Sako, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, bet neapdairus sveikinimas gali sukelti daugiau skausmo nei džiaugsmo. Tą patyrė sunkiai vaikštanti panevėžietė Aldona Lukoševičienė, kai sulaukė Socialinių paslaugų centro dėmesio.
Jaučiasi įskaudinta
„Ar jie mano, kad neįgalieji kaip zombiai – nieko nemato ir nieko nesupranta?“ – gavusi ant spalvoto popieriaus skiautės išspausdinto sveikinimo Kalėdų ir Naujųjų metų proga buvo įskaudinta senjora.
Pasak A. Lukoševičienės, tokį įteikdama net ją lankanti socialinė darbuotoja jautėsi nepatogiai.
„Man padedanti socialinė darbuotoja puiki moteris, labai rūpestinga ir maloni. Suprantu, kad tokiam geram žmogui turėjo būti gėda man paduoti kažkokį popiergalį“, – į namus ateinančią pagalbininkę sako suprantanti ponia Aldona.
Atsiuntė špargalę
Sveikinimą atnešusiai Socialinių paslaugų centro darbuotojai neįgalioji parodė, kokie turėtų būti pagarbą žmogui išreiškiantys atvirukai.
Tokių A. Lukoševičienė sukaupusi nemažą šūsnį. Naujamečių, velykinių, gimtadienio ir vardo dienos progomis sveikinimų atvirukus panevėžietė kolekcionuoja nuo 1984-ųjų. Tarp jų yra ir solidžių, tokius atvertus pasigirsta melodija, ir vaikiškomis rankutėmis pagamintų.
A. Lukoševičienė sako atsiųstojo Socialinių paslaugų centro sveikinimo negalinti atviruku nė pavadinti.
„Sveikinimo žodžiai gražūs, nieko negaliu prikišti, bet ant kokios „špargalkės“ užrašyti! Tokį kūrinį galėjo sugalvoti tik nesuvokiantysis, kas yra pagarba žmogui. Man nereikia garbės, nereikia jokių ypatingų sveikinimų, nereikalauju nė atviruko, geriau nebūtų nieko siuntę nei tokį popiergalį“, – įvertino A. Lukoševičienė.
Visą gyvenimą buhaltere išdirbusi senjora svarsto, kad Socialinių paslaugų centras pasveikinti savo globojamų neįgaliųjų patikėjo kokiai nors menkai išprususiai darbuotojai. Jos nuomone, išsilavinęs žmogus tikrai nebūtų gyvenimo skaudulių pliekiamiesiems įbrukęs popieriaus skiautės su joje brūkštelėtais porą sakinių.
Penkis kartus pagirti, vieną – pakritikuoti
Senjoros reakcija į sveikinimą nustebino Socialinių paslaugų centro direktoriaus pavaduotoją Aidą Žygelienę. Anot jos, įstaiga neturėjo finansinių galimybių klientams pripirkti atvirukų, o ir labai kuklūs sveikinimai daugumai jų pamalonino širdis.
„Vien vienišų šeimų globojame apie 250, dar apie 200 socialinės rizikos šeimų – aptarnaujame labai daug klientų, šiais laikais būtų nerealu visiems išsiųsti po atviruką, nors ir neatverčiamą“, – aiškino A. Žygelienė.
Pasak jos, net partnerėms – įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms – centras siuntė ne pirktus, o laikinai jame apgyvendintų vaikų pagamintus atvirukus.
„Turime tik kelis vaikiukus, jie negali pridaryti kelių šimtų atvirukų. Mūsų niekas neįpareigojo sveikinti savo klientų, bet norėjome jiems parodyti dėmesį. Už tai ne vienas jau padėkojo“, – teigė pavaduotoja.
A. Žygelienę stebina, kad visuomenė tapusi tokia reikli, jog dėl menkniekių piktinasi, o už gerą darbą padėkoti nemato reikalo. Socialinių paslaugų centro socialinės darbuotojos netgi per Kalėdas lankė savo neįgalius, vienišus globotinius, nors už darbą švenčių dienomis joms nemokama.
„Patarčiau taip nugyventi gyvenimą, kad būtų žmogus, kuris šiltai pasveikintų. O mes savo globotiniams – ne darbovietė, kad įsipareigotume sveikinti. Gal iš giminių vertėtų pareikalauti daugiau, o ne iš valdiškų institucijų? Visiems patariu penkis kartus pagirti ir tik vieną kartą pakritikuoti“, – mano A. Žygelienė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
