Informacija, kuri turėjo sustiprinti Lietuvos visuomenės atsparumą prieš galimas dezinformacines atakas, tapo valstybės institucijų šūviu sau į kojas. Tai, kas apskritai neturėjo būti paslaptis Lietuvoje ir buvo netinkamai perduota, tapo pretekstu bauginti žurnalistus.
Iki šiol Lietuvoje neaišku, kas turi sudaryti valstybės ar tarnybos paslaptis, ir neretai piktnaudžiaujama poreikiu įslaptinti. Užpelkėję įpročiai ir neaiškūs kriterijai, kokią informaciją galima skelbti, o kada jos viešinimas sukeltų grėsmę valstybės saugumui, kelia vis daugiau nesusipratimų.
Naujausias skandalas, kai Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) atliko kratas BNS redakcijoje ir žurnalistų namuose, konfiskavo kompiuterius, o teismas pareikalavo atskleisti informacijos šaltinį, sukūrė absurdišką situaciją – tai, kas turėjo tapti informaciniu priešnuodžiu prieš galimas į Lietuvą nukreiptas atakas, padarė didesnę žalą nei galimas tiesioginis puolimas.
Įtampos su Rusija fone niekam jau didesnių abejonių nekilo, kad Lietuva vis labiau įsitraukia į informacinius karus su šia šalimi. Artėjant ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimui Vilniuje Rusija net persistengė – įsivėlė į prekybos karus su Ukraina, Moldova ir Lietuva. Žibalo į ugnį įpylė ir per Pirmąjį Baltijos kanalą (PBK) paskleista dezinformacija apie Sausio 13-osios įvykius. Visa tai sukėlė reakciją, kurios Maskva greičiausiai nesitikėjo. ES rimtai susirūpinta politiniu Rusijos spaudimu Ukrainai ir Lietuvai. Pastarojoje nuvilnijo patriotizmo banga – tapo vos ne garbės reikalu nusipirkti Rusijos nepasiekusių pieno produktų, o su PBK santykius nutraukė net verslo įmonės, nes jos šį kartą nusprendė vadovautis nacionalinės savigarbos, o ne verslo interesais.
Viešojoje erdvėje pasklidusi žinia, kad galima tikėtis naujų informacinių atakų prieš Lietuvą ir jos vadovus, tarsi neturėjo nieko nustebinti. Greičiau priešingai – tai nuskambėjo kaip laiku įvykęs perspėjimas, kuris pats galėjo atlikti galimos žalos prevenciją. „Kai gaunama vieša medžiaga apie galimas informacines kampanijas, jų poveikis būna visai kitoks, tuomet gerokai kritiškiau vertinami galimi išpuoliai, – teigė viešųjų ryšių specialistas Artūras Jonkus. – Pagrindinis ginklas informaciniuose karuose vienareikšmiškai yra viešumas. Jei turi duomenų apie būsimas kompromituojančias kampanijas, žiūri į jas atsargiau, jei apie jas iš anksto nežinai – vertini visai kitaip.“
Tačiau paskleidus šią informaciją prasidėję įvykiai sukėlė visišką chaosą, kuris priminė ne informacinį karą, o greičiau isterišką šaudymą į nematomą priešininką. Reikia pripažinti, kad dar nemokame tinkamai elgtis su informaciniais ginklais ir dėl to padarome tik dar daugiau žalos sau. Kad tokių situacijų nepasikartotų arba bent jau tokie atvejai padarytų mažiau žalos, būtina mokytis iš savo klaidų.
Vieša ar slapta?
Pirmas svarbus klausimas – gal derėjo Valstybės saugumo departamentui (VSD) pačiam viešai išplatinti pranešimą, o gal net surengti specialią spaudos konferenciją, kurioje būtų buvę pateikta duomenų apie galimus priešiškus informacinius išpuolius prieš Lietuvą bei jos vadovus? Kaip teigė Seimo narė konservatorė Rasa Juknevičienė, paskleista žinia geriausiu atveju buvo Rusijos, o ne Lietuvos paslaptis, todėl apie galimas atakas prieš mūsų šalies visuomenę reikėjo pranešti. Tokios pat versijos laikosi ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis Andrius Kubilius. „Žurnalistus paversti atpirkimo ožiais už tai, kad kažkas pažeidė taisykles, paviešindamas tą informaciją, kuri net negali būti valstybės paslaptimi, – nenormalu“, – išplatintame pranešime teigė A. Kubilius.
