Sovietų Sąjungos fotografijos įžymybė, konceptualiojo fotomeno pradininkas Lietuvoje, meistras, maištautojas, herojus. Visi apibūdinimai apie vieną asmenybę – fotomenininką Vitą Luckų (1943–1987 m.), kuris pagaliau grąžinamas iš praeities.
Nebūtų visiškai tikslu sakyti, kad šis sugrąžinimas įvyko septyniasdešimtųjų V. Luckaus gimimo metinių proga. Tiek kino režisierė Giedrė Žickytė, baigianti dokumentinį filmą apie jį, tiek fotografijos istorikė dr. Margarita Matulytė, rengianti V. Luckaus darbų parodą ir monografiją, kur kas anksčiau susirūpino, kaip įamžinti fotografą. O tai, kad rezultatai sutapo būtent su jubiliejine sukaktimi, – visiškas atsitiktinumas.
„Darbą pradėjo G. Žickytė. Fotografijos srityje, turiu pripažinti, mus užmigdė iš anksčiau susiklosčiusi situacija. Tarsi viskas buvo aišku: darbai paskelbti, kūrėjo portretas suformuotas, į fotografijos klasikus įrašytas… Net nekėliau klausimo, ar yra ko nors daugiau?“ – prisimena M. Matulytė. Ji džiaugiasi, kad nubusta iš snaudulio ir pagaliau atėjo metas šią asmenybę pristatyti profesionaliai bei atsakingai.
Ne šio pasaulio fotografas
„Yes, Giedre, I will take you back to Vitas life and time“ („Taip, Giedre, aš tave sugrąžinsiu į Vito gyvenimą ir laiką“), – tokį atsakymą G. Žickytė gavo po ilgų tylos savaičių, per pačias Kalėdas. Trumpą, bet viltingą sakinį parašiusi Tatjana Luckienė-Aldag, V. Luckaus našlė, šiuo metu gyvena JAV. Ilgą laiką po to, kai vyras pasitraukė iš šio pasaulio, ji laikėsi toliau nuo pašalinių dėmesio ir klausimų. Už Atlanto nepriklausomybės metais išvežusi ir ten išlaikiusi jo archyvą, moteris jau kelis dešimtmečius yra Vito kūrinių ir paslapčių saugotoja.
„Mane nepaprastai sujaudino Vito gyvenimo istorija ir jo nuotraukos, kurios pasirodė labai kinematografiškos. Susitikusi su žmonėmis, kurie jį pažinojo, išgirdau dar daugiau neįtikimų dalykų, o gavusi atsakymą iš Tanios netrukus nuskridau į JAV. Taip pradėjau pamažu kurti filmą“, – pradžią prisimena G. Žickytė. Jos naujausio dokumentinio darbo – „Meistras ir Tatjana“ – vien pavadinimas sufleruoja, kad filmo centre bus ne tik V. Luckus, bet ir jo žmona, kūrybos mūza ir modelis Tania. Pasak režisierės, V. Luckus buvo ne tik fotografijos meno meistras, bet ir turėjo unikalų gebėjimą pažinti žmones. Net su fotoaparatu rankose jis mokėjo įeiti į privačią erdvę ir nesukelti žmonėms baimės ar nepasitikėjimo. Pavyzdžiui, važiuodamas traukiniu Vitas spėliodavo pakeleivių amžių, darbą, praeitį, šeiminę padėtį. Ir retai kada suklysdavo. „Jis mylėjo žmones, gebėjo bendrauti su įvairių visuomenės sluoksnių atstovais. O galiausiai, savo gyvenimo finale, pakėlė ranką prieš kitą žmogų ir save. Vitas buvo tarsi antikinės tragedijos herojus, ne šio pasaulio žmogus“, – tikslių apibūdinimų ieško G. Žickytė.
Tai, kad iki šiol nebuvo pristatyta išsami V. Luckaus fotografijų panorama, mesteli mintį, kad jis laikomas ir „ne šio pasaulio fotografu“. Sovietmečiu sudėtingesnė, konceptualioji fotomenininko kūryba liko už borto, nes nebuvo suprasta. Kiti kolegos daugiausia fiksavo Lietuvos kasdienybę, o Vitą fotografiškai labiau įkvėpdavo kiti kraštai. Jo darbai nukelia į Baškiriją, Gruziją, Altajų, Azerbaidžaną. V. Luckų buvo sunku apibūdinti, priskirti kokiems nors žanrams, jis iškrisdavo iš anuomet rengiamų parodų kontekstų. Fotografai iš Maskvos, Ukrainos įvardijo ir kitą priežastį – Vitas labiau mylimas ne gimtinėje. O Lietuvoje jo nepakankamą įvertinimą sovietmečiu galima paaiškinti talento pavydu ar kompetencijos trūkumu. Galbūt ir viena, ir kita.
