Rusijos sprendimas blokuoti lietuvišką pieno produkciją dar kartą priminė: Rytų rinka – pelninga, bet pavojinga. Iki šiol drąsa atsipirkdavo: per trejus metus eksportas į Rusiją išaugo beveik tris kartus. Artimiausiu metu bent jau rizikos šioje šalyje nesumažės.
Kruopštus vilkikų su lietuviškais numeriais tikrinimas muitinėse, dėl kurio nuostolių patiria transporto bendrovės. Grasinimai neįsileisti lietuviškos mėsos. Užkardai pieno perdirbėjams. Po kiekvieno tokio ar panašaus Rusijos žingsnio pasigirsta siūlymų verslininkams pasidairyti saugesnių rinkų.
Tačiau, kaip rodo statistika, jie arba nenori, arba negali atsisakyti šios rinkos. 2009 m. Rusijai teko 13 proc. viso Lietuvos eksporto. Pernai šioje šalyje parduota 15 mlrd. litų vertės produkcijos ir tai sudarė jau 19 proc. mūsų eksporto. Šiemet sausį–rugpjūtį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, eksportas į Rusiją dar paaugo 17 proc.
Pastarieji akibrokštai – griežtesnė vilkikų patikra bei vėliau įvesti apribojimai pieno produkų importui iš Lietuvos – taip pat greičiausiai neapvers situacijos aukštyn kojomis. Nors viešai skambėjo tokie terminai kaip „ekonominis karas“, savo mastu ir poveikiu Rusijos veiksmai labiau priminė pratybas.
„Atskirų pieno bendrovių rezultatus eksporto apribojimas paveiks. Tačiau tokios sankcijos negalės tęstis ilgai, todėl didesnio poveikio ir pieno gamintojai, ir kiti sektoriai turėtų išvengti“, – vertina „Swedbank“ ekonomistė Laura Galdikienė.
Juodasis scenarijus
Rusija neabejotinai turi ginklų, kurių pakaktų pratyboms tikru ekonominiu karu paversti. Iš 20 Lietuvos įmonių, kurios pernai eksportavo daugiausia, 9 yra daugiau ar mažiau susijusios su šia valstybe. Tad užsitęsęs ekonominis karas paveiktų visos mūsų šalies eksporto rodiklius.
Dešimt pirmųjų bendrovių pernai išvežė iš viso 28,1 mlrd. litų vertės produkcijos (ne tik į Rusiją). Iš jų penkios priklauso nuo Rusijos veiksmų.
Didžiausia eksportuoja – naftos perdirbimo bendrovė „Orlen Lietuva“ – šiuo metu perdirba beveik vien rusišką „Urals“ naftą. Antroje vietoje esanti trąšų gamintoja „Achema“ visiškai priklausoma nuo rusiškų dujų. Jos sudaro apie 70 proc. visų gamybos sąnaudų. Kita trąšų gamintoja – „Lifosa“ – valdoma Rusijos bendrovės „Eurochem“.
„Lietuvos geležinkeliai“ daug krovinių gabena iš Baltarusijos. Šią šalį gali paveikti Kremlius, be to, ir ji pati yra sunkiai prognozuojama. Nuo Maskvos politikos priklausoma kita didžiausių eksportuotojų dešimtuke esanti transporto bendrovė „Girteka logistics“. Rusija jau ne kartą parodė, kad mėgsta kaišioti pagalius būtent vilkikams į ratus.
Likusios penkios įmonės tiesiogiai nepriklauso nuo Maskvos sprendimų. Iš jų keturios – plastiko gaminių ir viena – žemės ūkio produktų eksporto.
Antrajame dešimtuke yra dvi pieno perdirbėjos – „Rokiškio sūris“ ir „Pieno žvaigždės“, kurioms taip pat tenka nuolat sekti padėtį Rusijoje.
Kilus ekonominiam karui, kai kurios bendrovės tai pajustų itin skaudžiai. Pavyzdžiui, jei „Achemai“ pabrangtų dujos, ji pradėtų klimpti į nuostolius. Nelikus baltarusiškų krovinių, sumažėtų „Lietuvos geležinkelių“ pajamos. Tačiau tie patys pienininkai greičiausiai rastų naujų rinkų.
„Blokadai užsitęsus, Lietuvos pieno produktų gamintojai greičiausiai sugebėtų nukreipti savo produkcijos srautus į kitas rinkas, nes šių produktų paklausa pasaulyje išlieka didelė“, – mano „Swedbank“ ekonomistė L. Galdikienė.
Tiesa, kitos rinkos gali būti ne tokios pelningos, palyginti su Rusijos. Tad įmonių rezultatai šiek tiek suprastėtų. Bet juodžiausio scenarijaus, pagal kurį ši šalis visiškai nutrauktų prekybą su Lietuva, tikimybė labai maža. Tai ir būtų finansiškai nenaudinga pačios Rusijos verslui (tarkime, specialiai žlugdyti „Lifosą“), ir sukeltų neigiamą ES reakciją.
Kita vertus, didelė eksportuotojų priklausomybė nuo Rusijos ateityje leis šiai šaliai surengti dar ne vienas „pratybas“.
Apsimoka lipti ant grėblio
Dar viena frazė, skambėjusi po Rusijos veiksmų, nukreiptų prieš lietuviškas prekes, – esą eksportuotojai ir vėl užlipo ant to paties grėblio. Mat panašių problemų iškyla nebe pirmą kartą, todėl verslininkai neva turėtų persiorientuoti į ne tokias rizikingas rinkas.
Kaip rodo eksporto statistika, jie to nepadarė. Tokį prieraišumą paaiškintų viena iš dviejų priežasčių. Arba Lietuvos gamintojai yra nelankstūs ir nesugeba įsitvirtinti kitose rinkose, arba, nepaisant kartais iškylančių sunkumų, prekiauti su Rusija šiuo metu yra pelningiau nei su kuo nors kitu.
Vertinant visą Lietuvos eksporto sektorių būtų sunku pavadinti jį nekonkurencingu ar nelanksčiu. Remiantis „Swedbank“ skaičiavimais, šio sektoriaus produktyvumas augo sparčiau nei neeksportuojančio. Pirmojo produktyvumas nuo 2000 m. padidėjo apie tris kartus, antrojo – tik kiek daugiau nei pusantro.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas atkreipė dėmesį, kad daug kur pasaulyje didžiausia eksporto dalis tenka šalims kaimynėms. Tad ir Lietuvos prekyba su Rusija yra natūralus dalykas. O tam, kad tą veiklą kuo mažiau trikdytų ribojimai ir tikrinimai, S. Besagirskas siūlo operatyviai į juos reaguoti – kreiptis į Europos Komisiją, Pasaulio prekybos organizaciją ar Rusijos valdžios atstovus.
Kuo reakcija bus greitesnė, tuo trumpiau truks lietuviškų produktų ar vilkikų blokada. Vadinasi, ir įmonių nuostoliai bus mažesni. Kalbant apie pastarąjį atvejį, Lietuvos politikai ne tik neveikė operatyviai, bet dar ir susiginčijo tarpusavyje, kas turi ginti šalies verslo interesus užsienyje – prezidentė ar Vyriausybė.
