Jau dvidešimt antrąjį kartą vykusios Panevėžio rajono kapelų varžytuvės „Kapelmaušis“ per ilgą gyvavimo laikotarpį neprarado populiarumo. Kad galėtų dalyvauti finaliniame koncerte, atrankose griežti pasišovė arti dvidešimties kolektyvų, o į geriausius iš jų pasižiūrėti susirinko tūkstantinė publika.
Proga save parodyti…
Šiųmetį „Kapelmaušį“ organizatoriai skelbė rengiantys ne tik tęsdami šventės tradiciją, norėdami pagerbti geriausias rajono kapelas, skatinti jų koncertinę veiklą, naujų kolektyvų atsiradimą. Siekta ir geriau pasirengti kitų metų Lietuvos dainų šventei, skatinti kapelų žanro kolektyvų narius, jų vadovus domėtis Lietuvos etnografinių regionų tradicinio muzikavimo ir dainavimo specifika.
Didysis varžytuvių koncertas pademonstravo, kad visas šias nuostatas pavyko įgyvendinti. Ir šiaip kapelų gausa stebinančiame Panevėžio rajone šiemet susibūrė dar du šio žanro kolektyvai – pavasarį groti pradėjo žibartoniečiai ir dembaviškiai.
Pirmajame, atrankos, ture pasirodė net aštuoniolika kapelų, iš jų į finalinį etapą pateko šešios. Žiūrovams jos pateikė originalumu, įvairumu stebinantį repertuarą. Griežti tiek žinomų kompozitorių kūriniai, tiek būsimos dainų šventės dalyviams privalomos išmokti melodijos, skambėjo ir populiarios, ir mažiau girdėtos liaudies dainos, iš savų kaimo muzikantų išmoktos polkos ir valsai. Daugelį scenoje grotų kūrinių aranžavo kapelų vadovai.
Tarp „Kapelmaušio“ finalo muzikantų – ir vaikai, paaugliai, ir aštuoniasdešimtmetį perkopę senjorai. Labai skirtinga ir kapelų narių koncertinė patirtis, muzikinis išsilavinimas.
Vieni drebančiomis kojomis į tokią didelę sceną kopė pirmąsyk, kitiems, profesionaliems muzikantams, scena – įprasta gyvenimo dalis, treti teigė grojantys ir koncertuojantys nuo vaikystės, tačiau niekad natų nepažinę, grojantys iš kepurės. Tačiau tiek natas prieš akis pasidėjusieji, tiek neprofesionalai patikino sielai artimas melodijas grojantys iš širdies.
… į kitus pasižiūrėti
Publiką pralinksminti, išjudinti stengėsi ne tik varžytuvių dalyviai. Pasirodymus surengė praėjusių metų renginio nugalėtojai – Smilgių kapela „Smilgenė“ ir paįstriečių kolektyvas „Gegužinė“.
Koncertavo įspūdingais kostiumais vilkėję svečiai iš su Panevėžio rajonu besibičiuliaujančių regionų: latvių folkloro ansamblis „Putni“, Moldovos jaunimo liaudies šokių ansamblis „Porumbita“ ir liaudies muzikos ansamblis „Haiducii“.
Smagių akimirkų dovanojo epizodai, priminę, jog 2013-ųjų „Kapelmaušis“ skirtas Tarmių metams. Organizatoriai į šventę pasikvietė visų šalies etnografinių regionų pasakotojų.
Nuo scenos skambėjo žiūrovus prajuokinę dzūkiški, kupiškėniški, žemaitiški, zanavykiški pasakojimai, aukštaitiški jau seniai „Kapelmaušio“ simboliu tapusios gaspadinės Magdalenos (rajono Savivaldybės vyresniosios kultūros specialistės Linos Daubarienės) pokštai.
Tačiau dar audringiau nei į juokinimus publika sureagavo į Magdalenos prisipažinimą, jog per metus spėjo labai pasiilgti tų, kurie kasmet gausiai, tarsi į didžiausius atlaidus, susirenka pasiklausyti liaudiškos muzikos.
Žiūrovų simpatijos – dainuojantiems vyrams
Kalbinti žiūrovai tvirtino taip pat labai pasiilgstantys „Kapelmaušio“, jame besijaučiantys tarsi kokiame bičiulių ar giminių susibūrime.
„Čia gi per tiek metų lyg ir koks gerbėjų klubas susibūrė – visiems tokia pati muzika patinka, visi rudens dėl tos šventės laukia. Jau ir kapelų muzikantus pažįstame, ir savo numylėtinius turime. Labiausiai patinka tie kolektyvai, kuriuose vyrai dainuoja“, – „Sekundei“ sakė panevėžietės Vitalija ir Dalia.
„Niekada „Kapelmaušio“ nepraleidžiam. Žinom, koks aukštas rajono muzikantų lygis, tikriausiai niekur Lietuvoje nėra taip, kad vieno žanro kolektyvų būtų ne tik daug, bet ir tokių gerų. Čia širdis atsigauna, daugiau tokių švenčių reikėtų“, – renginį gyrė ramygaliečių pora.
