Viešint užsienyje greičiausiai dažnam mūsų teko susidurti su situacija, kai reikėjo aiškinti, kad Lietuva ir Latvija yra skirtingos šalys, pirmosios sostinė – Vilnius, o antrosios – Ryga. Tariamas užsieniečių neišmanymas stebina, glumina, erzina. Bet lukterkime. Ar tikrai verta piktintis?
Pripažinkime, kad dažnam lietuviui Latvija iš tiesų yra tokia pat neatrasta žemė kaip Suomija, Moldova, Serbija ar bet kuri kita Europos valstybė, į kurią nesidriekia atostogų ir emigracijos maršrutai. Dažno požiūris į Latviją grįstas tik išblukusiais prisiminimais bei stereotipais, bet ne asmenine patirtimi, žiniomis ir informacija. Tai apgaulinga: manyti, kad žinai, gali būti pavojingiau, nei žinoti, kad nežinai.
Žurnalas IQ, bendradarbiaudamas su populiariu analitiniu Rygoje leidžiamu savaitraščiu „Ir“, stengiasi šį vakuumą užpildyti. Ne tik mūsų skaitytojams siūlo publikacijų apie Latviją, bet ir šalies kaimynės savaitraščiui pateikia analitinių straipsnių apie Lietuvą.
Tačiau populiarioji žiniasklaida šykšti kasdienių naujienų apie kaimynę, televizijos talentų šou retkarčiais „dėl egzotikos“ pakviečia kokią Baibą, o daliai vyresnės kartos atstovų Latvija asocijuojasi su dar sovietmečiu išgarsėjusia atlikėja Laima Vaikule. Tiesa, vasarą Palangoje nebetelpančios lietuvių minios okupuoja pietvakarių Latvijos pajūrį, bet tai tėra pažintis su latviškomis kempingų, alaus ir dešrelių kainomis, o ne šalies kultūra, papročiais ar problemomis.
Viso to nereikėtų suprasti kaip priekaišto, nes kiekvienas laisvas pasirinkti, kur keliauti, kurios šalies gyvenimu domėtis ar apskritai niekuo nesidomėti. Privačiu lygmeniu tai tik asmeninis kiekvieno reikalas. Tačiau, jei į Latviją pažvelgsime iš verslo ir, svarbiausia, politikos perspektyvų, galime pasijusti, lyg žiūrėtume į savo atvaizdą veidrodyje, kuriame ryškiai matyti ne tik gerosios savybės, bet ir ydos.
54 žmonių gyvybę nusinešusios „Maximos“ parduotuvės griūtis Rygoje yra ne tik protu sunkiai suvokiama tragedija, bet ir pamoka, kurią ilgai teks kartoti. Melas, sąmoningai daromos klaidos ir arogancija, kurią lietuvių verslininkai demonstravo pirmomis dienomis po tragedijos, pablogins ne tik pačios „Maximos“, bet ir daugelio kitų lietuvių verslininkų, kurie (pagirtina!) Latvijoje veikia kur kas aktyviau nei kaimynai mūsų šalyje, padėtį.
Beveik nėra abejonių, kad Latvijos politikai ir biurokratai bent jau artimiausiu metu nepraleis progos kaišioti pagalius lietuvių verslui į ratus.
Beveik nėra abejonių, kad Latvijos politikai ir biurokratai bent jau artimiausiu metu nepraleis progos kaišioti pagalius lietuvių verslui į ratus, nes daugelio valdiška duona mintančių, tačiau didelių galių turinčių veikėjų mentalitetas panašus abiejose baltų šalyse. Toną tam davė pats Latvijos prezidentas Andris Bėrzinis, kuris dar net neprasidėjus nuodugniam (ir, reikėtų tikėtis, objektyviam) tyrimui tragediją pavadino „masine žmogžudyste“.
Latvijos elitas – verslininkai, intelektualai ir žiniasklaidos atstovai – su neslepiama širdgėla sutiko premjero Valdžio Dombrovskio atsistatydinimą. Arogantiškais ir paikais išsišokimais pagarsėjęs A. Bėrzinis pasinaudojo „Maximos“ tragedija atsikratyti solidžiu politiniu oponentu. Žinoma, nugalėjus krizę ir pasiekus euro zoną, V. Dombrovskio pasitraukimo latviams nereikėtų vertinti apokaliptiškai. Tai natūralus politinis procesas, pabrėžiantis aukštesnius nei abiejose šalyse prie Baltijos įprastus politinio elgesio standartus. Prisiminę veidrodžio metaforą greičiausiai turėsime pripažinti, kad V. Dombrovskio lygio politikų bent jau kelių pastarųjų kadencijų vyriausybėse turėjome nedaug.
Tiesa, viešai boikotą „Maximai“ paskelbęs V. Dombrovskis tarsi paleido užuominą apie lietuvių verslininkų kaltę, nors tai dar toli gražu neįrodyta. Tai irgi ženklas Latvijoje dirbantiems mūsų šalies verslininkams, kad lengvai randamas rimbas verslui mušti.
Žvelgdami į Šiaurės kaimynes (ypač Estiją) išvysime ne vieną praleistą progą. Turėjome daugiau ryžto (nepriklausomybę paskelbėme beveik pusantrų metų anksčiau nei latviai ar estai, nors realiai ją atgavome kartu). Paveldėjome mažiau sovietmečio problemų (tolygesnė miestų plėtra, nepalyginti geresni santykiai su tautinėmis mažumomis). Mūsų vidaus rinka didesnė. Tačiau daugeliu ekonominių pasiekimų pernelyg nesiskiriame nuo Latvijos, o prie euro zonos prisijungsime paskutiniai.
Latvijoje, kaip ir Estijoje, nacionalinės politinės partijos turi telktis, kad atremtų priešiškai ir prorusiškai nusiteikusius oponentus. Atrodytų, Lietuvos politikai įgyja milžinišką laiko rezervą tikrai svarbiems darbams, tačiau jis švaistomas. Ir patys rinkėjai valdžios vartus atveria tiems, kurių ir mentalitetas sovietinis, ir užuovėja Maskvoje.
Vertinant bendradarbiavimą su kaimyne Latvija stringančių darbų sąrašas gana ilgas – nuo svarbių energetikos projektų iki ginčų dėl „Rail Balticos“.
Gera žinia tai, kad Latvija visuomet buvo ir bus draugiška, mažiausiai rūpesčių kelianti kaimynė. Bendra istorinė patirtis ir gimininga kalba yra garantija, kad sunkiu momentu šalys skubės palaikyti viena kitą. Ne tik tada, kai reikia balsuoti „Eurovizijoje“.
