Rytų partnerystės programoje daugiausia dėmesio skiriama Ukrainai. Tačiau galbūt dar įdomesni procesai vyksta Gruzijoje. Apie tai, Gruzijos pasirinkimą ir kartais iš pirmo žvilgsnio sunkiai suprantamus pokyčius šioje valstybėje – IQ užsienio politikos apžvalgininko Mariaus Laurinavičiaus pokalbis su Gruzijos ambasadore Lietuvoje Khatuna Salukvadze.
Tikimasi, kad lapkričio 28 ir 29 d. Vilniuje vyksiančiame Rytų partnerystės viršūnių susitikime Gruzija parafuos Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartis su ES. Ką toks žingsnis reikš šiai valstybei?
– Svarbiausia turbūt tai, kad Gruzijos santykiai su ES kokybiniu požiūriu taps visiškai kitokie. Norėčiau pacituoti Europos Komisijos plėtros komisarą Štefaną Füle, kuris, kalbėdamas apie Gruziją, Ukrainą ir Moldovą, būsimąjį Vilniaus susitikimą apibūdino kaip galimą lūžio tašką, visiškai pakeisiantį žaidimo taisykles. O, kalbant apie visuomenę, pirmiausia reikia pabrėžti, kad mūsų šalies integracija į ES yra ne vyriausybės, bet žmonių pasirinkimas. Pastarojo meto apklausos rodo, kad šį kelią remia apie 80 proc. gyventojų.
Tačiau tuomet dar premjero postą užėmęs Bidzina Ivanišvilis rugsėjį nustebino Europą, kai pareiškė neatmetąs Gruzijos stojimo į Rusijos vadovaujamą Muitų sąjungą galimybės. Ar tikrai šalies pasirinkimas toks nekeičiamas?
– Tame pačiame interviu, kuris taip plačiai nuskambėjo, B. Ivanišvilis ne kartą pakartojo, kad vienintelis Gruzijos pasirinkimas yra europinis kelias. Tai, ką jis pasakė apie Muitų sąjungą, ir jis pats tai paaiškino ne kartą vėliau, labiau reiškia, kad mūsų šalis labai atidžiai seks tokio svarbaus projekto kūrimą, neabejoju, kad tai akylai stebės ne vien Gruzija. Be to, Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartys, kurias Vilniuje tikisi parafuoti Gruzija, yra teisiškai įpareigojančios. Ir tai – geriausias atsakymas dėl šalies pasirinkimo.
Tikrai ne paslaptis, kad abejonių šiuo pasirinkimu būta ir anksčiau. Dar šių metų kovą grupė Europos Parlamento narių, tarp kurių buvo ir Lietuvos atstovai, paskelbė atvirą laišką B. Ivanišviliui – įspėjo, kad dėl jo vyriausybės veiksmų Gruzijos galimybių langas žengti europiniu keliu vis labiau užsiveria.
– Kadangi ji yra palyginti nestabiliame regione, kuriame nedaug valstybių renkasi europinį kelią, visiškai suprantama, kad po 2012 m. spalio parlamento rinkimų, kurie iš esmės pakeitė valdžią šalyje, tarptautinė bendruomenė turėjo visiškai pagrįstų abejonių ir klausimų, kokį kelią rinksis mūsų šalis. Šias abejones ir atspindėjo jūsų minimas laiškas, į kurį, beje, Gruzijos valdžia tiesiogiai atsakė. Bet svarbiausia, kad dabar, praėjus keliems mėnesiams, galima teigti, jog B. Ivanišvilio vadovaujama vyriausybė ne tik žodžiais, bet ir darbais išsklaidė visas abejones.