„Per tuos dvidešimt dvejus metus tikrai nedaug kartų mūsų šitoje šventėje nebuvo. Stengiamės laiko surasti, dar ir bilietus perkam į tas vietas, iš kurių geriausiai matosi, kad galėtume ir klausytis, ir palinguoti, ir padainuoti kartu. Gaila tik, kad vyrai nelabai drąsūs, šokti neišveda, nes muzika tai tokia smagi, kad net sėdėdamos kojomis trypiam“, – komplimentų muzikantams negailėjo ir smilgietės.
Žiūrovai savo simpatijas kolektyvams reiškė ne tik plojimais – kaip ir kasmet, jiems suteikta teisė nuspręsti, kam turi atitekti vienas svarbiausių kapelų įvertinimų, žiūrovų prizas. Pagriežus visiems muzikantams publika skubėjo į vestibiulį ir metė bilietus į maišus, pažymėtus kapelų pavadinimais.
Šiųmetėje šventėje daugiausia balsų surinko Perekšlių kaimo kapela „Atžalynas“, vadovaujama Rimo Medišausko.
Kiekvienas savitas
Žiūrovų simpatijų prizas – tik vienas iš daugelio, kuriais įvertinti varžytuvių dalyviai. Tiesa, užkulisiuose sutikti muzikantai kone vienu balsu tvirtino, kad vertinimai ir prizai jiems – tikrai ne svarbiausia tradicinio renginio dalis. Esą pirmiausia smagu susitikti su bendraminčiais, pasidalyti metų įspūdžiais, pasidairyti, kas ką naujo sukūrė, ko pasiekė.
Jiems pritarė ir kapelas vertinusios komisijos pirmininkas, Lietuvos liaudies kultūros centro specialistas Arūnas Lunys: „Muzika – ne sportas, ten geriausias tas, kas greičiausiai nubėga. O čia vienas vienu požiūriu geras, kitas – kitu, kiekvienas savitas ir įdomus.“
Gražių savitumų kolegų pasirodymuose atrado visi „Sekundės“ kalbinti muzikantai. Vieni gyrė „Atžalyno“ vadovo R. Medišausko virtuozišką griežimą armonika, Tiltagalių „Lėvenos“ vadovo Igorio Švedko profesionalumą, kitus žavėjo Miežiškių „Rudenėlio“ subtilumas, gebėjimas trumpame pasirodyme pademonstruoti svarbiausias liaudiško muzikavimo tradicijas.
Dar kitiems patiko per pastaruosius metus sustiprėjusi Sigitos Čekavičienės vadovaujama Berčiūnų „Sanžyla“, stebino Miežiškių kapelos „Ratasai“ vyrų sodrūs balsai, prajuokino Liūdynės „Dvarkiemio“ vadovo Alvydo Maslausko sukurta polka keistu pavadinimu „Mirė ponas“. Pasirodo, ponui mirus muzikantams liūdna gali būti tik „dėl vaizdo“, o šiaip jau – linksma, kad tik polkas norisi griežti.
Smagių pašnekesių užkulisiuose girdėti buvo ne mažiau, nei skambėjo nuo scenos. Muzikantai prisiminė, kam kokių linksmų nutikimų yra pasitaikę: tai koncertuoti važiuodami kokį vieną kapelos narį kultūros centre netyčia užrakina, tai ieško būdų išsisukti iš situacijų, kai kokį nors instrumentą namuose pamiršta.
„Atžalyno“ muzikantai pasakojo, kaip viename koncerte atėjus laikui groti sutartą polką kone stebuklingu būdu visi nuo pat pirmo akordo pradėjo groti tris skirtingas polkas – ir šokas, ir juokas vienu metu.
Didysis prizas – miežiškiečiams
Triukšmingos, linksmos šventės kulminacija tapo apdovanojimai. Trankius maršus grojant visų šventėje dalyvavusių kapelų vadovams, paskelbti „Kapelmaušio“ nugalėtojai.
Solidi iš sostinės ir vietos specialistų sudaryta komisija kapelų pasirodymus vertino balais. Juos susumavus įvardinti geriausiai privalomuosius būsimos dainų šventės kūrinius atlikę kolektyvai – Miežiškių „Ratasai“ (vadovas Raimondas Grikšelis) ir Perekšlių „Atžalynas“.
Paskirtos ir pirmosios trys vietos: trečioji atiteko Liūdynės „Dvarkiemiui“, antroji – Perekšlių „Atžalynui“, pirmoji – Miežiškių „Rudenėliui (vadovė Gražina Krikščiūnienė). Kapelos dovanų gavo obuolių ir obelų, gardžių pyragų, suvenyrų.
Geriausia iš geriausių komisija pripažino Miežiškių kapelą „Ratasai“. Jos vadovui R. Grikšeliui įteiktas tradicinis „Kapelmaušio“ Didysis prizas – rajono Savivaldybės skirtas tūkstančio litų čekis muzikos instrumentams įsigyti.
Jurga ŠVAGŽDIENĖ
