Naujausias G. Kanovičiaus romanas atskleidžia iki apmaudo ir skausmo paprastą tiesą.
Ne tik Lietuvoje plačiai žinomas prozininkas Grigorijus Kanovičius yra parašęs ir publikavęs daugiau nei dešimtį romanų. Visi jie pasakoja apie unikalią žydų tautos gyvenimo Lietuvoje praeitį nuo XVIII a. iki dabarties. Naujausias G. Kanovičiaus romanas „Miestelio romansas“ yra būtent apie rašytojo vaikystę Jonavoje – tai, ką jis matė, girdėjo, rinkosi, smerkė ir kuo gėrėjosi.
Filosofas Arvydas Šliogeris knygoje „Bulvės metafizika“ rašė apie tradicijos ir istorijos sankirtas žmogaus ir tautos gyvenime: tragiška tarpukario pabaigos žydų patirtis Lietuvoje, atrodytų, verste vertė juos išsižadėti savo tradicijos ir būti palaužtiems istorijos. „Miestelio romanso“ žydų Jonavoje tradicija – tai ne vien ritualai, šventės, tikėjimas. Tai – egzistencinių patirčių kupina praeitis, kurią reikia tęsti dabartyje. Atmintis svarbi tik tada, kai deramai tęsiama dabartyje. G. Kanovičiaus kūrinys byloja, kad istorija iš žmogaus atima gyvą ryšį su praeitimi, galimybę autentiškai gyventi savo laike ir vietoje.
Romano veikėjų meilė Jonavai akivaizdžiai rodo, kad tarpukario Lietuvos žydai jautė atsakomybę už tą vietą, kurioje kuria savo gyvenimus. Jie miestelį saugo ir globoja, nors vietos lietuviams tai nepriimtina, stinga tolerancijos kitokiam, kitataučiui. Juk žydų sugyvenimas ir tolerancijos galimybė kyla iš to, kad tautą sudaro dauguma sąmoningų ir laisvų individų, kurie jaučia pareigą dalyvauti kasdienybėje ir joje skleisti pagarbą tam, kuris šių dienų Vakarų humanistikoje vadinamas žodžiu „Kitas“. Ne vienas Jonavos miestelio lietuvis romane nėra įveikęs savo egoistinių polinkių ir savimeilės ribų, todėl apie pagarbą kitaip mąstančiam ir besielgiančiam kalbėti sunku.
G. Kanovičius „Miestelio romanse“ meta pirštinę didžiajai istorijai ir pasakoja ne šabloninius ar pasakojimo logikos diktuojamus įvykius, o mažąsias istorijas su gausybe metaforų ir prasminių sąskambių – meilės, išdavystės, ištikimybės ir kitų žmogaus aistrų dramomis. Rašytojas nesiekia atskleisti, kas atsitiko visai tarpukario ir jo pabaigos Lietuvai. Kur kas tikresni ir įtikimesni yra, iš didžiosios istorijos perspektyvos žiūrint, marginalūs liudijimai (iš asmeninės perspektyvos – kiekvieno pasakojimas vertas pagarbos). G. Kanovičius kiekvienu romano žodžiu klausia: kodėl kai kurie lietuviai ir kitų tautybių žmonės tarpukariu buvo nepakantūs žydams? Pagaliau – ar viską nulėmė vien tautybė? Antrojo pasaulinio karo pradžia romane „Miestelio romansas“ pasakojama su derama rimtimi, be dirbtinio sureikšminimo ir maksimaliai jautriai. Juk tarpukario Jonava G. Kanovičiui – tai pirmiausia jos žmonės ir jų likimai, kurių logikos galima ieškoti tik Šventajame Rašte, o perprasti neįmanoma niekaip. Visa žydų istorija pagal G. Kanovičių – tai vis bandymai iš amžių praeities nešti tradiciją į dabartį, kuri tik dėl tos tradicijos tebereiškia gyvenimą, gyvybę apskritai.
Kančią išgyvenęs žmogus ar žmonių bendruomenė dažniausiai pasirenka tylėjimą – apie daugelį temų kalbėti tiesiog per sunku. „Miestelio romansas“ atskleidžia iki apmaudo ir skausmo paprastą tiesą: ne istorijos turime mokytis mokyklos suole (kad neva nekartotume praeities klaidų), o gyvo ir tikro santykio pirmiausia su savo gimine, tėvais ir vaikais, įveikdami kartų konfliktus. Istorija sudeda ginklus prieš laisvę, išmintį, atvirumą ir pagarbą žmogui. Pasaulis vertas mažo vaiko jautrumo tik tada, kai tradicija tęsiama.