Ir vis dėlto būtent visuomenės nuostatos ne mažiau negu abejonės dėl B. Ivanišvilio vyriausybės veiksmų, bent jau praėjusį pavasarį, kėlė abejonių tarptautinei bendruomenei. Sprendžiant iš tuomečių pranešimų, Vakarų spaudoje kartais susidarydavo įspūdis, kad Gruzija nori žengti ne į ES, o atgal į viduramžius. Tarptautinę šalies reputaciją griovė net tokie netikėti pranešimai, kaip esą pradėti atlikti kone oficialūs merginų skaistybės patikrinimai. Kaip tai paaiškinti?
– Jūsų minimas tariamas skandalas dėl merginų skaistybės tikrinimo susijęs su tokiais menkais ir neįtakingais visuomenės sluoksniais, kad to net nereikėtų vertinti rimtai. Net nelabai prisimenu, kas tą skandalą sukėlė, – regis, kažkurie kraštutinių dešiniųjų marginalai. Bet kartoju: tai panašu į anekdotą, nors ir nelabai juokingą. Gerokai rimtesnis dalykas buvo gegužę vykęs seksualinių mažumų paradas, kuris baigėsi įpykusios minios smurtu prieš demonstrantus. Tikrai labai gaila, kad prie to prisidėjo ir kai kurie Bažnyčios atstovai.
Gruzijos žmonės nesigręžioja atgal į viduramžius. Atvirkščiai, žvelgiame tik į priekį ir norime kurti modernią XXI a. valstybę. Žinoma, radikalų yra visur – ir Gruzijoje, ir Lietuvoje, bet galiu teigti, kad mūsų šalies visuomenė visuomet buvo viena tolerantiškiausių pasaulyje. Pavyzdžiui, niekuomet neturėjome antisemitizmo problemos. Gruzinų kalboje net nėra žodžio „pogromas“, kuris pasaulyje iš esmės tapęs tarptautinis. Mūsų šalyje tokio reiškinio paprasčiausiai nebuvo.
Jūs pati užsiminėte apie kai kurių Stačiatikių bažnyčios atstovų dalyvavimą smurto akcijoje prieš seksualinių mažumų atstovus. Tarptautinė bendruomenė, stebėdama stiprėjančią Bažnyčios įtaką Gruzijoje, su nerimu kalba ir apie grėsmes religijos laisvei.
– Reikia turėti galvoje, kad krikščionių religija kartu su kalba – Gruzijai iš tiesų šventi dalykai. Jie mums padėjo išlikti nekrikščioniškų tautų apsuptyje, taip pat tokioje geopolitinėje aplinkoje, kurioje šalis per visą istoriją buvo. Juk tai buvo tarsi imperijų – osmanų, persų, Rusijos – kovų vieta. Tačiau Gruzija visuomet buvo daugiatautė ir daugiareliginė valstybė. Todėl ir dabar Tbilisyje yra ir žydų sinagogų, ir katalikų bažnyčių, ir musulmonų maldos vietų. O prie Turkijos sienos, Batumio regione, gyvena etniniai gruzinai, kurie yra musulmonai. Todėl vyriausybės politika yra kaip tik rūpintis tautinėmis ir religinėmis mažumomis, kuo labiau jas įtraukti į visuomeninį visos Gruzijos gyvenimą. O jūsų minimas susirūpinimas, manau, susijęs su vienu atveju, kai vyriausybė neleido statyti vienos naujos mečetės, tačiau tai lėmė ne religinės, o biurokratinės kliūtys – buvo bandoma nesilaikyti įprastų statybos reikalavimų. Tuo pat metu galiu pabrėžti, kad vyriausybė pati prisideda prie kai kurių mečečių statybos ir renovavimo.
Dar viena iki šiol netylanti abejonė dėl tikrojo Gruzijos pasirinkimo žengti būtent europiniu keliu yra vadinamasis pasirinktinis teisingumas. Ne tik dabartinė šalies opozicija, bet ir kai kurie Vakarų apžvalgininkai, net dalis ES politikų dabartinę vyriausybę atvirai kaltina politiniu buvusios valdžios persekiojimu.
