Nekaip prasidėjusį sezoną Simas Juodviršis užbaigė skambiu akordu: kartų DD2 klasėje lenktynininkas JAV vykusiose „Rotax“ lenktynių planetos pirmenybėse skriejo ypač greitai, o finaliniame važiavime užtikrintai nugalėjo.
Simas Juodviršis šiemet dar kartą pakeitė šalies automobilių sporto istoriją pirmą kartą tapęs kartų lenktynių pasaulio čempionu.
Po lenktynių prabėgus savaitei 21-erių sportininkas „Sekundės“ dienraščiui papasakojo apie svarbiausią gyvenime pergalę, apie naujų rėmėjų dėmesį, pasiūlymus bei savo ateities tikslus.
Prieš finalą mažai miegojo
– Kokios emocijos apėmė kirtus finišo liniją?
– Ne iškart supratau, kad laimėjau lenktynes, tik po poros dienų apėmė jausmas, kad aš čempionas. Grįžau į Lietuvą, su mechaniku latviu kalbėjomės apie varžybas, pavyko mums tai padaryti, viskas puikiai susiklostė, mes laimėjome.
Ta finalinė kova buvo trumpa, atitrūkau, vėliau tereikėjo palaikyti tą greitį. Pergalė lengva, bet pati įspūdingiausia.
– O kas ją lėmė, kokios pagrindinės priežastys?
– Pasirinkau gerą mechaniką. Atrodo, dar 2009-aisiais ar 2010-aisiais metais Italijoje varžybose su juo neblogai sekėsi. Tada finale startavau pirmas, bet vienas lenktynininkas iš Estijos išmušė mane iš trasos.
Šiemet galvojau, kad reikia siekti pergalės su šiuo mechaniku. Sezono metu Italijoje turėjau kitą mechaniką, Lietuvoje lenktyniaujant padėjo man pagal situaciją, kas galėjo.
Šioms varžyboms JAV pakviečiau mechaniką iš Latvijos Marį Akmeną. Jis puikus specialistas, turi patirties, dirbęs „Energy Team“ gamykloje. Su juo galima dirbti: jis pagal Zodiaką Ožiaragis, aš taip pat, mes užsispyrę, turėjome tikslą.
Viskas puikiai klostėsi nuo pirmų treniruočių, buvau greitas. Turėjau gerą komandos draugą Kazimierą Vasiliauską. Jis turi patirties. Abu buvome labai greiti.
Galvojome apie pergalę, tikslingai ir protingai siekėme jos. Niekur neskubėjome. Visuose važiavimuose reikėjo finišuoti gerose pozicijose, kad patektume į finalą.
Buvo šiokių tokių problemų, pirmame atrankiniame važiavime nuleido padangą, finišavau tik dešimtas. Kituose važiavimuose sekėsi vis geriau ir geriau. Bandėme atrasti gerą reguliavimą, pavyko, laimėjome.
– Kokios mintys galvoje sukosi prieš pat finalinį važiavimą, pergalė ir daugiau nieko?
– Tą naktį blogai miegojau. Be to, dar jaučiau laiko skirtumą, per mažai laiko turėjome aklimatizacijai. Visą naktį galvojau apie pergalę. Rytas greitai atėjo. Buvome susikoncentravę, nusiteikę, kad galime laimėti. Ryte spėjau pabėgioti. Nusiteikiau, kad reiks kovoti. Mūsų su mechaniku strategija buvo tokia: pusfinalyje tiesiog reikia finišuoti kuo aukštesnėje pozicijoje.
Finale startavome dviese su Kazimieru iš pirmųjų vietų. Kas gali būti geriau. Tikėjomės, kad ant apdovanojimų podiumo lipsime dviese, bet nepavyko.
Manėme, kad finalinėse lenktynėse reikia pirmuose ratuose tarpusavyje nekovoti, ramiai, gražiai važiuoti. Priklausomai nuo situacijos, neleisti lyderiui atitrūkti arba, būnant lyderio pozicijoje, stengtis kuo labiau atitrūkti.
Nuo pat pirmo rato kanadietis Benas Kuperis siekė didžiulio tempo, netrūko avarijų, kontaktų, atsidūriau antroje vietoje, pirmas važiavo amerikietis, aš jį aplenkiau ir, kaip šnekėjau su mechaniku, mano užduotis buvo palaikyti gerą tempą, kad pabėgčiau nuo antros ir trečios vietos. Tai pavyko padaryti ir laimėjau varžybas. Ta trasa – ilga su kelių šimtų metrų tiesiąja, antroje ir trečioje vietoje važiuojantieji turėjo gerą užuovėją ir iškart priartėdavo penkiais, šešiais metrais, tačiau tai nepadėjo varžovams manęs pavyti.
