Po finansų krizės globalizacija stabtelėjo ir užleido kelią modeliui, kuriame daugiau sąlygų, intervencijų ir nacionalizmo. Kokių sulaukėme padarinių?
Prieš penkerius metus George’as W. Bushas į Vašingtoną, kur vyko pirmasis G 20 viršūnių susitikimas, sukvietė didžiausių turtingų ir besivystančių šalių lyderius. Susidūrę su baisiausia finansų krize nuo Didžiosios depresijos, lyderiai pažadėjo, kad neįpuls į ekonominį izoliacionizmą kaip anais laikais, ir pareiškė įsipareigojantys kurti atvirą pasaulinę ekonomiką ir atmetantys protekcionizmą.
Jiems pavyko tik iš dalies. Nors prie XX a. 4-ajam dešimtmečiui būdingo kraštutinio protekcionizmo negrįžta, pasaulio ekonomikos atvirumas neabejotinai sumažėjo. Po to, kai du dešimtmečius žmonės, kapitalas ir prekės laisviau judėjo per valstybės sienas, pradėjo kilti tvoros, nors ir su vartais. Vyriausybės vis dažniau renkasi, su kuo prekiauti, kokį kapitalą priimti ir kiek laisvės suteikti norintiems verslu užsiimti užsienyje.
Beveik visos šalys tebetaiko tarptautinės prekybos ir tarptautinio investavimo principus. Jos trokšta naudotis globalizacijos teikiama nauda, bet dabar nori kuo labiau apsisaugoti nuo neigiamų aspektų, tarkime, nepastovių kapitalo srautų arba augančio importo.
Nėra abejonių, globalizacija pristabdyta. Visuotinis eksportas kaip pasaulinio bendrojo vidaus produkto dalis (tai paprastas būdas įvertinti prekybos intensyvumą) 1986–2008 m. nuolat augo, bet nuo to meto nebekinta. Pasauliniai kapitalo srautai, 2007 m. perkopę 11 trln. JAV dolerių, pernai siekė vos trečdalį tos sumos. Tarpvalstybinės tiesioginės investicijos irgi gerokai nusmuko, palyginti su 2007 m. piku.
Dažniausiai tai cikliniai reiškiniai. Neseniai turtingąjį pasaulį purčiusios krizės ir recesijos nuslopino polėkį, kuris skatina tarptautines investicijas. Tačiau nemažai lėmė sąmoninga politika. Antai finansų srityje, kur dėl nesudėtingo tarpvalstybinio skolinimo tokiems kraštams kaip JAV ir daliai Pietų Europos šalių atsirado galimybė didinti einamosios sąskaitos deficitą, šiandien bankai vis labiau spaudžiami palaikyti skolinimą vietos rinkose, didinti kapitalą ir finansiškai atskirti užsienio padalinius.
Pasaulio lyderiai didžiuojasi po krizės išvengę protekcionizmo, ir pagal įprastus matus jie teisūs: Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) duomenimis, nuo 2008 m. atviras importo ribojimas prekybos beveik nepaveikė. Tačiau paslėpto protekcionizmo apstu, jis dažnai maskuojamas eksporto skatinimu arba pramonės politika. Antai Indija taiko vietinio turinio reikalavimus, kai viešieji pirkimai susiję su informacinėmis ir ryšio technologijomis bei saulės energijos įranga. Brazilija, kuri savo valdomą naftos milžinę „Petrobras“ prieš dešimtmetį privertė daugiau įrangos pirkti iš vietos įmonių, apribojimus nuo to meto nuolat griežtino. Ir JAV, ir Europa įvedė arba grasinosi įvesti muitus saulės moduliams iš Kinijos, aiškindamos, kad šių gamyba sulaukia visokeriopos valdžios paramos. Tačiau savai žaliajai energijai pačios Vakarų šalys taip pat siūlo nemenkas subsidijas.
Kapitalo kontrolės priemonės, ilgai laikytos griežtesnio reguliavimo laikų reliktu, vėl priimtinos, nes leidžia pažaboti nepageidautinus įvežamų ir išvežamų karštųjų pinigų srautus. Kai Brazilija 2009–2010 m. apmokestino įvežamą kapitalą, nepamiršo pabrėžti, kad ne visos užsienio investicijos nelaukiamos. „Niekas neatstumia žmonių, norinčių investuoti į mūsų uostus ar mūsų kelius, – sako Brazilijos centrinio banko valdytojo pavaduotojas Luizas Awazu Pereira. – Bet jei atėjote tik dėl to, kad valdote agresyvų rizikos draudimo fondą ir pastebėjote, jog mūsų iždo obligacijos duoda 10 proc., kai JAV iždo obligacijos – nulį, tai ne itin pageidautina.“
Pasaulis neatsisakė prekybos liberalizavimo, tačiau dėmesys nuo daugiašalės PPO nukrypo prie regioninių ir dvišalių paktų. 2008 m., kai iki „Lehman Brothers“ galo buvo likę keli mėnesiai, PPO Dohos derybos Ženevoje iš esmės žlugo dėl to, kad Indija ir Kinija žemės ūkio produkcijos importui norėjo taikyti griežtesnį apsaugos mechanizmą, nei buvo priimtina JAV. Visai netrukus JAV prisijungė prie derybų dėl vadinamosios Partnerystės abipus Ramiojo vandenyno (Trans-Pacific Partnership), kuriai taip pat priklauso Australija, Brunėjus, Kanada, Čilė, Japonija, Malaizija, Meksika, Naujoji Zelandija, Peru, Singapūras ir Vietnamas. Barackas Obama šią partnerystę pateikė kaip pavyzdį, kad būtent prie tokio susitarimo turėtų siekti prisijungti Kinija.
