaujant antrajam G. Bushui atitrūko nuo realybės. Iki tol JAV užsienio politikos tradicijos paprastai rėmėsi blaivesniu pasaulio suvokimu ir puikiai pravertė saviems interesams.

Amerikiečių baimės dėl ateities taip pat iškreiptos. Niekas neabejoja, kad Kinijos ūkio plėtra reikšminga, bet vien klestinti ekonomika nesuteikia geopolitinės galios. Jei Azijos milžinė norėtų mesti iššūkį JAV, jai tektų ne tik ilgam išlaikyti puikų prieaugį, bet ir transformuoti savo pajėgumą projektuoti galią į užsienį.

Panašiai ir tokios šalys kaip Indija, Brazilija ir Pietų Afrika norės prasimušti pasaulyje, bet jos gyvybiškai suinteresuotos JAV sukurta sistema. Ekstrapoliuoti tendencijas į tolimą ateitį, kai JAV praras viršenybę, nesaugu jau vien dėl to, kad augant gerovei kitos valstybės pasikeis neatpažįstamai. Negana to, kol kitos galų gale prisivys, JAV išliks pasaulinė supervalstybė. Ar negalėtų šalis tokios padėties pakreipti savo naudai?

O kaip dabar?

Dėmesys netolimai praeičiai ir tolimai ateičiai varžo svarbiausią politikos sritį – dabartį. Šian­dienos politikai negali leisti įstatymų atsižvelgdami į tai, kaip jų įpėdiniai elgsis ateinančiais dešimtmečiais. Jų darbas – pasitelkti visas turimas galias ir išmintingai valdyti būtent dabar.

B. Obamai nebuvo lengva išvengti G. W. Busho prezidentavimo palikimo. Amerikiečiai pavargo nuo karo, finansinių sunkumų ir nuodingos Vašingtono politikos. Tuo pat metu tokios tarptautinės rykštės kaip nusikalstamumas, ligos ir klimato kaita reikalauja bendradarbiauti kitaip, kaip beveik nereikėjo anuomet, kai XVII a. atsirado šiuolaikinė valstybė. O dėl ryšio technologijų visų kraštų vyriausybėms aiškėja, kad jų veiksmų laisvę varžo partijų politikos saulėlydis ir auganti interesų grupių svarba.

B. Obama – nepaprastai atidus žmogus, pasirinkęs taikinamąjį toną ir bandęs kitas šalis įtikinti dirbti sie­kiant bendrų interesų. „Kai kalbama apie mūsų gebėjimą lemti kitų valstybių vidaus įvykius, Jungtinėms Vals­ti­jo­ms būdingas sunkiai uždirbtas kuklumas“, – rugsėjį jis kalbėjo Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje prieš paragindamas ginti tarptautines normas vadovaujantis „nauju mąstymu, kai atsakomybę prisiimame visi“.

Tačiau B. Obama taip pat laikosi atokiai ir yra atsargus. Kiekvieną žingsnį į priekį (tarkime, įvedant sankcijas Iranui ar susekant Osamą bin Ladeną jo slėptuvėje Pakistane) reikia sugretinti su JAV prezidento nesėkmėmis bandant susitvarkyti su Basharu al Assadu Sirijoje, sutaikyti Izraelį ir palestiniečius, apibrėžti santykius su Rusija ir politiką nukreipti į Aziją.

Užuot bandžius atnaujinti geopolitiką, B. Obamai teko užsiimti ekonomika ir karais Irake bei Afganistane. Po vienų antros kadencijos metų nebeišeina kaltės dėl patiriamų sunkumų versti G. W. Bushui. Vieną karą B. Obama jau nutraukė ir ruošiasi užbaigti antrą, bet užsienio politikoje neatrodo aktyvesnis nei anksčiau. JAV tebegraužia mintys apie nuosmukį, ir tai yra tiek neveik­lumo padarinys, tiek jo priežastis.

Metas pakelti galvą. Gal atrodo, kad pasaulis, su kuriuo šiandien tenka susidurti JAV, užsispyręs ir nenuolaidus, bet pasaulis, kurį JAV nekantravo imtis formuoti žlugus Sovietų Sąjungai, niekada ir nebuvo sukalbamas bei širdingas, kaip jos įsivaizdavo. O stipriosios šios šalies pusės išlieka įspūdingos. Pagal visus galios parametrus ji tebedominuoja. Atgaivinta užsienio politikos programa B. Obamai suteiktų progą Irako nesėkmes palikti praeityje. Pasitelkdamas išradingą ir energingą diplomatiją jis gali daug nuveikti. Įdėjus daugiau pastangų burti koalicijas ir dirbti su sąjungininkais, JAV galia gali vėl būti lemiama. Tačiau tik tuomet, jei amerikiečiai atgaus norą vadovauti.