Vertinant formaliai, pagal Žvalgybos įstatymo raidę, VSD gali teikti žvalgybos duomenis tik nacionalinį saugumą užtikrinančioms tarnyboms ir kitoms valstybės institucijoms pagal Valstybės gynimo tarybos patvirtintus žvalgybos informacijos poreikius ir prioritetus. Kitaip tariant, tik žvalgybos informacijos „užsakovai“, poreikių formuluotojai, kurie turi teisę susipažinti su įslaptinta medžiaga, gali naudotis žvalgybos metodais surinktais duomenimis. Prievolė teikti informaciją visuomenei yra labai lakoniška: įstatyme tik nurodyta, kad žvalgybos institucijos kartą per metus skelbia neįslaptintas veiklos ataskaitas ir grėsmių nacionaliniam saugumui įvertinimus. Taip pat informacija gali būti skelbiama specialiu žvalgybos vadovo sprendimu.
Kaip tik toks sprendimas šį kartą ir galėjo būti priimtas. Tame pačiame Žvalgybos įstatyme yra labai teisingas nurodymas, kad žvalgybos institucijos veikia paisydamos visuomenės ir valstybės intereso viršenybės principo. Visuomenė taip pat gali būti VSD produkcijos „užsakovė“ ir „vartotoja“, ypač tuomet, kai jos žinios apie žvalgybų tarnybų veiklą gali ne padidinti, o sumažinti tam tikras specifines, informacinio pobūdžio grėsmes. Duomenys apie galimas grėsmes Lietuvai, kurios gali būti neutralizuojamos tik didinant viešumą ir visuomenės atsparumą, turėtų būti tvarkomi ir platinami kitokiais principais nei kita įslaptinta medžiaga.
Dabartinėmis aplinkybėmis visuomenės ir valstybės interesas prašyte prašėsi, kad informacija būtų paskelbta viešai. Tai, kad apie galimus informacinius išpuolius būtų sužinoję tik keletas politikų, nebūtų niekaip sumažinę galimos rizikos, jog Lietuvoje bus paskleista dezinformacija, o visuomenė ją priims už gryną pinigą. Vėlu jau būtų buvę po to aiškinti, kad „mes žinojome“.
Kita vertus, VSD turi ir pasiteisinimą. Anksčiau jis sulaukdavo nemažai kritikos, kad kišasi į vidaus polinius žaidimus, tarnauja vienų ar kitų politikų interesams. Tad viešas kalbėjimas, kad kas nors kėsinasi į Lietuvos politikų reputaciją, taip pat galėjo sulaukti panašių kritikos strėlių ir politinių kaltinimų dirbant tik vienai institucijai. Tad suveikė elementarus savisaugos instinktas ir noras veikti pagal instrukcijas: yra žvalgybos informacija, yra pažyma ir yra slaptumo grifas.
Esama ir kitų argumentų, kodėl medžiaga negalėjo būti viešinama. Jos atskleidimas galėjo priešininkams leisti sužinoti konkrečius Lietuvos žvalgybos šaltinius, informatorius. Apie tai kalbėjo ir retai viešumoje pasirodantis VSD vadovas Gediminas Grina. Žvalgybos tarnybų istorijoje yra buvęs ne vienas atvejis, kai saugant šaltinį specialiai būdavo leidžiama įvykdyti išpuolius ir susitaikyta su tam tikra žala, nes prarasti informatorių būtų buvę skaudžiau. Jei viešai būtų buvęs pateiktas tik abstraktus pranešimas, VSD būtų sulaukęs kritikos, kad tik drumsčia vandenį, o pateikus konkretesnę informaciją (pavyzdžiui, apie Rusijos piliečių ryšius su Lietuvos žiniasklaida) būtų buvę galima sukompromituoti informatorius ar net sulaukti grasinimų teismais – žvalgybos duomenys nebūtinai yra teismuose pripažįstami įrodymai.
