Nesėkmė, pralaimėjimas ar net žlugimas. Tokiais žodžiais Lietuvai ypač svarbus Rytų partnerystės Vilniaus viršūnių susitikimas buvo vanojamas tarptautinėje žiniasklaidoje, kai Ukrainos prezidentas atsisakė pasirašyti Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartis su ES. Mūsų viešojoje erdvėje tonas galbūt nebuvo toks griežtas, tačiau nuotaikos – panašios.
Kai iš karto Vilniaus viršūnių susitikimui pasibaigus šalies žiniasklaidai kalbėjau ir rašiau, kad nematau jokio nei Lietuvos, nei ES pralaimėjimo, niekaip nesuprantu, ką esą laimėjo Rusija, o vieninteliu pralaimėtoju laikau Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių, turbūt atrodžiau kaip balta varna.
Teko net išgirsti, kad kažkodėl ėmiau pūsti į vieną dūdą su valdžia, kuriai esą svarbiausia „išsaugoti veidą“ ir kaip nors pasiekti, jog pralaimėjimas nebūtų vadinamas nei pralaimėjimu, nei nesėkme, juo labiau kokiu nors žlugimu. Praėjo vos kelios savaitės, ir teisintis nebereikia. Atvirkščiai, galėčiau didžiuotis savo įžvalgomis. Tačiau ne toks šio komentaro tikslas.
Balsai apie ES arba Lietuvos pralaimėjimą Vilniuje visiškai nutilo. Dabar dažniau išgirsime, kad būtent šis susitikimas tapo naujos Ukrainos revoliucijos pradžia.
Vilniaus viršūnių susitikimas bet kuriuo atveju į istoriją įeis kaip naujausios Ukrainos revoliucijos pradžia.
Net tie, kurie drąsiai skelbė apie Vilniaus susitikimo nesėkmę, dabar pripažįsta, kad šimtai tūkstančių į gatves išėjusių ES paremti žmonių yra unikalus reiškinys jos pačios istorijoje. Nes tikėtis šį tą panašaus išvysti net ES šalyse iki tol buvo galima nebent sapne.
Ir visa tai – ne kas kita, o Vilniaus susitikimo rezultatai. Nors analizuodami detaliau priežasčių rastume daugiau, būtent mūsų sostinės vardas bus įrašytas istorijos vadovėliuose, kad ir kaip ši naujausia Ukrainos revoliucija baigtųsi. Taigi, ir Vilniaus viršūnių susitikimą tarsi reikėtų vadinti ne pralaimėjimu, o istoriniu lūžiu.
Ar buvo galima tai prognozuoti? Tikrai nebandysiu apsimesti: šimtų tūkstančių žmonių Kijevo gatvėse ir apskritai viso to protestų masto, kokį matome Ukrainoje, neprognozavau. Tačiau vieną dalyką numatyti tikrai buvo galima, būtent tai lėmė ir mano įžvalgas. Padėtis pačioje Ukrainoje dar prieš Vilniaus susitikimą buvo tikrai ne tokia, kad būtų buvę galima patikėti Vladimiro Putino pergale. Bent jei nevertini realybę stebėdamas vien per geopolitinius akinius.
Kitaip tariant, nors vertinant geopolitiškai tektų sutikti, kad Vilniaus susitikimo rezultatai galėjo atrodyti kaip V. Putino režimo pergalė ar net Ukrainos kelio į Europą pabaiga, tikslesnis pasirodė kitas požiūris, kuriuo rėmiausi ir aš, – didesnis dėmesys ne geopolitikai, o Ukrainos ir net Rusijos vidaus procesų analizei.
Jau anksčiau esu drįsęs viešai mesti iššūkį net tokiam pasauliniam autoritetui kaip Zbigniewas Brzezinskis, kurio pasakymas, kad Rusija tik kartu su Ukraina gali būti imperija, o be Ukrainos jau niekada tokia nebebus, iki šiol yra viso geopolitinio įvykių regione vertinimo pagrindas. Tai tarsi reikštų, kad tarpinio varianto ilgalaikėje perspektyvoje būti negali – arba laimi Rusija, o Ukraina tampa jos jaunesniąja seserimi imperijoje, arba pastarosios netektis suduos triuškinantį smūgį pačiam Kremliaus režimui.
Man atrodo, kad ši teorija jau paseno. Ir įvykiai Ukrainoje tai tik patvirtina. Tačiau Z. Brzezinskis iš esmės toliau laikosi tos pačios nuomonės. Tiesa, nesename straipsnyje laikraštyje „Financial Times“ dabar jis pats teigia, kad Ukraina taps demokratinės Europos dalimi. Ir tikriausiai gana greitai. Bet tai esą lems ir Rusijos tranformaciją į europietišką demokratiją. Tik galbūt pastaroji kiek užtruks.
Šią poziciją palaiko dar vienas pasaulinį autoritetą užsitarnavęs ekspertas – „The Economist“ tarptautinių reikalų redaktorius Edwardas Lucasas. Jis teigia, kad Vakarai „pralošė“ Ukrainą V. Putinui. Tačiau, jeigu vis dėlto Ukrainai pavyktų pasukti euroatlantinės orientacijos link, žlugtų dabartinis Rusijos režimas.
Tiesą sakant, netikiu nė vienu, nė kitu. Ir tai lemia nenoras į viską žvelgti vien per geopolitinius akinius, kurie minėtas išvadas iš tiesų daro visiškai logiškas. Kad ir kaip norėčiau klysti, nelabai tikiu, kad Ukraina apskritai taps ES nare, nors tuo, kad ji pasirašys Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartis, nė kiek neabejoju. Klausimas tik, ar tai įvyks jau kitais metais, ar po 2015 m. šalies prezidento rinkimų.
Kita vertus, net jei Ukraina iš tiesų taptų europietiška demokratija, tikrai nebūtinai tokia turi tapti ir Rusija. Tokias išvadas perša ne geopolitinis požiūris, o abiejų valstybių vidaus padėties analizė.
Kuris požiūris pasirodys teisingas, bus įdomu sužinoti. Tačiau Vilniaus viršūnių susitikimas bet kuriuo atveju į istoriją įeis kaip naujausios Ukrainos revoliucijos (gal ji bus pavadinta Eurorevoliucija, nors tai ir nebūtų visai tikslu?) pradžia. Beje, tai yra ir atsakymas tiems, kurie net viešai klausia, kuo įsimins Lietuvos pirmininkavimas ES.