– Kalbant apie tai, reikėtų prisiminti dar 2012 m. parlamento rinkimus. Žmonės valdžią visuomet išrenka siedami su ja tam tikrus lūkesčius ir keldami tam tikrus reikalavimus. Gruzijos atveju tai buvo susiję ne su užsienio politika, kuri nekinta, o su permainomis šalyje, ypač viltimis atkurti teisingumą. Sudarius naują vyriausybę ir įvykus pokyčių teisėsaugoje, prokuratūrą tiesiog užplūdo ieškiniai – kelios dešimtys teisinių skundų iš žmonių, kurie prezidento Michailo Saakašvilio valdymo metais prarado verslą, buvo priversti valstybei atiduoti savo turtą ar dėl kokios nors priežasties įkalinti. Šie skundai turėjo būti nagrinėjami. Ir dalis jų, vienaip ar kitaip, lėmė kriminalinius kaltinimus buvusios valdžios atstovams. Tačiau tai – visiškai atskiros bylos, kurios ir turi būti nagrinėjamos atskirai. Nėra jokio bendro kaltinimo buvusios valdžios atstovams vien dėl to, kad jie buvo vyriausybėje.
Dabar šias bylas nagrinėja teismai, ir nebūtinai kaltinimai patvirtinami. Pavyzdžiui, net garsioje buvusio vidaus reikalų ministro Bacho Achalajos byloje teismas atmetė du iš trijų kaltinimų, o dėl vieno jis buvo nuteistas. Vien tai, kad kas nors buvo vyriausybės narys, nesuteikia jam neliečiamybės, jei žmogus padarė kokį nors nusikaltimą, nors taip, deja, dažnai iki šiol būdavo Gruzijoje. Pasakysiu dar daugiau – šalyje yra nemažai žmonių, kurie mano, kad B. Ivanišvilio vyriausybė skyrė per mažai dėmesio teisingumui atkurti. Jie neseniai vykusiuose prezidento rinkimuose balsavo už Nino Burdžanadzę, kuri pagrindiniu politiniu šūkiu pasirinko būtent teisingumo atkūrimą ir gavo daugiau kaip 10 proc. balsų. B. Ivanišvilio vyriausybė, suprasdama grėsmę tarptautiniam Gruzijos įvaizdžiui, stengėsi šiuo klausimu elgtis atsargiai, nors teisėsauga turi atlikti savo darbą.
Bent jau kol kas neatrodo, kad tarptautinės bendrijos ir ypač ES nerimą šiuo klausimu pavyko išsklaidyti. Neseniai net Europos Komisijos pirmininkas José Manuelis Barroso viešai paragino Gruzijos valdžią nesumanyti persekioti bent jau kadenciją baigusio ir neliečiamybės netenkančio prezidento M. Saakašvilio. Kaip šalis ketina įtikinti tarptautinę bendriją, kad bylos buvusios valdžios atstovams iš tiesų yra pagrįstos buvusiais jų nusikaltimais, o ne paprasčiausiu politiniu kerštu?
– Sutinku, kad mums teko labai sunki užduotis. Yra teisėtos žmonių viltys atkurti teisingumą, tačiau turime būti labai atsargūs, kad neperžengtume ribos ir liktume europietiška valstybė, kurioje nėra vietos revanšizmui ar politiniam kerštui. Todėl Gruzija pakvietė Europos ekspertus ir oficialių institucijų atstovus atvykti ir stebėti procesų. Galima stebėti ne tik teismus, prokurorų darbą, bet ir kalėjimuose susitikti su pačiais nuteistaisiais ar kaltinamaisiais. Pavyzdžiui, Lietuvos delegacijos atstovai per vizitą Tbilisyje kalėjime susitiko su buvusiu vidaus reikalų ministru Vano Merabišviliu. O nerimas dėl M. Saakašvilio ateities – tai tik spekuliacijos, nes kol kas jokių kaltinimų jam nežinau.