– K. Vasiliauskas – šiuo metu jūsų pagrindinis varžovas?
– Visą sezoną su juo lenktyniavau. Jis greitas, važiavęs „Formulės-2“ čempionate, turi patirties, jo nuvertinti negalima. Vienas iš kito mokėmės. Turėjome tokią specialią programą, pagal kurią lyginome mūsų važiavimą, galėjome mokytis vienas iš kito klaidų. Tai tikrai padėjo ir tai pasiteisino, Amerikoje buvome išties greiti.
– Po pergalės prabėgo daugiau nei savaitė, kaip į ją dabar žvelgiate, kokia jos reikšmė?
– Tai svarbiausia mano gyvenimo pergalė ir labai laukta. Trečioje ar ketvirtoje klasėje vyko talentų vakaras ir mane pakvietė į sceną, prieš visą mokyklą turėjau pasakyti, kad esu Lietuvos čempionas.
Galbūt susijaudinau prieš tokią didelę publiką ir pasakiau, kad esu pasaulio čempionas. Buvo truputį gėda, auklėtoja priėjusi tarė: „Aš tikiu, kad tu būsi pasaulio čempionu.“
Po daugelio metų man pavyko tai įgyvendinti. Tai mano didelė išsipildžiusi svajonė. Niekas iki šiol Lietuvoje nieko panašaus nebuvo laimėjęs, tai didžiausias pasiekimas šalies automobilių sporto istorijoje.
Apie „Formulę“ – realios mintys
– Kokie dabar jūsų tikslai, naujos svajonės?
– Yra pasiūlymų iš kitų komandų, galbūt ir toliau su kartais važiuosiu. Šie metai dar nesibaigė. Atskris į Lietuvą mano ekipos bosas iš Italijos, susitiks su Lietuvos „RKV Racing“ vadovu Vitalijumi Gudzenka ir tarsis dėl kito sezono.
Vitalijus – mano didžiausias rėmėjas. Viskas prasidėjo nuo to, kai atsidūriau jo ekipoje – „RKV Racing“. Pradėjome rimtai dirbti, pasiekėme gerų rezultatų. Kiekvienais metais bus geriau ir geriau.
– Tai kartingo lenktynių dar nesiruošiate palikti?
– Niekas nežino, jei gausiu pasiūlymą pereiti į automobilių sportą ar „Formulę“, visko gali nutikti. Tiesa, „Formulei“ reikia didžiulio biudžeto, jai daug neteikiu vilčių. Tą gali patvirtinti ir Kazimieras Vasiliauskas.
Iš Lietuvos patekti į „Formulę-1“ labai sudėtinga. Mūsų šalis maža, norinčiųjų reklamuotis nedaug, tiesiog būtų pinigų išmetimas į balą. Žinoma, norėčiau patekti į prestižiškiausias pasaulyje lenktynes, tačiau savo šansus vertinu realiai.
– Kaip manai, jei būtum, pavyzdžiui, Vokietijos sportininkas, tapęs kartingo lenktynių pasaulio čempionu, gal šansai būtų visai kitokie?
– Tikrai gal būtų paprasčiau. Vokietija didelė, daug kompanijų, automobilių sportui skiriamos didžiulės lėšos.
–Kokie tikslai buvo keliami prieš kelionę į pasaulio čempionatą JAV, iškovoti nugalėtojo taurę?
– Visi iš manęs tikėjosi titulo. Prieš tai pasaulio čempionate KZ2 klasėje Prancūzijoje finišavau aštuntas. Ten neblogai sekėsi, tik pritrūko greičio. Šios lenktynės buvo paskutinė mano galimybė šiemet laimėti kažką rimto. Visi tikėjosi, kad galiu laimėti. Sezono pradžioje netrūko nesėkmių, nosies nenuleidau, dar labiau siekiau savo tikslo. Viskas taip susiklostė, kad tiesiog laimėjau.
Tribūnoje – sėkmę nešanti trispalvė
– Ar kas nors iš artimųjų lydėjo tave į lenktynes JAV?
– Aš keliavau su mechaniku. Kiti lenktynininkai keliavo su antrosiomis pusėmis, šeimomis, manęs varžybų vietoje niekas nepalaikė. Su artimaisiais susiskambindavome telefonu, papasakodavau, kaip sekasi. Didesnė koncentracija, mažiau blaškymosi, nereikalingų emocijų, kai šalia nėra artimųjų. Manau, tai padėjo, juk varžybose reikia važiuoti susikaupus, turėti savo tikslą. Kai pradeda lįsti pašalinės mintys, nieko gero.