Universalios idėjos
Devintojo dešimtmečio pradžioje V. Luckus Nidoje neprašytas surengė 500 savo darbų retrospektyvą. Pristačius tokio masto kūrybą nepasirodė nė viena recenzija. „Apskritai apie Vitą lietuvių kritikai beveik nerašė. Tarsi jis niekam nerūpėjo. O rusų fotografijos kritikai tyrinėjo V. Luckaus reiškinį. Tiesa, analizavo jo dokumentalizmą. Konceptualiųjų darbų analizei jiems, matyt, kaip ir lietuvių kritikams, stigo kompetencijos, – svarsto M. Matulytė. – V. Luckaus darbai labai aiškiai reflektavo modernizmo kultūros virsmą į postmodernizmą, tačiau kultūrinė erdvė jam buvo per siaura.“
Atsakas į tai, kodėl V. Luckaus darbai vėl nebus publikuoti ar parodyti parodose, kaskart skambėdavo panašiai: „Dar ne tavo laikas.“ Anot M. Matulytės, nederėtų kaltinti vien nekompetentingos ir talento neįžvelgusios aplinkos: pats Vitas buvo nelengva, į kompromisus nesileisdavusi asmenybė. Jeigu menininkas nunešdavo savo fotografijų ciklą į parodą ir iš jo būdavo atrenkami tik du darbai iš dešimties, Vitas visus susirinkdavo ir išeidavo. „Tai rodė jo konceptualų principingumą. Jis suvokė savo vizualų pranešimą, kurį perteikė visi dešimt darbų. Vitas buvo vizualiai raštingas“, – teigia fotografijos istorikė.
V. Luckaus kūrybos metais lietuvių fotografai itin žavėjosi prancūzų klasiko Henri Cartier-Bressono mokykla. Vitas, nors savo tekstuose minėdavo prancūzų fotografus, pats sau neieškojo estetikos pavyzdžių ir autoritetų. Jo domėjimąsi kitų menininkų darbais, pasak M. Matulytės, galima pavadinti analitine studija. Vargu ar nors vienas Lietuvą pasiekęs fotografijų ar dailės albumas praslysdavo menininkui pro akis. V. Luckui buvo neįdomus šalies fotografų pamėgtas metaforinis vaizdavimas, „teisinga“ kompozicija ir forma. „Dabar gretindama galiu pasakyti, kad ne vienas jo darbas panašus į amerikiečių naująjį dokumentalizmą, – pabrėžia istorikė. – Nors jis, kaip kūrėjas, mokėjo įsiklausyti į save, vis dėlto jo autorinės idėjos yra ir universalios: jos neįtikimai siejasi su tuo, kas vyko pasaulyje.“
Kaip vienus įdomiausių ir svarbiausių fotomenininko kūrybos pavyzdžių M. Matulytė įvardija konceptualius 1969–1971 m. išleistus albumus. Tuo pat metu Vitas kūrė du to paties pavadinimo – „Mimai“ – albumus, tačiau jie buvo išties skirtingi. „Tie albumai yra visiški konceptualiosios fotografijos pavyzdžiai, kuriems Lietuvoje mes neturime analogų. Pasaulyje tokia postmodernistinė raiška taip pat atsirado septintajame dešimtmetyje, tad jis nė kiek nevėlavo. Apskritai jis nevėlavo, vėlavome mes“, – reziumuoja M. Matulytė. Paradoksalu, bet pats autorius sukūrė septynis albumus, nors ir nujautė, kad jie nebus išleisti.
