Buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Jurgis Jurgelis, vertindamas naujausią Lietuvoje kilusį ir su Rusija susijusį skandalą, iškėlė netikėtą klausimą: „Ar tik rusai mūsų nepatrolino?“
Taip buvęs VSD vadovas įvertino šios tarnybos neva gautą informaciją, kad Kremlius bandys kompromituoti Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę, šios informacijos išviešinimą ir dar vėlesnį teisėsaugos bandymą aiškintis, kas atskleidė „valstybės paslaptį“, lyg kokioje Rusijoje persekiojant naujienų agentūros BNS žurnalistus.
Pratęsiant J. Jurgelio mintį, tenka daryti nemalonią išvadą, kad Rusija mus jau, ko gero, pažįsta kaip savo penkis pirštus, o mes jos – nė per nago juodymą. Todėl vienaip ar kitaip trolinti Lietuvą pastaruoju metu Maskvai pavyksta kiekvienu atveju, kai tik kas nors didžiojoje kaimynėje sumano imtis kokių nors priešiškų veiksmų. Juk iš tiesų sunku patikėti, kad kompromituoti D. Grybauskaitę, jei tikrai būtų toks tikslas, Kremlius imtųsi pasitelkęs ne kokius nors po prezidentės biografiją nuolat besikapstančius ir bent jau daliai visuomenės pakankamai autoritetingus asmenis Lietuvoje, bet kažkokį atvirai propagandintį ir visai neįtakingą portalą pačioje Rusijoje.
Tačiau, jei tikslas buvo pasėti dar didesnę sumaištį šalyje, dar labiau supriešinti visuomenę, galų gale sukompromituoti net ne D. Grybauskaitę, o visą valstybę artėjančio Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikimo išvakarėse, tai tikrai puikiai pavyko. Mūsų pačių rankomis.
Apskritai žvelgiant į tai, kokius tikslus Rusijai mūsų pačių rankomis pavyko Lietuvoje pasiekti vien nuo liepos, kai Vilnius tapo ES Tarybai pirmininkaujančios šalies sostine, darosi nejauku. Jei taip toliau, gal ir pačią valstybę rusų sumanymu imsime griauti patys?
Jei skaičiuosime įvarčius, Maskva pati, regis, neįmušė nė vieno. Tačiau Vilniaus žaidėjai buvo neįtikimai rezultatyvūs. Bet visi įvarčiai – į savo vartus.
Neskubėkite atsakyti, tiesiog „žiūrime, ką turime“. Liepą internete paviešinti tariamai Lietuvos diplomatų pokalbiai. Bet kuri iš vystyklų išaugusi valstybė tokiu atveju elgtųsi vienareikšmiškai – teigtų, kad tai provokacija, o tokie pokalbiai iš viso neegzistuoja – mažų mažiausiai buvo sumontuoti.
Lietuva apie provokaciją irgi pareiškė, bet neigti, kad tokie pokalbiai buvo, ne itin stengėsi. Atvirkščiai, viešai paskelbė apie pradėtą specialų tyrimą ir galiausiai nulinčiavo du ambasadorius. Taip pat įžiebta ir iki tol neregėta konflikto ugnis tarp linčiuoti nepritarusio Seimo Užsienio reikalų komiteto ir Užsienio reikalų ministerijos, Vyriausybės bei prezidentūros. Ekspertai galėtų daug papasakoti ir apie tokios skandalo baigties žalą pačiai mūsų šalies diplomatinei tarnybai. Taigi, Rusija–Lietuva: mažiausiai 2:0. Ir abu įvarčiai – į savo vartus.
Prasidėjus Rusijos muitinės įvestoms Lietuvos vežėjų patikroms, o vėliau ir vadinamajam pieno karui, pirmieji iš apkasų iššoko opozicijos atstovai. Jie buvo įsitikinę, kad tai – puiki proga parodyti, kokia esą neveikli Užsienio reikalų ministerija ir visa Vyriausybė.
Nesvarbu, kad ministerija darė ką galėjo, kad bene sėkmingiausiai istorijoje problemai su Rusija spręsti pasitelktas Briuselis, Lietuva vis tiek ėmė kariauti tarpusavio kovas. Svarbiausia tapo nurodyti kaltus pačioje Lietuvoje. Kadangi tais kaltais būti niekas nenorėjo, netrukus Maskva jau galėjo trinti rankas džiaugdamasi dar neregėtai sukiršinusi net patį premjerą Algirdą Butkevičių su prezidente D. Grybauskaite. Rusijos grėsmė ir iš ten kilusios problemos buvo kone pamirštos – prezidentei tapo svarbiausia įrodyti, kad Vyriausybė ir premjeras neatlieka savo pareigų. Ir atvirkščiai.
Tiesa, tuomet, kai propagandos ruporas televizijos kanalas PBK surengė provokaciją ir parodė laidą, kurioje buvo pakartota sena Rusijos giesmelė, esą Sausio 13-ąją Vilniuje „savi šaudė į savus“, lietuviai pagaliau susivienijo.
Tačiau stebint rezultatą akivaizdu, kad ir šis susitelkimas tapo dar viena Rusijos pergale ar mažų mažiausiai jos tikslai buvo įgyvendinti. Nes PBK uždraudimas, kad ir koks morališkai teisingas jis būtų, yra būtent tai, ko Maskva ir siekė, norėdama parodyti, jog Lietuva esą negerbia vakarietiškų žodžio laisvės ir demokratijos principų. Būtent toks įvykių vertinimas buvo įtvirtintas už žiniasklaidą atsakingos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos pareigūnės Dunjos Mijatovič pareiškimu.
O dabar dar kartą pabandykime suskaičiuoti net mažiau negu pusmečio santykių su Rusija rezultatą. Jei skaičiuosime įvarčius, Maskva pati, regis, neįmušė nė vieno. Tačiau Vilniaus žaidėjai buvo neįtikimai rezultatyvūs – kad ir kaip dėliotume, iš viso 7 ar 8, o gal net 10 įvarčių nuo diplomatų pokalbių paviešinimo iki VSD pažymos apie tariamus Rusijos planus kompromituoti D. Grybauskaitę suskaičiuoti teks. Bet visi – į savo vartus.
Tad ar ne metas vietoj kažkada konservatorių parengtos „Rusijos sulaikymo strategijos“ skubiai rengti nacionalinę „atsilaikymo prieš Rusijos provokacijas strategiją“, kuri bent jau paaiškintų, kad už pačias provokacijas dažnai pavojingesnė mūsų pačių reakcija? Ar vis dėlto leisimės toliau trolinami?
