Geras uždarbis šiandienos žmogui yra labai svarbus, ir nieko bloga, jei atkakliai jo siekiame, tobulinamės, ieškome naujų būdų, skiriame tam dėmesio, laiko ir jėgų. Ir vis dėlto negalime nepastebėti, kaip perdėtas dėmesys pinigams sugriauna gyvenimus. Užuot ištrūkę iš žeminančio materialinio nepritekliaus, nuskurdiname save emociškai ir dvasiškai.
Teoriškai tarsi dar pripažįstame, kad yra dalykų, kurių už pinigus nenusipirksi, tačiau gyvenime nuolat susiduriame su situacijomis, kai bandoma pirkti ir tai, kas neparduodama. Korupciją garsiai vadiname blogiu, tačiau pasipriešinti jos rafinuotoms formoms (o čia žmogaus išradingumas nežino ribų) toli gražu ne visada laikome prasmingu dalyku. Šie gyvenime vykstantys konfliktai – neišsenkamas šiuolaikinio kinematografo siužetų šaltinis. Praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį Holivudo atradimas buvo vadinamasis išganymo siužetas, kai pagrindinis herojus suvokia savo pirminių, trumparegiškų ambicijų pražūtingumą ir laimingoje pabaigoje tampa „kitu žmogumi“. XXI a. pradžios kinematografo atradimas – nevilties istorija (klasikinis pavyzdys – serialas „Bręstantis blogis“, kurio herojus, profesionalus chemikas, pasmerktas prie mokytojo atlyginimo prisidurti uždarbiaudamas automobilių remonto dirbtuvėse, sužino sergantis vėžiu ir nusprendžia sintetinti narkotikus, kad aprūpintų šeimą).
Visiškai išgalvotos istorijos paprastai nepritraukia milijoninių auditorijų – net fantastiniuose siužetuose turi būti ta psichologinės tiesos dalelytė, kuri leidžia žiūrovui susitapatinti su herojumi. Nevilties siužetas, regis, turi daug tokio susitapatinimo motyvų: dauguma santykine gerove besimėgaujančio Vakarų pasaulio piliečių ne iš ekrano pažįsta realybę, kurioje racionalios žmogaus veiklos tikslas ir prasmė pernelyg dažnai suvedama į pinigus; kurioje didžiausi pinigai jau kurį laiką generuojami ten, kur apskritai nieko nesukuriama; kur nebeapsimoka gaminti gerų ir patikimų daiktų, nes jie stabdo vartojimo (ir greito pelno) ciklus; kur sąžiningu darbu gali gauti vidutines pajamas ir tu, žinoma, nebūsi paliktas mirti gatvėje, bet draudimo ištekliai bus pernelyg riboti, kad galėtum susimokėti už medicinos stebuklą.
Pasaulio akademiniuose sluoksniuose sklindančios visavertės egzistencijos idėjos Lietuvoje lieka beveik nereflektuotos.
Turime pripažinti, kad įstatymo valdžia, į kurią dėjome tiek vilčių, net demokratijos ir gerovės valstybės sąlygomis nepajėgia mūsų apginti nuo pinigų valdžios. Dar daugiau – pastaroji grasina iškreipti pačią gerovės valstybę. Būtent tai ir vyksta, kai ES šalys, užuot palaikiusios šeimos vertybes, pradeda remti juvenalinę justiciją arba šeimoms primesti vienintelį ir labai abejotiną seksualinio auklėjimo modelį. Be daugelio pozityvių momentų, Estrelos rezoliucijoje atsiradę seksualinių mažumų prioritetai neturi nieko bendra su tolerancija – tai nuoseklaus ir ilgalaikio gerai finansuojamo lobizmo padarinys.
Kas nutiko? Kodėl pinigai iš patogios mainus palengvinančios priemonės tapo naujosios vergovės pančiais? Žvelgdami į XX a. istoriją mūsų dienų mąstytojai neproporcingai didelę pinigų įtaką lygina su daugelio megatonų bombos sprogimu, kurio padarinys – visų kitų vertybių implozija (staigus susitraukimas). Ir tuo pat metu kalba, kad esame prie išties didelių pokyčių, kuriuos būtų galima pavadinti net pinigų eros pabaiga, slenksčio. Specialistai nesutaria, ar verta grįžti prie aukso standarto, iš kurio pinigai ištrūko po Antrojo pasaulinio karo, ar ateitis priklauso kriptovaliutoms, ar esama dar kokių nors būdų suvaldyti pašėlusius pinigus. Aišku viena – lemtingi netolimos ateities sprendimai priklauso ne tik nuo stichiškų priežasčių, ne mažiau jie susiję ir su šio pasaulio galingųjų vidine motyvacija – ta pačia vertybių pusiausvyra, kuri aktuali kiekvienam iš mūsų.
Kartais ją sunku užčiuopti, lyg išgirsti tylius harmoningus garsus per kasdienės rutinos triukšmą. Tarsi sutinkame, kad žmogaus gyvenimo negalima susiaurinti iki vegetacinių reikmių ir pelno siekio. Tačiau dažnai atjautą ar dvasinę realybę traktuojame atsietai nuo XXI a. realijų. O šiandienos pasaulio akademiniuose sluoksniuose sklindančios visavertės egzistencijos idėjos Lietuvoje lieka beveik nereflektuotos.
Pravartu prisiminti, kad ir Biblijoje kalbama apie žemiškąjį turtą, kurį sudaro žemė, gyvulių bandos, namai, auksas ir sidabras, taip pat… žmonės – vergai ar samdiniai. Atkreipkime dėmesį, kad pinigų šiame sąraše nėra, nors Senojo Testamento pasaulyje jie jau plačiai funkcionavo. Turtų sąraše neatsitiktinai įvardijami žmonės – tie, kurių darbas būtinas, kad žemė neštų derlių, pabrėžiant rūpestingą požiūrį į tą brangiausią turtą… Kam šis ekskursas į istoriją? O negi neturėtume nuolat savęs klausti, ar samdomo žmogaus padėtis šiandien labai skiriasi nuo andainykščio vergo? Sąžiningas atsakymas į šį klausimą būtų tikrasis civilizacinės pažangos rodiklis kiekvienu konkrečiu atveju. Nelaimė, nusinešusi 54 žmonių gyvybę Rygoje griūvant prekybos centrui, atkreipė visuomenės dėmesį į „Maximą“, tačiau ar ji – vienintelis pavyzdys, kai žmogaus sveikata, gyvybė, šeimos gyvenimas ir žmogiškasis orumas nuvertinami iki nereikšmingų smulkmenų, o pelnas iškeliamas aukščiau visko? Gal ir be tokių sukrėtimų galėtume šiuos dalykus deramai įvertinti ypač tada, kai sprendžiame strateginius verslo ar teisės klausimus?
