Latvių stereotipai apie lietuvius labai prieštaringi – nuo didžiavimosi senąja baltų tautų brolybe iki pavydo lietuviams dėl apsukrumo ir gebėjimo išpešti naudos iš bet kurios situacijos.
Kai vaikams tenka teisintis dėl išdaigų, dažniausiai jie stengiasi nukreipti dėmesį į ką nors kita. Tada ima skambėti frazės „brolis savo kambario taip pat nesutvarkė“ arba „prastus pažymius už kontrolinį darbą gavo visa klasė“. Šiuo aspektu ne išimtis ir stereotipai – jie tariamai pasakoja apie kitus. Kalbos apie kaimynus, pensininkus, blondines, kitas tautas iš tikro byloja apie pačių kalbėtojų žinių spragas, baimes, nesėkmes, pavydą, svajones ir troškimus. Tokie pat ir mūsų stereotipai apie gretimas tautas – jie dažniau grindžiami ne tikrais faktais, o tuo, kas mums suteikia malonumą ar leidžia susidaryti norimą vaizdą.
Vis dėlto tenka pasakyti, kad latviai neturi visus visuomenės sluoksnius ir amžiaus grupes apimančių stereotipų apie lietuvius. Iš senosios kartos žmonių lūpų vis dar išsprūsta XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje gimęs stereotipas apie Lietuvą kaip vargingą kraštą, iš kurio žemės ūkio darbų „pas mus atkeliaudavę dirbti“ lietuviai. Panašios potekstės esama ir posakyje apie gailią, lėtą dainą, kuri „baubiama kaip lietuvio ubago prie bažnyčios vartų“. Tokie posakiai netiesiogiai parodo kiekvieno latvio jaučiamą svarbų ryšį su savo žeme, galbūt net sėkmingą nepriklausomos valstybės gyvavimo tarpsnį – vadinamuosius Ulmanio (buvusio tarpukario Latvijos prezidento Karlio Ulmanio) laikus, kai ne tik Lietuva, bet ir Suomija nė iš tolo negalėjo jai prilygti… Šie stereotipai pamažu miršta su tos kartos žmonėmis. Jauniems jie tokie pat svetimi ir nežinomi, kaip ir Latvijos kaimo istorija.
Tarp studentų ir istorijos entuziastų esama visai priešingo požiūrio – netrūksta žmonių, susidariusių perdėtai pozityvų vaizdinį apie senuosius baltus, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės istorinį paveldą, taip pat šiandienę valstybę ir jos žmones. Pastaruoju atveju šiems priskiriamas didelis rūpestis savo kalba, kultūra, katalikišku tikėjimu, piliakalniais, asimiliuotų prūsų atminimu ir net senosios baltų religijos puoselėjimu – visu tuo, ko stokoja patys latviai. Lietuviai išleidžia daugiau knygų apie savo istoriją, yra geresni savosios kalbos tyrinėtojai, o su kitataučiais kalba lietuviškai (ne rusiškai!). Lietuviai vien savo buvimu yra tarsi gyvas laimingosios ir prarastosios baltiškosios praeities priminimas – juk pastaroji brolių tauta, priešingai nei latviai, sugebėjo susivienyti ir sukurti savo valstybę, nepasidavė kryžiuočių jungui, buvo paskutiniai Europos pagonys ir t. t. Kai kalbama apie XX a. istoriją, dar galima išgirsti „mes jiems atidavėme Palangą“ arba „Kuršių nerijos kopos iš tikrųjų yra latvių žemė“.
Naujųjų lietuvių įvaizdis
Tačiau stereotipai keičiasi, laikinai pradingsta, kad galėtų atgimti, kai pritrūkstama naujų žodžių savivertei apibūdinti. Atgimimo metu, kai abiejų tautų siekiai, viltys ir priešas buvo tie patys, senieji stereotipai pasitraukė į atokią kertę – jie tapo neaktualūs.
Tuo laiku daugiau sklandė perdėtų ir labai pozityvių stereotipų – lietuviai esą visada buvę drąsesni, mokėję ir Maskvoje už save pastovėti, panaudoti komunizmo spragas sau. Siekis nusimesti SSRS okupacijos jungą veikiausiai pagimdė tokį stiprų bendrumo jausmą, kad priešpriešai „mes – jie“ tiesiog nebeliko vietos – juk priešo būta bendro.
Latvijai atgavus nepriklausomybę pradėta kurti ir sąmoningai plėtoti naujus stereotipus – lietuviams dabar lipdoma apsukrių, kartais net sukčiaujančių ir negarbingų prekeivių etiketė. Kiekvienas kalbėtojas priklausomai nuo savo žinių bagažo, gyvenimo pasiekimų ar galimybės ir noro bendrauti su kaimynais pabrėžia vieną ar kitą aspektą – sėkmės ir darbštumo nestokojantys mini lietuviškąjį pavyzdį, kaip reikia plėtoti savo verslą ir gauti pelno. Juk lietuvis, štai, apsisuks penkis kartus ir kaskart uždirbs po latą, o latvis pasijudins tik vieną kartą, kad uždirbtų iškart visus penkis. Istorijos žinovai net įžvelgta paralelių su latviškių būdu pirmosios nepriklausomos respublikos metais, kai Rygos darbininkai tiesiog tingiai drybsodavę, o ant jų batų kabodavęs išdidus užrašas „be penkių latų nežadinti“.
Juk lietuvis, štai, apsisuks penkis kartus ir kaskart uždirbs po latą, o latvis pasijudins tik vieną kartą, kad uždirbtų iškart visus penkis.
Lietuviai minimi kaip kaimų, kelių, turizmo objektų priežiūros ir tvarkymo pavyzdys. Užtat tie, kurie gyvenimo malonėmis nesidžiaugia, o darbą mieliau keičia į kiurksojimą prie kompiuterio ir piktų komentarų rašymą, dažnai pabrėžia, kad lietuviai prekybininkai nevengia apgaudinėti, parduoti nekokybiškas prekes, „braunasi pas mus su savo parduotuvėmis“, „išperka mūsų pieną“, kad „mes be jų galime puikiausiai apsieiti“.
Puiki dirva naujiems ir negatyviems stereotipams yra paviršutiniškos rašliavos žiniasklaidoje, kurioje dažnai kryptingai atrenkamos negatyvios ir mažareikšmės naujienos, eskaluojamas nesuvaldytas politikų liežuvis ar darbais nevirtę žodžiai.
Tačiau yra kita medalio pusė – informacijos ir ryšių gausa mažina vienodų stereotipų kūrimosi ir jų rėmimosi senaisiais galimybę. Tai liudija parodytas visuotinis požiūris po lapkričio 21 d. tragedijos, kai Rygoje įgriuvus prekybos centro „Maxima“ stogui žuvo 54 žmonės – atsakomybė už tragediją nebesiejama su tauta, ji krinta ant konkrečios įmonės parduotuvių tinklo, kurio atstovų nemokšiški ir kartkartėmis įžeidžiantys žodžiai pasėjo vieną didžiausių širdgėlų lietuvių ir latvių santykiuose per pastarąjį laikotarpį.