Nebendrauti
„Net ir žvalgybos institucijoms gali būti taikomi tradiciniai bendravimo su visuomene principai, – mano A. Jonkus. – Jos natūraliai sulaukia didesnio žiniasklaidos dėmesio, todėl joms nesunku pritraukti žurnalistų, tokie šaltiniai patrauklūs, noriai cituojami. Tačiau Lietuvoje viešos VSD komunikacijos nedaug.“ Anot A. Jonkaus, galimas ir kitas komunikacijos būdas – inicijuoti temą nenurodant pradinio šaltinio: „Tai irgi visiškai normalus metodas, galbūt žvalgybos tarnybos labiau linkusios naudoti tokią viešųjų ryšių techniką.“
Kaip nurodo žvalgybos institucijų tyrinėtojas Anthony Cambellas, specialiosios tarnybos paprastai renkasi vieną iš trijų bendravimo su žiniasklaida tipų. Atvirą, kai su žurnalistais dirbama tiesiogiai, jiems teikiama informacija ir oficialiai, ir neformaliai. Uždarą, kai žurnalistai susiduria su nepasitikėjimu ir visišku žvalgybos tarnybų uždarumu. Atsargų, kai žiniasklaida vertinama taktiškai, tačiau jos atstovams patikimos tik tam tikros naujienos. Skirtingų valstybių žvalgybos tarnybos turi savitas tradicijas: dalis JAV žvalgybos institucijų remiasi pirmuoju modeliu, Prancūzijoje įprastas antrasis, o Jungtinėje Karalystėje – paskutinis variantas.
Lietuvos žvalgybos institucijose taip pat ne kartą svarstyta, kokie turėtų galioti bendravimo su žiniasklaida ir visuomene principai, tačiau ši sritis taip ir nebuvo aiškiai apibrėžta. Tik pernai pirmą kartą buvo pateikta ir vieša VSD metinės veiklos ataskaitos dalis, o nuo 2013 m. tai tapo įprastine komunikacijos forma. Tačiau viešai skelbiama informacija vis vien išlieka labai abstrakti, o visuomenė iki šiol vadovaujasi įvairiais mitais apie VSD veiklą.
Iš dalies dėl to kaltos ir pačios žvalgybos tarnybos. Jei jos dirba visiškai uždarai, tenka tik reaguoti į tam tikrus viešus kaltinimus, užimti gynybinę poziciją. Negatyvių žinių neišvengia nė viena institucija, tačiau kitos deda nemažai pastangų, kad būtų ir pozityvių naujienų. Žvalgybos tarnybos, nekalbėdamos apie savo pasiekimus, visuomet atsidurs tik kritinių vertinimų fone. Net ir viešos šių institucijų ataskaitos platesnei visuomenės daliai nežinomos, o jų turinys – per daug abstraktus, todėl nesidomintys žvalgybos tarnybų veikla negali susidaryti jokios nuomonės, ar VSD nuveikė ką nors konkretaus.
Informacija prieš emocijas
Ši praktika turėtų keistis. Šiuolaikiniame pasaulyje vis sunkiau išlaikyti paslaptis, o visuomenę drebina „Wikileaks“ ar Edwardo Snowdeno pavogtų duomenų sukelti skandalai. Regis, šiuolaikinio žmogaus jau niekuo nebenustebinsi. Informacijos perkrovų epochoje svarbesnės ne pačios naujienos, o jų patikimumo vertinimas ir emociniai akcentai. Ta pati žinia gali tapti ir nuodu, ir vaistu bet kurio politiko ar institucijos reputacijai – svarbu, kokios interpretacijos ir emociniai vertinimai ims dominuoti viešojoje erdvėje.
Būtent taip atsitiko ir su informacija apie galimus dezinformacinius išpuolius prieš Lietuvos vadovus. Pirmoji nutekėjusios informacijos banga turėjo sukurti pozityvų, saugantį foną prezidentei Daliai Grybauskaitei, kuri pati patvirtino, kad turi žinių apie galimus provokacinius išpuolius prieš ją. Tačiau netrukus atsirado ir priešingo emocinio krūvio vertinimų: neva tai tik prezidentūros išgalvotas mitas, skirtas D. Grybauskaitei apsaugoti apskritai nuo bet kokios kritikos prieš būsimus prezidento rinkimus. O neadekvatūs STT veiksmai sukėlė seniai neregėtą ažiotažą – informacija apie Lietuvoje vykdomas sankcijas prieš žurnalistus pasiekė ir tarptautines organizacijas. Europos žurnalistų federacija, Europos bendradarbiavimo ir saugumo organizacija išreiškė susirūpinimą, kad gali būti bandoma riboti žiniasklaidos laisves. Ši emocinė kampanija jau pakenkė Lietuvai – iki šiol nebuvo tokių ryškių pavyzdžių, kurie tarptautinėje erdvėje būtų vertę abejoti, ar šalyje nepažeidžiami pamatiniai demokratijos principai.
