Iniciatyvinė grupė, siekianti surengti referendumą dėl draudimo užsieniečiams pirkti žemės ūkio paskirties žemę, surinko daugiau nei 300 tūkst. parašų. Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) patikrino parašus ir davė laiko iniciatoriams patikslinti sąrašus. Tačiau bet kuriuo atveju tenka pripažinti, kad šis parašų rinkimo vajus buvo bemaž didžiausias iš iki šiol rengtų iniciatyvų. Dažniausiai įvairių referendumų iniciatoriai iš anksto pripažindavo, kad surinkti 300 tūkst. parašų nepavyko, ir VRK net nesiimdavo jų skaičiuoti. Šį kartą galimybė organizuoti referendumą gana reali.
Jei jis vis dėlto būtų paskelbtas, tai gali padidinti kartu rengiamų prezidento rinkimų aktyvumą ir turėti nemažai kitų politinių padarinių. Iki šiol aukščiausi valstybės vadovai iš esmės nereagavo į siūlomas Konstitucijos pataisas, dėl kurių būtų kviečiama balsuoti referendume. Matyt, tikėjosi, kad tai bus tik dar vienas nesėkmingas bandymas žadinti apsnūdusius piliečius. Jei referendumas būtų paskelbtas, apie jį tektų kalbėti ir politikams, kurie dalyvaus prezidento ar Europos Parlamento rinkimuose. Tai, kas prasidėjo kaip diskusija dėl galimybės užsieniečiams parduoti žemės, gali virsti rimtu klausimu, ką pakeistų referendumo iniciatorių siūlomos Konstitucijos pataisos.
Jei jos būtų patvirtintos, mūsų politinėje sistemoje įvyktų didžiulis pokytis. Ir tai labiausiai susiję ne su draudimais parduoti žemės ūkio paskirties dirvonus, o su smarkiai išplečiamomis galimybėmis organizuoti referendumus. Iš įvairių Konstitucijos pataisų siūlymų vienas svarbiausių – kad vietoj dabar reikalingų 300 tūkst. piliečių parašų užtektų 100 tūkst. referendumui paskelbti. Būtent šis reikalavimas gali atverti politinę Pandoros skrynią, kuri suardytų dabartinę Konstituciją.
Referendumo organizatorių noras apginti Lietuvą nuo užsieniečių gali būti pagrįstas ne tik patriotiškai nusiteikusių tautiečių baime, kad staiga visą jų žemę supirks godūs atvykėliai. Nesunku nuspėti: šią baimę mielai skatina ir lietuviai žemvaldžiai, norintys kuo pigiau įsigyti žemės. Tačiau jei jau savo lopinėlį saugantys lietuviai nori, kad jo vertė būtų kuo mažesnė, – tebūnie. Aišku, dėl to tektų aiškintis ES institucijoms – juk pažeidžiame ES sutartį, bet valstybės tai nesužlugdys. Nemažai rašyta ir įtikinėta, kad tai dar vienas bandymas pasinaudoti paprastų žmonių naivumu, jog galėtų dar labiau praturtėti tie, kurie ir taip neskursta, – šiuo atveju lietuviški „žemės baronai“, kurie nenori konkuruoti su užsienio investuotojais.
Žmonių valia yra pernelyg svarbi, kad su ja būtų elgiamasi neatsakingai.
Daug pavojingesnė siūloma nuostata, kad valstybinės ir bendruomeninės reikšmės gamtos išteklių išgavimo ir naudojimo klausimai turi būti sprendžiami tik referendumu. Jei tai būtų įtvirtinta, Lietuvoje sustotų ne tik skalūnų dujų ar naftos paieškos, bet ir dėl kiekvieno žvyro karjero tektų balsuoti tautai. Nes „bendruomeninė reikšmė“ yra visiškai abstrakti sąvoka – bet kuriam kaimui mažiausias prisilietimas prie žemės gali atrodyti bendruomeninės reikšmės įvykis. Todėl net ir turimus gamtos išteklius tektų užkonservuoti.
Vis dėlto didžiausia grėsmė kiltų nuleidus referendumų rengimo kartelę. Tris kartus sumažinę būtiną parašų skaičių galime susidurti su dideliu entuziazmu juos skelbti ir kaitalioti Konstituciją pačiais įvairiausiais klausimais. Šiuo metu piliečių galimybė teikti įstatymų projektus svarstyti Seimui kaip tik numato 100 tūkst. parašų ribą. Nuo 2000 iki 2012 m. pradėta 15 tokių iniciatyvų, iš jų 8 buvo sėkmingos, t. y. surinkta daugiau nei 100 tūkst. parašų. Vadinasi, ši riba labiau organizuotoms iniciatyvinėms grupėms nesunkiai įveikiama. Tad galima tikėtis, kad bemaž kiekvienais metais turėtume vaikščioti į referendumus ir balsuoti dėl pačių kvailiausių ar populizmu kvepiančių klausimų. Norite didesnių pensijų – renkime referendumą! Reikia grąžinti mirties bausmę – žinoma, kad atsiras daugiau nei 100 tūkst. šios idėjos rėmėjų ir iš naujo prasidės diskusijos seniai nuspręstu klausimu.
Kokios nors iniciatyvinės grupės oponentai taip pat skubės teikti alternatyvaus referendumo idėjas. Vargu ar dėl to valstybėje atsiras daugiau tvarkos. Greičiau padidės politinė konkurencija ir savus interesus bus bandoma prastumti dažniau. Viskas bus daroma „tautos vardu“. Šis piktnaudžiavimas „tautos valia“ tik padidins politikų galimybę išvengti politinės atsakomybės, o juk tai yra pagrindinė misija, kodėl jie apskritai renkami į valdžią.
Jau pati iniciatyva rinkti parašus dėl minėtų Konstitucijos pataisų yra geras įrodymas, kaip nesunku manipuliuoti žmonių baimėmis, stereotipais ir emocijomis. Užtenka grėsmingai papasakoti, kaip Lietuvą užvaldys jokių moralinių skrupulų neturintys užsieniečiai, superkantys tiesiog šventą žemelę, o bemaž visi lietuviai taps jų baudžiauninkais, ir būriai naujųjų vaidilučių degančiomis akimis pasileis su parašų rinkimo lapais per butus ir darbovietes. Žmonių valia yra pernelyg svarbi, kad su ja būtų elgiamasi neatsakingai. Negalima leisti ja piktnaudžiauti dėl bet kokio politinio įgeidžio
