Šeši procentai. Tiek stojančiųjų patenka į vieną prestižiškiausių pasaulio meno mokyklų – Niujorke esantį Džulijardą. Savo patirtimi šioje talentų kalvėje pasidalijo studentė smuikininkė J. Auškelytė ir absolventas pianistas G. Alekna.
vienintelė šiuo metu garsiojoje meno mokykloje studijuojanti lietuvė Justina Auškelytė sako, kad įstoti į Džulijardą prilygsta laimėti didelį tarptautinį konkursą. Baigusi bakalauro studijas Lietuvoje, magistrantūros metais pagal mainų programą ji pusmečiui išvyko mokytis į Gracą. Smuikininkė mokslais ten liko labai patenkinta, o jos ryžtas įveikti nuo vaikystės puoselėtą svajonę – mokytis Džulijarde – dar labiau sustiprėjo.
Tačiau meistriškas pasiruošimas muzikos, teatro ar baleto srityse (Džulijarde dėstomos meno disciplinos – IQ past.) nėra tiesioginis bilietas į vieną garsiausių meno mokyklų. Tuo netruko įsitikinti ir J. Auškelytė. Muzikantų technika ir virtuoziškumas šiais laikais pasiekęs tokį aukštą lygį, kad tiesiog gerai grodamas nieko nenustebinsi. „Įvairiuose konkursuose visi dalyviai groja idealiai. Reikia išsiskirti individualumu, kuo nors, kas sudomintų klausytoją“, – tvirtina smuikininkė.
Paradoksalu, bet didžiausiu išbandymu muzikantei tapo ne pasiruošimas perklausai Niujorke, o atsakymas, kad ji priimta mokytis. Didelis džiaugsmas užplūdo sykiu su desperatišku galvosūkiu, kaip surinkti studijų mokestį – apie 56 tūkst. JAV dolerių (apie 140 tūkst. litų). Priėmimo laiške lietuvei buvo aiškiai išdėstyta, kad neturėdama reikiamos sumos studijoms padengti mokytis ji negalės.
Streso Justinai netrūko iki paskutinės minutės prieš išvykimą. Ji buvo priversta praleisti dvi orientacines savaites Niujorke, nes dar rugpjūtį tiksliai nežinojo, ar surinks reikiamą sumą. Su šeima dėl rėmėjų kreipėsi į pažįstamus, ambasadas, bet buvo maloniai nustebinta visos reikiamos pagalbos sulaukusi iš Lietuvos. Prieš išvykdama mokytis mergina intensyviai susirašinėjo su Gabrieliumi Alekna ir prašė jo kaip absolvento patarimų. „Gerai įsiminiau Gabrieliaus reakciją, kai jis sužinojo, kad vis dėlto vykstu į Niujorką: „Su tokiu užsispyrimu tu tikrai toli eisi“, – šypsosi J. Auškelytė.
G. Alekna apie užsispyrimą ir valią taip pat galėtų daug papasakoti. Jis tapo pirmuoju lietuviu, kuris į Džulijardą buvo priimtas skiriant visą stipendiją. Baigęs bakalauro ir magistro studijas, 2006 m. vėl buvo pirmasis lietuvis, kuriam suteiktas Džulijardo muzikos menų daktaro laipsnis. Tačiau kalbas apie išskirtinį talentą, nuvedusį į prestižinę mokyklą, G. Alekna vertina atsargiai.
„Nelabai tikiu konkrečiu, apibrėžtu muzikiniu talentu. Mano nuomone, viskas prasideda nuo vaiko polinkio į muziką, o po to jau – geriausios sąlygos, kurias gali suteikti tėvai ir mokytojai. Džulijarde viską lemia 15 minučių trukmės perklausa. Per ją ir atsiskleidžia tai, ko esi išmokęs. Tad ne tiek tikiu talentu, kiek darbu, atsidavimu, koncentracija ir noru“, – samprotauja G. Alekna.
Vienodos taisyklės visiems
Galimybė atsirinkti elitinį ir tarptautinį studentų būrį yra vienas didžiausių Džulijardo pranašumų, kuriuos pakartoti kitoms meno mokykloms vargiai įmanoma. Kita vertus, puiki šios meno mokyklos reputacija ir itin aukštai vertinamas vardas – seniai užsitarnauti. Nuo 2013-ųjų rugsėjo Džulijarde studijuojanti J. Auškelytė patyrė, kad, be specialybės paskaitų, kiekvieną savaitę mokyklos gyvenimas užpildytas įvairiais susitikimais bei seminarais su profesionalais.
Studentai nuteikiami, kad po studijų atsidurs kovos lauke, kuriame teks konkuruoti su kitais talentingais menininkais. „Mokykloje labai daug visko vyksta ir tai aprėpti sunku, bet, be abejonių, verta. Reikia būti nuolat žvaliam ir pasiruošusiam priimti naują informaciją. Tuo alsuoja visas Niujorkas – niekas nelaukia, kol bus kas nors pasiūlyta, žmonės įpratę siekti ir už save kovoti patys“, – pastebėjimais dalijasi lietuvė.
Kas savaitę J. Auškelytės mokytojo pamokoje vyksta pasirodymai, kai vieni studentai atlieka kūrinius, o kiti turi vertinti ir rašyti komentarus. Tokie pedagoginės praktikos mokymai ypač praverčia tiems, kurie savo ateitį sieja su mokytojavimu. „Mokaisi ne tik klausyti, bet ir profesionaliai girdėti. Be to, savo pastabas bendraklasiams reikia pateikti taip, kad jos būtų priimtinos ir efektyvios“, – pasakoja Justina.