Atminimo formos
Pasakodama apie dokumentinį filmą G. Žickytė akcentuoja, kad jame svarbiausi ne faktai. „Iš įvairių versijų, kurias man pateikė skirtingi žmonės, galėčiau sukurti antrą filmą, – šypteli režisierė. – Man kur kas svarbesnis žmogaus prisiminimas, santykis, žiūrinčiojo į Vito fotografijas emocija. Pavyzdžiui, jo draugas Semas savo sodyboje įrengė mažytį muziejų su Vito jam dovanotomis fotografijomis. Kas gali būti tikriau?“
Nereikia labai ilgai ieškoti emocijų ir atsiminimų, susijusių su spalvinga Vito asmenybe. G. Žickytė šypsodamasi perpasakoja ryškų jo bičiulio Valerijaus iš Maskvos įspūdį, kai šis pamatė, kad savo bute Vilniuje, A. Jakšto gatvėje, Luckai augina egzotišką įnamį: „Taniai atidarius duris, Valera pasiteiravo, ar šeimininkas namie. Tania atsakė, kad taip, tik miega. Staiga Valera pamato vaizdelį: Vitas miega ant sofos apsikabinęs… liūtą! Kai kiti išvesdavo pasivaikščioti šunis, Vitas su Tania vedžiodavo savo liūtuką.“
M. Matulytė monografijoje apie V. Luckų, be faktų, taip pat nevengia subjektyvių balsų ir atsiminimų. Ji viliasi, kad pasirodžius leidiniui turėtų būti išsklaidyta daugelis mitų arba bent jau didelė dalis jų nurims. Tačiau galutinis taškas V. Luckaus sugrąžinimo istorijoje – fotomenininko archyvo kelionė į Lietuvą – išlieka nepadėtas. T. Luckienė-Aldag prieš keletą metų pareiškė norą jį atiduoti Lietuvai. Su sąlyga, kad archyvas nebus išblaškytas. Ji svajoja, kad visi Vito darbai būtų vienoje vietoje – idealiausia, jei būtų įsteigtas V. Luckaus muziejus. Kol kas to Lietuva pasiūlyti negali. M. Matulytė įsivaizduoja kiek realesnę alternatyvą – Nacionalinės dailės galerijos salę, pavadintą V. Luckaus vardu. Joje, fotografijos istorikės nuomone, galėtų būtų eksponuojami ne tik jo darbai, bet tilptų ir kitos medijos: grafika, šiuolaikiniai menai.
Tarp V. Luckui paskirtų filmo, monografijos ir parodos liko nepaminėtas dar vienas reikšmingas darbas. Ir nors paliktas pabaigai, jis atliktas anksčiau nei kiti trys. Praėjusiais metais M. Matulytė vienoje parodoje susitiko su skulptoriumi Vladu Urbanavičiumi ir jo tą patį vakarą paklausė, ar šis sutiktų sukurti V. Luckui antkapį. „Mūsų susitarimas įvyko išsyk“, – prisimena fotografijos istorikė.
V. Urbanavičius pasirinktas neatsitiktinai. V. Luckaus kūryba jo dėmesį prikaustydavo jau nuo mokyklos laikų. „1970 m. mokyklinės vergovės pabaigos proga dailės dalykų mokytojas Rimtautas Gibavičius atsivedė V. Luckų ir jis padarė daug įsimintinų mūsų klasės nuotraukų“, – pasakoja V. Urbanavičius. Jam buvo didelė naujiena, kad fotomenininkas palaidotas žmonos tėvų kapavietėje Nemėžyje, netoli Vilniaus. Svarstydamas, kaip įgyvendinti atsakingą užduotį, skulptorius pirmiausia ėmė galvoti apie V. Luckaus nuotraukose pastebimą precizišką liniją, aiškią struktūrą ir daug erdvės: „Niekuo neišsiskiriančių miestelio kapinių chaosas man net patiko kaip geras kontrastas Vito kūrybai. Darbui labai padėjo jau suformuota kapavietės struktūra, ją paryškinau atnaujindamas uošvių antkapius. V. Luckaus vietą išskyriau kitokia akmens spalva ir nauju užrašu. Lanku iškaltas šriftas pakibo erdvėje virš kapo plokštės, o tame lanke, kaip objektyve, fiksuojamas besikeičiantis vaizdas.“
Vito Luckaus fotografijos retrospektyva „Siūlau naują pasaulį“, Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius), 2013 m. gruodžio 6–2014 m. vasario 16 d.
V. Luckus
1943 m. gegužės 29 d. gimė Kaune.
1950–1961 m. mokėsi tapybos Kauno meno mokykloje.
Fotografuoti pradėjo 1956 m.
1963 m. įstojo į Kauno fotografų klubą, tapo jo pirmininku.
Nuo 1970 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariu.
Surengė personalines parodas Maskvoje, Kijeve, Taline, Vilniuje.
1987 m. kovo 16 d. mirė Vilniuje.
Žymesni fotografijų ciklai
„Giminės“ 1958–1987 m.
„Mimai“ 1967–1971 m.
„Požiūris į senovinę fotografiją“ 1974–1987 m.
„Azerbaidžane“ 1981 m.
„Baškirijoje“ 1981 m.
„Tbilisyje“ 1981 m.
„Pantomima“ 1983 m.
„Baltame fone“ 1987 m.