– Tačiau tribūnoje buvo galima pastebėti trispalvę.
– Taip, kiti lenktynininkai, kuriems varžybos jau buvo pasibaigusios, sėdėjo tribūnoje su mano laiminga Lietuvos vėliava. Ją turėjau, kai laimėjau Europos čempionatą, kitas svarbias lenktynes. Tai tarsi sėkmės simbolis.
Tribūnose – vien amerikiečiai, ir vienoje vietoje plazdėjo trispalvė, nedidelė lietuviška salelė. Vis geriau nei visiškai nieko.
– Jei nebūtų pavykę laimėti, kaip vertintum savo sezoną?
– Būtų liūdna. Bandytume kitąmet laimėti pasaulio čempionatą. Dabar belieka džiaugtis, visi laimingi, sveikina. Labai maloni savijauta. Mano mechanikas taip pat labai džiaugiasi pergale, jis iki šiol nebuvo pasiekęs tokios pergalės.
Tai didelis žingsnis – atsiveria didesnės galimybės, daugiau pasiūlymų, tavo pavardę sužino daug žmonių. Amerikoje rimti automobilių sportui skirti žurnalai rašo apie mano triumfą. Manau, padarėme didelį darbą.
– Kam pirmiausia pranešei apie savo pergalę?
– Savo draugei, po to, aišku, tėvams. Jie labai išgyveno ir po lenktynių buvo labai laimingi, vėliau – Vitalijui Gudzenkai.
Norėjau su visais artimiausiais žmonėmis pasidžiaugti savo sėkme, pats netikėjau, kad pavyko laimėti. Viena kita laimės ašara nuriedėjo. Šeima ir daugelis draugų, stebėjusių lenktynes tiesiogiai per internetą, nubraukė džiaugsmo ašarą.
– Ar spėjai pažymėti pergalę, kaip ją atšventei?
– Po varžybų ir apdovanojimų vyko lenktynininkų vakarėlis, su komanda kartu atšventėme. Ten taip pat sulaukiau daugybės sveikinimų, jaučiausi pagerbtas. Lietuvoje antrą kartą švęsime. Atskris iš Italijos ekipos vadovas, pakviesiu artimiausius žmones ir kartu pažymėsime, juk neeilinė pergalė.
Dėl meilės – į Klaipėdą
– Minėjai pirmiausia po finišo skambinęs merginai, gal ji širdies draugė?
– Taip, ji – ne žmona, bet gal būsima. Tai Vitalijaus dukra, Gabrielė. Ji gyvena Klaipėdoje. Todėl ir man teko persikelti į uostamiestį. Taip patogiau bendrauti, nes nuo Panevėžio iki Klaipėdos – apie 300 kilometrų, dažnai neprivažinėsi. Dažnai būnu išvykęs iš Lietuvos į varžybas ar treniruotes Italijoje. Kai yra galimybių, norisi dažniau matytis ir daugiau laiko praleisti kartu.
Tėvai nepatenkinti, ypač mama, nori dažniau matyti namuose, pasidžiaugti manimi (red. – šypsosi). Bet, matyt, atėjo laikas, kai reikėjo priimti tokį sprendimą.
– Spėju, sulauki nemažai merginų dėmesio, ypač po tokių pergalių pasaulio čempionate?
– Neslėpsiu, sulaukiu. Bet nieko negaliu padaryti, mano širdis jau užimta (red. – juokiasi). Tenka padėkoti ir viskas.
– Apskritai šiuo metu turbūt jauti padidėjusį visuomenės dėmesį, socialiniame tinkle „Facebook“ sulaukei begalės sveikinimų?
– Taip, tiek man, tiek klubui gerokai lengviau bendrauti su rėmėjais, sulaukti didesnio finansavimo, didesnio palaikymo.
Pats jaučiuosi patobulėjęs, ši pergalė – didelis postūmis dar labiau stengtis. Turiu čempiono titulą, bet jo vieno nepakanka, norėtųsi laimėti dar vieną.
– Daugiau rimtų lenktynių nebus, kokie dabar planai, pailsėti?
– Taip, kažkiek atsipūsiu nuo lenktynių. Vėliau keliausiu į Italiją pasitreniruoti. Taip pat kasdien lankysiu sporto salę, kad neprarasčiau sportinės formos. Be to, reikia skirti dėmesio mokslams Lietuvos sporto universitete.
– Kaip sekasi studijos, ar spėji suderinti paskaitas ir sportą, lenktynes?