Visas studijų pakopas Džulijarde įveikęs G. Alekna taip pat akcentavo itin aukštą studijų kokybę.
„Kadangi Lietuvoje gavau labai gerą muzikos disciplinų pamatą, per bakalaurą kai kurie dėstomieji dalykai, mano nuomone, nebuvo per daug reikalaujantys. Tačiau doktorantūros studijos buvo nepaprastai įdomios ir intensyvios. Pirmą kartą gyvenime man reikėjo šimtu procentų stengtis studijuojant visus dalykus“, – šypteli G. Alekna.
Kaip vienas šią menų mokyklą supančių gandų dažnai minima ypač įtempta konkurencija ir atšiaurūs tarpusavio santykiai. J. Auškelytė pasakojo, kad studentai Džulijarde svarstomi kiekvieną semestrą: jei pažymiai netenkina, šansų mokytis toliau gali nelikti. Tačiau G. Alekna teigė per visus studijų metus jokių kenksmingos konkurencijos grimasų nejutęs. Skirtumų, palyginti su lietuviškomis mokyklomis, jis įžvelgė visai kituose dalykuose. Pasak jo, Džulijarde egzistuoja labai aiškūs reikalavimai, kurie galioja visiems: ar būtų kalbama apie akademinius dalykus, ar apie lankomumą ir drausmę.
„Jei neatitinki tų taisyklių, esi šalinamas be ceremonijų. Lietuvoje tiems, kurie pademonstruodavo potencialą, buvo leidžiama daug daugiau. Tačiau Amerikoje, bent jau tokiose įstaigose kaip mokykla, asmeniniai ryšiai, įžūlumas bandant apeiti taisykles nelabai veikia“, – pabrėžia G. Alekna.
Apskritai muzikos pasaulyje ryšiai itin svarbūs, ir Džulijardą galima vadinti jų kalve. Tik, pasak pianisto, ne visi tuo pasinaudoja ir tuos pranašumus suvokia. „Man, atvykusiam iš Lietuvos, iš pradžių mintis apie ryšių svarbą buvo svetima. Lietuvoje jie laikomi gėdingu, žemu dalyku, ir tik dabar toks požiūris keičiasi. Bet studijuojant Amerikoje tai be galo svarbu“, – sako lietuvis.
Diplomas šlovės negarantuoja
Džulijardo auklėtinio statusas menininko dosjė neabejotinai suteikia didžiulę vertę, taip pat atsakomybę. J. Auškelytė pasakojo, kad studentai neretai kviečiami į įvairius koncertus: pavyzdžiui, neseniai keli jų koncertavo pirmajai JAV damai Michelle Obamai. Tokie pasirodymai – puiki proga būti pastebėtam ir vėliau sulaukti daugiau pasiūlymų.
Tačiau net Džulijardo vardas anaiptol negarantuoja, kad jį baigus karjera toliau klostysis kaip per sviestą. Studentams siekiama suteikti įvairių įgūdžių, kurie vėliau padėtų kurti savo karjerą: dėstomos muzikos verslo, vadybos, rinkodaros disciplinos, mokoma organizuoti koncertus, kurti viešąsias įstaigas, pristatyti save ir savo kūrybą. Tačiau, G. Aleknos manymu, ir Lietuvos, ir Džulijardo muzikos pasaulyje esama savotiško savęs apgaudinėjimo: mokomės rimtai, ruošiamės, siekiame mokslo laipsnių, bet kas bus po to – nelabai aišku. O laukia realus pasaulis su milžiniška konkurencija ir labai nelengva pradžia jauniems muzikantams. Tai nereiškia, kad galima kalbėti apie prastą klasikinės muzikos būklę, veikiau apie jaunų puikiai paruoštų muzikų perteklių.
„Muzikos pasaulyje Džulijardas yra kaip Harvardo ir Jeilio universitetai kartu sudėjus. Tačiau baigus pastaruosius vyksta karjeros mugės, kuriose darbdaviai siūlo absolventams darbus. Muzikoje apie tai galima tik pasvajoti. Įdedi labai daug energijos, kai kas – ir labai daug pinigų, bet paskui tavęs rinkoje tikrai niekas negraibsto“, – kalba G. Alekna.
Jis prisimena „The New York Times“ straipsnį apie Džulijardo absolventus: paaiškėjo, kad tik maždaug dešimtadalis jų toliau sėkmingai tęsia meninę veiklą ir gali iš to pragyventi. Kiti 90 proc. verčiasi vargais negalais arba turi apskritai keisti savo profesiją. Ar G. Alekną galima priskirti prie to laimingojo dešimtadalio? „Galbūt per drąsu taip teigti. Bent jau aišku, kad tikrai nesiruošiu keisti savo specialybės, esu ja labai patenkintas. Muzikoje randu daug veiklos“, – pasakoja pianistas.
Niujorke gyvenantis G. Alekna į Lietuvą sugrįžta bent kelis kartus per semestrą: pianistas yra Vytauto Didžiojo universiteto muzikos akademijos vizituojantis docentas. Jo asmeniniams ryšiams galima dėkoti už neseniai Kaune pasibaigusį muzikos pasaulio įvykį – fortepijono meno simpoziumą. Savaitę trukusiame renginyje dėstė ir meistriškumo pamokas Lietuvos bei aplinkinių šalių jauniesiems pianistams vedė Džulijardo profesorius Julianas Martinas.
