Lietuviškų pieno produktų embargas sukėlė karštų politinių ir teisinių diskusijų. Rusija teigė, esą mūsiškė produkcija nekokybiška, tačiau ir Lietuvoje, ir ES vyravo nuomonė, kad draudimų priežastys – išskirtinai politinės.
ES, jau ne kartą turėjusi bėdų dėl Rusijos prekybos politikos, kartu su Pasaulio prekybos organizacija (PPO) netruko įspėti Maskvą dėl jos veiksmų prieš Lietuvą nesuderinamumo su sutartimis. Derybomis nepavykus pakeisti Rusijos pozicijos dėl embargo, Lietuvos ir ES pareigūnai ėmė svarstyti pateikti ieškinį PPO dėl daugiašalės prekybos taisyklių pažeidimo. Iš pirmo žvilgsnio tokia iniciatyva atrodė sveikintina, tačiau niekas nepaaiškino, kada ir kokios naudos tai būtų davę mūsų pieno gamintojams bei kokios įtakos būtų turėję Lietuvos ir Rusijos santykiams ateityje.
PPO ginčų sprendimo sistema yra išskirtinė priemonė, padedanti palaikyti daugiašalės prekybos sistemos stabilumą. Dažniausiai valstybės kreipiasi į PPO tuomet, kai kita šalis narė imasi tokių prekybos politikos priemonių, kurios, besikreipiančiosios vertinimu, pažeidžia sutartis. Tokiu atveju PPO pasiūlo, kaip ginčą išspręsti taikiai. Tačiau nepavykus susitarti pareiškėjos prašymu sudaroma ginčo sprendimo komisija, kuri nustačiusi pažeidimą rekomenduoja taikyti sankcijas. Šios rekomendaciją galima skųsti Apeliaciniam komitetui ir jo sprendimas yra galutinis. Ginčų narpliojimo procedūra vidutiniškai trunka apie metus, tačiau kartais bylos nagrinėjimas gali užsitęsti iki kelerių metų.
Negalima teigti, kad kreipimosi procesas į PPO būtų paprastas, o byla – laimėtina.
PPO sprendimai yra privalomi bylos šalims. Tačiau net ir patenkintas valstybės pareiškimas dar nereiškia, kad pažeidėja panaikins prekybai taikomus apribojimus. PPO sutartys atskirai reglamentuoja patį sprendimo vykdymo procesą, per kurį pirmenybė teikiama šalių abipusiams susitarimams dėl įpareigojimų įgyvendinimo terminų ir kitų sąlygų.
Analizuojant Lietuvos ir Rusijos situaciją PPO teisės požiūriu, pabrėžtina, kad visiškas tam tikro produkto importo draudimas laikomas šiurkščiu sutarčių pažeidimu ir prekybos laisvės apribojimu. Galbūt dėl to daugelis politikų suskubo nuteisti Rusiją ir tikėjosi, kad ginčas bus išspręstas Lietuvos naudai. Tačiau situacija galėjo būti kur kas sudėtingesnė. PPO pagrindinis tikslas – uždrausti ar kitaip sureguliuoti valstybių narių taikomas įvairias priemones, trukdančias laisvajai prekybai. Tačiau tai nereiškia, kad šalys negali imtis jokių priemonių, ribojančių laisvąją prekybą. Valstybės narės turi tokią teisę, tačiau pasirinktos priemonės privalo atitikti PPO teisės reikalavimus.
Tikėtina, jog nagrinėjamu atveju inicijavus bylą PPO, Rusija būtų įrodinėjusi, kad lietuviškų pieno produktų embargas taikytas nepažeidžiant teisės. Maskva savo sprendimą imtis tokių priemonių grindė tuo, kad pieno produktuose aptikti tam tikri mikrobiologiniai bei kiti parametrai ir (ar) viršytos jų normos. Tokiu atveju Rusija turėtų galimybę remtis nuostatomis, kurios leidžia valstybėms taikyti apribojimus, jei būtina apsaugoti žmonių sveikatą.
Be to, Rusija apie pieno produktų embargą informavo specialią PPO instituciją, kuri leidžia taikyti tam tikrus apribojimus prekybai, susijusius su sanitariniais ir fitosanitariniais konkrečių produktų ar jų grupių reikalavimais. Tokias priemones valstybės gali taikyti tik griežtai laikydamosi įtvirtintos tvarkos – draudimai negali būti diskriminacinio pobūdžio, jie privalo būti proporcingi, objektyviai būtini ir pagrįsti. Tikėtina, kad Rusija būtų įrodinėjusi, esą taikydama apribojimus Lietuvai laikėsi šių reikalavimų.
PPO sutartyse rastume dar ne vieną nuostatą, kuria ši valstybė narė galėjo remtis. Atitinkamai, vietos savo tiesai įrodinėti būtų buvę ir Lietuvai, tačiau jokiu būdu negalima teigti, kad kreipimosi procesas į PPO būtų paprastas, o byla – laimėtina.
Taigi, ginčą su Rusija laimėti tikrai nebūtų buvę taip paprasta, kaip daugumai atrodė iš pirmo žvilgsnio. Pats procesas būtų buvęs palyginti ilgas, brangus ir sudėtingas abiem šalims. Taip pat neatrodo, kad Rusija vėliau būtų susidomėjusi taikia šio nesutarimo pabaiga ar geranoriškai vykdžiusi PPO priimtą Lietuvai palankų sprendimą. Todėl neaišku, kada būtume galėję kalbėti apie realų embargo panaikinimą.
Dabar jau retrospektyviai nagrinėjamas šis atvejis išspręstas geriau, nei galėjome tikėtis. Vargu ar analogišką rezultatą būtų lėmęs PPO inicijuotas procesas. Tai jokiu būdu nereiškia, kad PPO ginčų sistema yra ydinga, priešingai – tai tikriausiai viena efektyviausių pasaulinės organizacijos ginčo sprendimo sistemų. Rusijos ir Lietuvos nesutarimų sprendimo mechanizmas vis dėlto turėjo būti pagrįstas diplomatinėmis priemonėmis, nes šio ginčo priežastys greičiausiai politinės, o ne teisinės. Ilgesnėje perspektyvoje toks sprendimo būdas duotų naudingesnių rezultatų nei mėginimas su didžiąja kaimyne nesutarimus aiškintis tarptautinės organizacijos teisme.