Bent jau Gruzijos opozicija teigia, kad, pavyzdžiui, buvusio premjero Zurabo Žvanijos žūties byla prieš pat prezidento rinkimus atnaujinta siekiant daryti spaudimą M. Saakašviliui, o galbūt netrukus pateikti jam ir įtarimus šioje byloje.
– Taip, politinė opozicija skelbia tokius kaltinimus – tai viena jos priemonių siekiant išlikti aktyviai ir matomai politiniame lauke. Ir, beje, vienas svarbiausių Gruzijos laimėjimų kaip tik ir yra tai, kad politinė opozicija pirmą kartą šalies istorijoje pagaliau institucionalizuota. Per prezidento rinkimus jos atstovai sugebėjo gauti daugiau kaip 20 proc. balsų – tai nemažai. Ir net pralaimėję jie lieka politiniame lauke. Todėl pirmą kartą Gruzija tampa šalimi, turinčia visą politinį spektrą.
Mano nuomone, viena pagrindinių prezidento M. Saakašvilio klaidų buvo tai, kad jis neleido susiformuoti šiai normaliai politinei sistemai – opozicija buvo triuškinama ir marginalizuojama. O dėl Z. Žvanijos žūties bylos, manau, jog patys opozicijos atstovai turėtų sutikti, kad reikėtų atsakyti į klausimus, kurių Gruzijos visuomenei šioje byloje dar liko nemažai. Ir tai būtų naudinga visai šaliai. Pavyzdžiui, dabar ši byla – puiki terpė įvairiems radikalams, tokiems, kaip N. Burdžanadzė, kurie, pasinaudodami neaiškumais, kraunasi politinį kapitalą.
Dar vienas daugybę klausimų tarptautinei bendruomenei keliantis Gruzijos fenomenas yra dabar jau buvęs premjeras milijardierius B. Ivanišvilis. Nemažai abejonių ir nerimo dėl jo atėjimo į valdžią galbūt jau iš tiesų išsklaidyta. Tačiau daug kam nesuprantama, kodėl vos po metų valdžioje jis pasitraukia, ir kas laukia Gruzijos. Kaip tai galėtumėte paaiškinti?
– Pirmiausia reiktų grįžti prie B. Ivanišvilio atėjimo į valdžią. Iki tol, kol jis pareiškė apie ketinimus mesti politinį iššūkį M. Saakašviliui, Gruzijoje beveik niekas nežinojo net kaip B. Ivanišvilis atrodo. Pavardė buvo plačiai žinoma, nes jis daugelį metų vykdė labdaringą veiklą, tačiau šio žmogaus veido beveik niekas nematė – toks neviešas asmuo jis buvo. Ir iš karto ateidamas į politiką jis pareiškė, kad daro tai tik trumpam – laimėjęs rinkimus žadėjo pasitraukti iš posto po metų ar pusantrų. Taigi, pirmiausia jis laikosi savo pažado. Antras svarbus aspektas yra tai, kad šiuo savo itin neįprastu (tokio populiarumo sulaukusiam ir šalį tikrai labai pakeitusiam žmogui) žingsniu B. Ivanišvilis teigia norįs į aukštesnį lygį pakelti visą Gruzijos politiką. Nors šalies istorija ilga, šiuolaikinės valstybės raida dar labai trumpa ir vyksta tam tikra demokratinė transformacija, demokratinės institucijos galutinai nesusiformavusios. Bet per šį trumpą šiuolaikinės Gruzijos istorijos laikotarpį visuomet turėjome labai stiprius, charizmatiškus lyderius – prezidentus Zviadą Gamsachurdiją, Eduardą Ševardnadzę ir M. Saakašvilį.
Dabar žmonės tokiu mesijaus tipo politiku ėmė laikyti B. Ivanišvilį. O jis pats nori išgydyti Gruziją nuo šio mesijaus lyderio sindromo. Todėl premjeru vietoj B. Ivanišvilio tapo labiau į įprastą technokratą negu į mesiją panašus politikas Iraklis Garibašvilis. Pats B. Ivanišvilis pažadėjo padėti stiprinti demokratines institucijas ir prisidėti prie pilietinės visuomenės kūrimo šalyje.