– Aš studijuoju neakivaizdžiai, retai būnu Lietuvoje, dieniniame skyriuje nespėčiau. Kartais sutampa varžybos su sesijomis, tačiau sugrįžęs atsiskaitau tai, ką reikia. Tai Sporto universitetas, jie mane supranta, man padeda mokytis, aš jiems padedu: neseniai vyko tokia fotosesija, mane padarys universiteto veidu. Šiuo metu esu antrame kurse.
Metus bandžiau studijuoti Mykolo Romerio universitete, tačiau niekaip nespėdavau, dažnai buvau išvykęs į Italiją, tuo metu kaip tik buvau pasirašęs kontraktą su komanda.
Pergalė atvėrė naujas galimybes
– Minėjai, kad V. Gudzenka – tavo pagrindinis rėmėjas, jis tau labiausiai finansiškai padeda ar turėjai omenyje ką kita?
– Taip, jis ir finansinis, ir psichologinis rėmėjas, visomis prasmėmis. Puikiai sutariu su juo. Kai kartu esame, atrodo, viską galime. Esame gera komanda. Jis mano pagrindinis rėmėjas. Jei jis manęs nebūtų pakvietęs į „RKV Racing“ ekipą, galbūt nieko nebūčiau pasiekęs: neturėčiau nei Europos, nei pasaulio čempiono titulo. Labai jam ačiū.
Didžiausi tėčio nuopelnai. Tai jis mane išugdė geru lenktynininku, investavo daug pinigų į mano karjerą. Jis taip pat mano pagrindinis rėmėjas.
–Minėjai, kad penktadienį buvai susitikęs su naujais rėmėjais? Galbūt gerokai lengviau pasiseks sudaryti kitų metų biudžetą?
– Taip. Seni rėmėjai sveikina, teigia, kad padės dar daugiau, nei iki šiol. Taip pat atsiranda ir naujų rėmėjų. Esu žinomas automobilių sporte. Padėdami man, jie gali sėkmingai investuoti į savo reklamą.
Turiu paminėti ir tėčio brolį Remigijų Juodviršį, įmones „Panevėžio keliai“, Panevėžio statybos trestas, taip pat „Chmitz Cargobull Baltic“ – jos taip pat stipriai man padeda.
– Viename pokalbyje minėjote, kad metinis biudžetas galėtų siekti milijoną litų?
– Šiemet jis mažesnis, šiek tiek mažiau varžybų buvo. Pernai biudžetas siekė apie 800 tūkstančių litų. Tiek pinigai nesimėto gatvėje, tai didelė suma. Atrodo, kiek čia reikia toms mažoms mašinėlėms, tačiau viskas daug kainuoja.
– Ar biudžetas, palyginti su kitų komandų sportininkų, yra mažesnis, ar atitinka, sakykime, pasaulinio lygio kartingo lenktynių sportininkų vidurkį?
– Priklauso nuo komandos dydžio. Pavyzdžiui, girdėjau gandus, kad „Tony Kart“ komandos, kurioje važiuoja Michaelis Šumacheris, vienerios varžybos kainuoja apie 20 tūkstančių eurų. Per sezoną – 25 varžybos. Už atitinkamą kainą gauni ir bolidą, per kiekvieną važiavimą – naujos padangos ir panašiai. O šalia M. Šumacheris.
Amerikoje varžybose buvo 74 nauji, visiškai vienodi kartai su naujais varikliais. Ateini, išsitrauki kamuoliuką su skaičiumi, jis nurodo, kuris kartas tau atitenka. Visų jėgos buvo lygios kalbant apie techniką, varžėsi sportininkų talentas, jų įgūdžiai.
KZ2 klasėje viskas priklauso nuo tavo biudžeto, kuo daugiau investuoji į techniką, tuo greičiau važiuoji.
– Kurioje klasėje važiuoti geriau?
– KZ2 klasė yra galingesnė, didesnis greitis, ten man įdomiau, DD2 klasėje mažiau arklio galių. Šiemet KZ2 klasėje nelabai pasisekė. Neturėjome gero variklio, nepavyko jo susireguliuoti.
– Ar turite tikslą laimėti KZ2 klasėje?
– Ne nuo manęs vieno priklauso. Ten konkuruoja ne sportininkas, ne talentai, o gamyklos. Daug ką lemia komandos biudžetas. Daug priklauso nuo karto rėmo, ar gerai važiuoklė dirba, daug veiksnių susideda į vieną vietą. Reikia daug sėkmės, kad viskas pavyktų 100 procentų, retai pasitaiko.
Nuotrauka iš S. Juodviršio archyvo
Linas JOCIUS