Tiesioginių užsienio investicijų srityje tendencija irgi kol kas tebekrypsta į liberalizavimą, tačiau Jungtinių Tautų Prekybos ir plėtros komisijos skaičiavimai rodo, kad apribojimų daugėja. Praėjusį gruodį Kanada leido valstybinei Kinijos įmonei įsigyti bitumingojo smėlio sektoriuje veikiančią kanadiečių bendrovę, bet užsiminė, kad tai paskutinis kartas. „Sakydami, jog Kanada atvira verslui, neturime omenyje, kad šią valstybę gali pirkti užsienio vyriausybės“, – paaiškino ministras pirmininkas Stephenas Harperis.
Žmonių judėjimas iš šalies į šalį irgi kontroliuojamas atidžiau nei prieš krizę. Sienos imigrantams neužsivėrė, tačiau priėmimo kriterijai griežtesni. Bet taip pat ne viena valstybė supaprastino procedūras atvykstantiems itin kvalifikuotiems darbuotojams, kurių trūksta, ir verslininkams.
B. Obama globalizaciją laiko procesu, kurį reikia ne stabdyti, bet formuoti siekiant platesnių tikslų. Jis nori, jog kitos šalys keltų savo darbo standartus, didintų aplinkos ir intelektinės nuosavybės apsaugą, kad amerikiečių įmonės galėtų konkuruoti lygiomis sąlygomis ir vidurinei klasei galbūt vėl mokėti padorius atlyginimus. Kai balandį Bangladeše sugriuvus drabužių fabrikui žuvo per tūkstantį žmonių, B. Obama sustabdė JAV preferencinių muitų tarifų taikymą daugeliui iš Bangladešo importuojamų prekių, kol šalis pagerins darbuotojų teises.
Pradeda ryškėti aiški tendencija: valstybės vis labiau kišasi į pinigų ir prekių judėjimą, šalims linkstant prie bendraminčių kaimynių didėja prekybos regionalizacija, o nacionaliniam savanaudiškumui nurungiant tarptautinį bendradarbiavimą auga trintis. Iš viso to kyla naujos rūšies globalizacija su užkardais.
Netobulybė
Globalizacijos su užkardais patrauklumas glaudžiai siejasi su valstybiniu kapitalizmu, kuris leido Kinijai ir kitoms stambioms kylančioms rinkoms – Indijai, Brazilijai ir Rusijai – krizę išgyventi daug lengviau nei turtingajam pasauliui. Savąją valstybinio kapitalizmo formą jos išdidžiai paskelbė pranašesne už „Vašingtono konsensusą“ (akcentuotos atviros rinkos ir minimali valdžia), vyravusį iki 2008 m. Tačiau jų sistema taip pat dangstė dabar ryškėjančias struktūrines kliautis. Kinijoje valstybės įmonės ir šalies diriguojamas skolinimas nukreipė kreditavimą nuo privačiojo sektoriaus ir paskatino augti nekilnojamojo turto burbulą. Indijoje ir Brazilijoje dėl nepakankamų investicijų į infrastruktūrą pradėjo kilti infliacija ir ryškiai sulėtėjo augimas.
Žinoma, iki 2008 m. Vakaruose vykusi globalizacija turėjo ydų. Įsitikinimas, kad rinkos reguliuojasi pačios, leido susikaupti daugybei milžiniškomis skolomis pagrįstų ir neskaidrių tarpvalstybinių pozicijų. Smogusi krizė (pirmiausia JAV, vėliau Europoje) netruko išplisti, nes nebuvo kliūčių. Plačiai atvertų sienų niekuomet netroškusiems rinkėjams tai nepatiko, tad išaugo parama prieš globalizaciją nusiteikusioms partijoms.
Vienas kitas pasaulinių finansų suvaržymas – nebūtinai blogis. Ribojant bankų skolinimąsi užsienio valiuta, kaip Pietų Korėjoje, menksta tikimybė, kad sumažėjus valiutos kursui finansų įstaigos žlugs. Tačiau globalizacija su užkardais turi ir paslėptą kainą. Politikai dažnai pervertina savo gebėjimą gerą kapitalą atskirti nuo blogo, o eksporto ir inovacijų puoselėjimą nuo įsišaknijusių interesų pamaloninimo. Atsivėrimas prieš krizę darė stebuklus: kapitalas buvo nukreipiamas į geriausias investavimo galimybes, mažinamos kainos vartotojams ir skatindama konkurencija. Kišantis į šį procesą mažėja šalies augimo potencialas.