Tačiau opozicija tai aiškina visiškai kitaip. Esą taip B. Ivanišvilis nori išvengti politinės atsakomybės už padėtį Gruzijoje ir už galimas nesėkmes, bet viską kontroliuoja iš užkulisių. Esą vienintelis kriterijus renkantis kandidatus ne tik į premjero, bet ir į prezidento postą buvo jų asmeninis lojalumas B. Ivanišviliui.
– Pasitraukus iš politikos kontroliuoti valdžios veiksmus būtų ypač sunku bet kurioje visuomenėje, Gruzijos visuomenėje ypač. Tačiau svarbiausia net ne tai. Naujasis prezidentas Georgijus Margvelašvilis ir naujasis premjeras I. Garibašvilis iš tiesų yra ne tik B. Ivanišvilio bendražygiai, bet ir jo partijos atstovai valdančiojoje koalicijoje, tačiau nepamirškime ir parlamento pirmininko vaidmens. Davidas Usupašvilis yra valdančiosios koalicijos, tačiau ne B. Ivanišvilio, o Respublikonų partijos narys. Pagal lapkričio 17-ąją įsigaliojusią naująją konstituciją parlamento vaidmuo tampa gerokai svarbesnis. Įdomu tai, kad pagal M. Saakašvilio valdymo metais patvirtintą konstitucijos projektą buvo numatyti ypač dideli premjero įgaliojimai. B. Ivanišvilis prieš pasitraukdamas iš posto pasiūlė, kad jie būtų sumažinti. Todėl dabar vyriausybės ir parlamento valdžios pusiausvyra gerokai lygesnė. Be to, speciali komisija rengia naujus pasiūlymus, kaip valdžių padalijimą Gruzijoje dar labiau subalansuoti. Tai rodo siekį stiprinti institucijas, o ne asmeninę valdžią.
Kh. Salukvadzė
Gimė 1969 m. Tbilisyje mokytojos ir savivaldybės tarnautojo šeimoje. Dvi šios šeimos dukros pasuko labai skirtingais keliais, tačiau abi pasiekė aukštumų pasirinktose srityse. Kh. Salukvadzės sesuo Nino yra modelis ir buvusi Mis Gruzija, todėl tarp paprastų gruzinų net garsesnė už diplomatinę ir akademinę karjerą pasirinkusią Khatuną.
Kh. Salukvadzė išsilavinimą įgijo garsiausiose JAV ir Jungtinės Karalystės aukštosiose mokyklose. Harvardo universitete ji mokėsi viešojo administravimo, Londono aukštojoje ekonomikos mokykloje – tarptautinių santykių, o Tbilisio valstybiniame universitete – filosofijos.
Be darbo Gruzijos diplomatinėje tarnyboje, ji gali didžiuotis ir sėkminga akademine karjera Johnso Hopkinso universitete JAV ir Tbilisio valstybiniame universitete, per kurią ypač domėjosi euroatlantinio saugumo, energetinio saugumo ir Kaukazo bei Kaspijos jūros regiono užsienio politika.
Prieš atvykdama į Vilnių Kh. Salukvadzė buvo ambasadorė specialiesiems pavedimams, o dar anksčiau – politikos direktorė ir vyriausioji Gruzijos premjero patarėja.
Diplomatė laisvai kalba gruzinų, anglų, rusų, prancūzų kalbomis, supranta ispaniškai, mokosi ir tikisi greitai išmokti lietuviškai.
Ji ištekėjusi už garsaus sportininko Davido Salukvadzės, kuris yra buvęs pasaulio dziudo ir rankų lenkimo čempionas. Ambasadorės vyras – verslininkas. Pora turi dukrą Aną Mariją, ji nuo rugsėjo 1 d. pradėjo lankyti pirmą klasę tarptautinėje Amerikos mokykloje Vilniuje.