STT ikiteisminio tyrimo veiksmai atspindi ir mūsų politinės sistemos dviveidystę. Tikrai galima abejoti tyrėjų ir teisėjo, priėmusio sprendimą atskleisti žurnalistų informacijos šaltinį, kompetencija. Jį paviešinus jokios ypatingos grėsmės visuomenei nekilo. STT naktinių kratų metodai jau seniai kelia įtarimų, kad mūsų teisėsaugos tarnybos taip ir neišaugo iš milicijos ir kitų sovietinių jėgos žinybų įpročių – kažkodėl būtina taikyti psichologinį spaudimą, nesvarbu, tai sunkus nusikaltėlis ar tik liudytojas.
Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės ir premjero Algirdo Butkevičiaus apgailestavimai dėl puolimo prieš žiniasklaidą primena krokodilo ašaras. Būtent jie pirmiausia pasipiktino paskleista informacija apie galimas dezinformacines kampanijas prieš Lietuvos vadovus ir puolė reikalauti atsakomybės. L. Graužinienė apskritai įžiūrėjo kažkokį sąmokslą prieš Seimą. Tikėtina, jog toks viešas politinis spaudimas paskatino Generalinę prokuratūrą bei STT skubėti ir pademonstruoti, kad jos rimtai žiūri į gautus pavedimus. Turint galvoje, kaip parlamentas nori atleisti generalinį prokurorą, nenuostabu, kad šį kartą skubėta atsiliepti į politikų raginimus.
Naujokai su šautuvu
Informacinių karų fone ši istorija taip pat susilpnino Lietuvos informacinės erdvės atsparumą. Visų pirma, žurnalistai vis mažiau pasitikės šaltiniais valstybės institucijose. „Gavę žinių apie galimus kitų išorinių jėgų rengiamus dezinformacinius išpuolius žurnalistai jau nebenorės jomis naudotis ir jų skelbti, – mano A. Jonkus. – Tai reiškia, kad mažės viešumo apie informacines kampanijas, kurios nukreiptos prieš Lietuvos visuomenę.“
Net ir rimčiausius paslapčių apsaugos mechanizmus turinčiose šalyse žvalgybos tarnybos ar politikai retkarčiais tikslingai perduoda tam tikrų žinių žurnalistams. Toks neoficialus informacijos pateikimo būdas gali turėti įvairių tikslų: norint patikrinti specifinius informacijos sklaidos kanalus, visuomenės ar politikų reakcijas (kartais – užsienyje), išprovokuoti galimų stebimų taikinių neadekvačius veiksmus, užkirsti kelią provokacijoms ar net pavojingiems išpuoliams. Informacinė erdvė ir viešos informacijos apytaka – taip pat labai svarbi žvalgybos tarnybų veiklos sritis. Tačiau norint efektyviai išnaudoti šią erdvę būtina žinoti subtilius jos veikimo mechanizmus ir tiksliai prognozuoti galimus padarinius. Atrodo, Lietuvos žvalgybos tarnybos tikslingai ar nesąmoningai pačios atsisakė šios priemonės. Kalbant kategoriškiau – šalies informacinę erdvę atidavė kaip žaidimų aikštelę kitoms užsienio žvalgyboms, o pačios liko tik pasyvios stebėtojos, registruojančios „statistiką“.
Jei tikėtume versija, kad šį kartą informacija žurnalistams buvo perduota tikslingai, vengiant pradiniu šaltiniu padaryti VSD, tuomet buvo padaryta daug klaidų: pradedant institucijų koordinacijos trūkumu arba neplanuota „saviveikla“ ir baigiant neįvertinta politinės konkurencijos aplinka bei itin pažeidžiama Generalinės prokuratūros padėtimi. Tai rodo, kad informaciniuose karuose visi esame tarsi žali šauktiniai, kuriems pavojinga duoti užtaisytą šautuvą, – didesnė rizika patiems persišauti koją, nei apsiginti nuo priešo.
